Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Nesijaudink, gali manimi pasitikėti.

– Aš tavimi pasitikiu, dėl to ir neramu.

Daugiau ji nieko nespėjo pasakyti.

– Džilai, – tarė Piteris ir žengė į priekį ištiesęs ranką.

Aukštas, lieknas vyras pakilo nuo patogaus krėslo vestibiulyje. Rankose jis laikė The Economist . Jo tamsūs plaukai buvo išpuoselėti, o kur ne kur boluojančios sidabro gijos veidą darė dar patrauklesnį. Šviesiai pilkos akys atrodė nustebusios. Kitė tikrai neatpažintų Saville Row kostiumo, bet kažkaip pajuto, kad dabar mato kaip tik šio prekės ženklo drabužį.

– Piteri, – pasisveikino vyriškis ištiesdamas ranką su tobulai prižiūrėtais nagais. Juodu draugiškai paspaudė vienas kitam ranką.

– Dėkoju, kad atėjai.

– Visada džiaugiuosi galėdamas padėti draugui išsisukti iš keblios padėties. Be to, – pridūrė jis nužvelgdamas vestibiulį, – buvo labai smalsu pamatyti šią vietą. Džiaugiuosi galėjęs čia kiek pabūti.

– Tai – Kitė Prestkot.

Kitė ištiesė ranką ir Džilas ją paspaudė.

– Kaip jums sekasi? – maloniai pasiteiravo jis.

– Esame be galo dėkingi už jūsų pagalbą. Tikrai.

– Nėra už ką, mieloji. O dabar tiksliai papasakokite, ką turėsiu daryti?

– Nenorėčiau, kad kas nors nugirstų mūsų pokalbį, – pradėjo ji. – Ar neprieštarautumėte, jei eitume į mano kabinetą?

– Eime.

Pirmiausia įsitikinusi, jog antroji Svajonių savaitgalio nugalėtoja jaukiai įsikūrė savo kambaryje, ir pranešusi Dženisei, kad grįžo, Kitė palydėjo vyrus į savo kabinetą. Piterį labiausiai domino čia esantys keli asmeniniai jos daiktai, padėkos raštai, įrėminti sertiĮkatai ir apdovanojimai, o jo draugas Džilas nekantravo kuo greičiau aptarti savo vaidmenį.

– Kol dar nepradėjome, norėčiau paaiškinti pagrindines taisykles. Nugalėtoja gali gauti viską, kas atrodo pagrįsta, nepažeidžia įstatymų ir ką gali suteikti mūsų viešbutis. Jūs esate dalis jos prizo. – Ji nusišypsojo stebėdamasi, kaip nepriekaištingai atrodo šis vyras. – Mes prašome tik lydėti laimėtoją, kur tik ji užsimanys eiti, kad būtų linksma ir patenkinta. Jums bus skirtas kambarys, o Tyla , be jokios abejonės, padengs visas išlaidas. Piteris prasitarė, kad jums labiau patiktų, jei paaukotume jūsų labdaros fondui nei mokėtume jums honorarą.

– Taip, žinoma.

– Puiku. Aš tuo pasirūpinsiu.

Kitė išsitraukė raudonąjį segtuvą, kuriame saugojo visų nugalėtojų fantazijas ir susirado Irenos svajonę. Prieš padėdama ją ant stalo, kad vyrai galėtų perskaityti, dar pasakė:

– Juk suprantate, jog tai – konĮdencialu. Susipažinkite su jos fantazija, bet neišsiduokite, kad ją skaitėte.

– Be abejonės, – patikino Džilas, nors visada išpliurpdavo moterų paslaptis.

– Tai ir puiku, – atsikvėpė Kitė ir padėjo ant stalo lapą.

Apie ką aš svajoju? Seniai manęs to niekas neklausė. Labai liūdna, ar ne? Juk aš moteris. Gal mano burna ir platesnė už Hadsono tunelį, o užpakalis didesnis už Teksasą, tačiau širdies gelmėje aš tebesu jauna mergaitė, kurią pakerėjo žavusis princas. Gal man pakaktų, jei vieną savaitgalį su manimi elgtųsi kaip su princese. Noriu gardžiuotis iki ašarų skaniu maistu – tokiu, kuris nors kuriam laikui panaikintų burnoje greitojo maisto skonį, jau suaugusį su mano gomuriu. Noriu miegoti ant pačių švelniausių paklodžių, o atsibudusi rasti šalia savęs vaikiną, su kuriuo vakare užmigau. Būtų dar šauniau, jei ryte jis prisimintų mano vardą. Tiesa, mano seksualinės fantazijos labai jau nuobodžios, tačiau tik tiek tegaliu iš savęs išspausti. Daug visko esu išmėginusi ir pavargau pataikauti vyrų savimeilei ir mėginti susisukti į milžinišką riestainį.

Tetrokštu atsigulti, užsimerkti ir jausti, kaip dailus vyras neskubėdamas stengiasi suteikti man kuo daugiau malonumo. Tai jau taip. Tokia ta mano svajonė.

Kitė baigė skaityti ir staiga išraudo. Pasijuto baisiai nejaukiai, kad paviešino tokias intymias kitos moters mintis šiam aristokratiškam nepažįstamajam.

– Turėčiau paaiškinti, – pradėjo ji jausdamasi labai sutrikusi, – jog jūs neprivalote, na…

– Viskas gerai, suprantu, apie ką kalbate. – Jis pažvelgė į popieriaus lapą. – Pasakojimas man pasirodė linksmas ir visai mielas. Atrodo, jog ji jaučiasi vieniša.

– Taip. Dar spėju, kad ją gali kamuoti antsvoris. Tikiuosi, jūs ne…

– Mieloji, pažadu elgtis su ta moterimi kaip su princese, kuria ji taip trokšta būti. O dėl sekso…

– Jūs nieko neprivalote. Tikrai. Šalia lovos esančiose spintelėse gausu… įvairių žaisliukų, skirtų vienišiams.

– Tu nepatikėsi, kokių daikčiukų galima ten rasti, – įsiterpė Piteris. – Ji gali suartėti net su ponu Triušiu.

Džilas išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Taip, girdėjau, jog viešbutis kiek neįprastas.

– Čia į malonumus žiūrime rimtai. Rūpinamės, kad visi svečiai smagiai leistų laiką. Ypač Svajonių savaitgalio laimėtojai.

– Ar Piteris minėjo, jog turiu bilietus į baletą?

– Taip, sakė. Manau, mūsų viešniai tai labai patiks.

– Man pavyko gauti dar du bilietus. Būtų puiku, jeigu judu su Piteriu galėtumėte prisidėti.

– Būtų labai smagu. Mėgstu baletą.

– Mes juk ketinome šįvakar žiūrėti spektaklį Myliu tave, mažyte, – skubiai pasisukdamas priminė Piteris. Džilo akyse ji pastebėjo nebylų prašymą. Kokia žiauri ji turėtų būti, kad paliktų šį vargšą, elegantišką vyra su moterimi, kuri prisipažino turinti milžinišką burną.

– Piteri, bilietus galiu grąžinti. Jokių bėdų. Labai norėčiau nueiti į baletą.

– O aš maniau, kad spektaklis bus tikra kančia, – suburbuliavo Piteris, bet Kitė su Džilu apsimetė nieko nenugirdę.

– Susitikime Erotikos bare šeštą valandą, – pasiūlė Kitė.

– Nuostabu.

– Dabar einu susirasiu Ireną ir aprodysiu jai viešbutį.

– Kaipgi mūsų apsilankymas sveikatingumo ir grožio centre? – neatlyžo Piteris.

– Pasimėgauk procedūromis. Dar niekada nesi taip savęs lepinęs.

– Be tavęs? Negaliu.

– Gal Džilas norėtų eiti vietoj manęs? – paklausė ji žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą. – Manęs laukia masažas ir pedikiūras.

– Puikumėlis. Aš rinkčiausi pedikiūrą, – atsakė Džilas mandagiai nusišypsodamas Piteriui, kuris neatrodė labai patenkintas dėl pasikeitusių partnerių.

Kitė paskubomis išlydėjo vyrus iš kabineto, pažadėjo vėliau supažindinti Džilą su Svajonių savaitgalio laimėtoja ir patraukė į vestibiulį.

Kai ji užregistravo Džilą, šis plačiai nusišypsojo ir tarė:

– Pasimatysime grožio centre, Piteri, – ir patraukė prie lifto.

– Nenoriu žiūrėti Gulbių ežero , nenoriu jokio pedikiūro, – vos tvardydamas įsiūtį iškošė Piteris.

– Kaip keista, – ramiai atsakė ji ir išsitraukė sąrašą jo pageidautų užsiėmimų. Atidžiai jį peržvelgė. Linktelėjo ir parodė jo ranka primargintą viešbučio blanką. – Štai. Popietė sveikatingumo ir grožio centre. Iš karto po iškylos Centriniame parke ir prieš romantinę komediją Brodvėjuje. – Ji mandagiai jam nusišypsojo. – Džiaugiamės galėdami išpildyti jūsų pageidavimus.

– Tu velniškai gerai žinai, kad pasirinkau tai, kas, mano manymu, turėjo patikti tau.

Kurį laiką ji įdėmiai į jį žiūrėjo.

– Jei svajojai apsikvailinti, tai čia jau ne mano bėda. Linkiu pasimėgauti pedikiūru.

– Baleto aš neprašiau.

Kitė pasijuto esanti tikra žiežula.