Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Ji tau nuostabiai tinka. O tinkami drabužiai – dalis tavo svajonės.

– Brangioji, tu visiškai teisi.

Kol pakavo pirkinius, Kitė kalbėjo toliau:

– Taigi, ką norėtum nuveikti prieš vakarienę?

– Norėčiau, kad kambaryje man padarytų masažą, – kiek pamąsčiusi atsakė Irena. Kitė apie tai jau žinojo.

– Puikus pasirinkimas. – Ji pakėlė akis. – Ar galėčiau dar pasiūlyti manikiūrą, pedikiūrą, visažisto ir kirpėjo paslaugas?

Irena taip užkrečiamai kvatojosi, kad nejučia norėjosi prie jos prisidėti. Toks juokas – tikras lobis jos profesijos žmogui.

– Man patinka tavo mintis.

– Ką nors tau atsiųsiu. Ką galvoji apie vakarienę? Nori vakarieniauti prieš baletą mūsų nuostabiame restorane Amuse Bouche ar po spektaklio?

– Manau, po spektaklio. Gal nusnūsiu po masažo.

– Sutarta. Žiūrėti baleto eisime keturiese. Jei neprieštarauji, tavo partnerį atsiųsiu tavęs paimti šeštą valandą. Pamanėme, kad galėtume išgerti bare Erotika , o tada limuzinu nuvažiuoti į spektaklį.

– Puiku.

– Jei norėsi ko nors užkąsti, kad neišalktum baleto metu, į kambarius tiekiamo maisto valgiaraštis labai įvairus.

– Gal juokauji. Iki tos akimirkos, kol atsisėsime vakarieniauti, nė kąsnio neimsiu į burną. Jei turite anticeliulitinį masažą, norėčiau, kad man jį užsakytum.

Šaunu. Jei Irena bus užsiėmusi visą popietę, Kitei liks laiko greitai aplankyti Piterį grožio centre. Dar jai reikėjo pasirūpinti vakariene ant stogo. Mintis, kad jie vienudu valgys vėlyvą vakarienę ant stogo, privertė suvirpėti.

– Koks jis? – Irenos balsas atplėšė ją nuo susikurto mintyse paveikslo, kur juodu su Piteriu mėgaujasi ne vien maistu.

Kitė atsisuko.

– Piteris?

– Toks mano žaviojo princo vardas?

– Ak taip, atsiprašau. Galvojau apie kitą žmogų. Tavo kompaniono vardas Džilas. Jis – britas.

– Šaunu. Ar jis gražus?

– Sakyčiau, jis labiau… – ji prisiminė liesą veidą ir mandagų elgesį, – jis labiau aristokratiškas nei gražus.

– Aristokratiškas? Oho. Atrodo, kad jūs labai rimtai pažvelgėte į mano svajonę apie žavųjį princą.

– Irena, mes nuoširdžiai norime, kad šis savaitgalis tau būtų nepamirštamas.

– Taip. Kas iš tiesų yra tas Džilas – darbo neturintis aktorius?

Ji beveik atspėjo tapatybę vaikino, kuris turėjo būti jos partneris, todėl Kitei palengvėjo, kai ji galėjo pasakyti, jog Džilas – ne aktorius.

– Jis verslininkas. Leisiu jam pačiam apie save papasakoti, kai šįvakar susitiksite.

Devintas skyrius

Žinutė personalui:

Antroji „Svajonių savaitgalio” nugalėtoja Irena Bonet apgyvendinta „Oskaro” apartamentuose. Ji profesionali komikė. Pasirūpinkite, kad viešnagės metu gautų viską, išskyrus medžiagos naujiems savo pokštams. Elkitės profesionaliai.

Kitė šį savaitgalį turėjo ypatingų įgaliojimų, mat buvo nugalėtojo kompanionė, todėl negaišdama nuskubėjo patikrinti, kaip sekasi Piteriui sveikatingumo ir grožio centre. Net Paiper nedrįsdavo trukdyti veido masažu besilepinančio kliento. Ji jau įsivaizdavo Piterį rankšluosčiu apvyniota galva, spalvota mase išteptu veidu ir su agurko griežinėliais ant akių.

Kerštas – tikra kvailystė. Nėra reikalo tiek jėgų eikvoti praeičiai. Vis dėlto ji tik žmogus, todėl mintyse vėl šmėstelėjo rausva kaukė – gal net braškių, kaip siūlė Paiper.

Grožio centre jos laukė saldus atpildas – Piteris su Džilu sėdėjo vienas šalia kito ir jiems darė pedikiūrą.

– Sveiki, vaikinai, – linksmai sučiulbo ji.

Piterio veidas buvo iškalbingesnis už žodžius. Jis jautėsi mirtinai pažemintas – turėjo iškęsti ne vieną moterišką grožio procedūrą. Kita vertus, Kitė neabejojo, jog dalelė jo mėgavosi tokiu lepinimu.

– Pėdų masažas nuostabus, ar ne? – džiugiai pasiteiravo ji.

– Sužinojau, kad čia yra kambarys dviem, – tarė jis.– Ketinau jame šią popietę apsilankyti. Su tavimi.

Piterio susierzinimas buvo tiesiog žavus, kaip ir jo kojos, išteptos vašku. Kitė šyptelėjo ir pasilenkusi jį pabučiavo.

– Tavo oda tiesiog švyti, – sukuždėjo jam į ausį. – Atrodai daug jaunesnis.

– Tu dar už tai sumokėsi, – pašnibždomis atsakė jis. – Pati tai žinai, ar ne?

Ji apdovanojo jį paslaptinga šypsena.

– Laukiu nesulaukiu.

– Kaip laikosi mano princesė? – pasiteiravo Džilas, kuris čia jautėsi daug jaukiau nei Piteris.

Ką gi jam atsakyti?

– Ji… na, ji labai miela. Turi nuostabų humoro jausmą.

– Kalbi kaip apie kokį trolį, – įsiterpė Piteris.

– Būčiau pasakęs kiek švelniau, mielas berniuk, bet pats pagalvojau tą patį.

– Ji tikrai ne trolis, o simpatiška moters ir noriu, kad abu šįvakar elgtumėtės gražiai. Labai prašau. Nuo to priklauso mano darbas.

Kitės nuostabai, Džilas paėmė jos ranką ir pabučiavo:

– Gali manimi pasikliauti.

Kaip jam tai pavyksta? Kaip sugeba vyras, vilkintis tik kilpinį chalatą su vašku išteptomis kojomis, elgtis lyg princas ant balto žirgo?

– Juk tu netikras princas, tiesa? – negalėdama atsikvošėti dar pasitikslino Kitė.

Jis švelniai nusijuokė:

– Viešpatie, žinoma, kad ne. Kartą ar du esu žaidęs golfą su jo karališkąja didenybe, bet tik tiek ir tesu susijęs su karališkąja šeima. – Jo žvilgsnis lakstė nuo vieno iš nuostabos ištįsusio veido prie kito. – Esu jaunesnysis sūnus, suprantate.

– Atsiprašau? – perklausė Kitė, kuri nieko nesuprato.

– Mano vyresnysis brolis paveldėjo titulą.

– Titulą? – Piteris atrodė taip, lyg jam ketintų gyvam dirti kailį.

– Mano tėvas buvo grafas. Šis titulas paveldimas.

– Tai tu netekai titulo?

– Maždaug prieš ketverius metus, todėl man liko tik gerbiamasis . Tiesa, dar likęs dvaras, bet jis priklauso broliui. Aš esu tiesiog prasčiokas.

– Niekada man to nesakei.

– Niekuomet apie tai nekalbėjome. Be to, tik visiški snobai pliauškia ir giriasi titulais. Viliuosi, kad esu išmintingesnis.

– Tu – tobulas, – nušvito Kitė ir pasilenkusi pakštelėjo jam į skruostą.

– Na, jau, – sutrikęs atsakė jis. – Aš – jūsų paslaugoms.

– Ar ketini ir tu pasimėgauti procedūromis? – viltingai žvelgdamas į kambarį dviem paklausė Piteris.

– Neturiu tam laiko. Yra dar keli darbeliai, o tada eisiu persirengti spektakliui. Beje, Džilai, tavo šio vakaro palydovė vardu Irena ir ji pageidavo vakarienės po baleto. Amuse Bouche rezervavau vieną geriausių staliukų.

– Nuostabu. Su malonumu išmėginsiu restoraną.

– Tai iki pasimatymo.

– Pasiimsiu savo palydovę ir pasimatysime bare. Šeštą?

– Nuostabu, – ji pamojavo atsisveikindama ir išėjo.

§

Piteris stebėjo išeinančią Kitę, būtų skuodęs paskui, jei kojos nebūtų išteptos vašku, susivėlusiu į gumulus jo tarpupirščiuose. Jis jautėsi kaip tikras idiotas. Greičiausiai taip ir atrodė.

Džilas žvelgė į jį su atlaidžia šypsena. Akivaizdu, kad jautėsi daug geriau šioje moterų šventovėje nei jam kada nors gyvenime pavyks jaustis. Tiesa, jie nebuvo vieninteliai vyrai, bet moterų buvo kur kas daugiau. Jei atmestų gėjus, tai greičiausiai liktų vienintelis vyras. Jis.

Kosmetologė nuėmė vašką jam nuo kojų ir, vos tik jo pirštai pajuto laisvę, pasigirdo klyksmas. Piteris net pašoko rausvoje oda trauktoje kėdėje. Kosmetologė nekrustelėjo.

– Kas tai? – pasidomėjo jis.

– Braziliškas, – atsakė moteris.