Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Ryžtingai pravėrusi spintos duris Irena išsitraukė raudonos ir juodos spalvos drabužius. Tiesa, ji nebūtų įstengusi pasakyti, kokie konkrečiai tai drabužiai, mat vaizdas ėmė mirgėti. Tiesiog nuostabu. Tereikia įkišti ją į bobišką suknelę ir ji praskydo. Tik ne tai. Ji ne tokia.

Taip, jos išvaizdai išleistas visas kapitalas, bet šį savaitgalį ji gali gauti ko tik užsimaniusi, todėl jei nori persigalvoti ir būti ne princesė, o pusamžė moteris, taip ir pasielgs. Atsiklaupusi Irena išsitraukė šviesiai raudonus sportinius batelius, kuriuos įsigijo didmenos parduotuvėje, ir nusiavė Manolo Blahnik batelius smailiu it adata kulnu. Ji prunkštelėjo. Jei ne serialas Seksas ir miestas , niekas apie šį dizainerį net nebūtų girdėjęs. Tik jau ne tokios moterys kaip ji – gyvenančios centrinėje JAV dalyje, o prie Manhatano priartėjančios tik penktadienio vakarais žiūrėdamos televizorių. Tokioms moterims nė motais, kokio dizainerio bateliai šiais metais madingiausi. Tik pagalvokite – batelių dizaineris!

Jai labiau patiko sportiniai bateliai – nereikėjo laužyti liežuvio, kad ištartum jų pavadinimą, ir tikrai negrėsė su jais nusisukti galvos.

Kai pasigirdo švelnus beldimas į duris, viena Irenos koja buvo apauta raudonu sportiniu bateliu, kita gi – juodu Blahnik aukštakulniu.

Visą popietę į jos kambarį tai ateidavo, tai iš jo išeidavo žmonės – šukavo jai plaukus, pešiojo antakius, nors ji to ir neprašė, tačiau spėjo, jog tuo pasirūpino kirpėja. Arba Kitė. Veido masažas, manikiūras, pedikiūras, makiažas. Kas dar? Gal yra specialus žmogus, kuris jos pažastis papurkš dezodorantu?

Irena atidarė duris ir vos nenuvirto. Dėl to buvo kalti batai skirtingo aukščio pakulnėmis. Negali būti, kad prieš ją stovi svajonių vyras.

Kelias akimirkas ji tiesiog stovėjo išsprogdinusi akis į gyvą pasakų princą. Žinoma, jis buvo aukštas. Be abejonės, tamsiaplaukis, o viena kita sidabro gija tik darė jį išskirtinį. Akys pilkos, ramios, o žvilgsnis kiek išdidus su vos pastebima šypsena. Irenai kvailai tebesvyruojant ant nepatikimų kojų ir toliau tebespoksant, vyras lėtai kilstelėjo antakius.

– Irena Bonet? – prabilo jis, o kalbėjimo maniera buvo tokia tobula, poniška, aristokratiškai britiška, kad ji vos neapalpo. O varge. Vos neapalpo. Dabar ji net galvoja kaip kokia bukaprotė princesė, pakerėta gražuolio dabitos, kuris užtaisė jai mažiausiai trylika vaikų nespėjus sulaukti nė dvidešimt penkerių metų, o pats trankosi po pasaulį kovodamas su drakonais, dalyvaudamas kryžiaus žygiuose ar… ką tie princai ten daro.

– Aha. Taip. O kas jūs?

– Aš – šio vakaro jūsų palydovas. Džilas Pendltonas.

Jos dailusis princas ištiesė miniatiūrinę prie suknelės segamą gėlytę. Viešpatie šventas, tai buvo nuostabi balta gėlė. Staiga Irena pasijuto tokia silpna ir apsvaigusi.

Atsipeikėk! – piktai paliepė ji sau.

– Kur jie tave surado? Centriniame aktorių atrankos biure? – išgirdo save klausiant Irena.

– Tiesą sakant, Kente. Aš kilęs iš Kento.

– Na, tai tikrai ne Ohajo valstija.

Negali būti, kad ji nesapnuoja. Kita vertus, visas šis savaitgalis – tik viena didelė svajonė, todėl, koks, velniai rautų, skirtumas. Greičiausiai jis iš Ohajo, o britiško akcento išmoko aktorių mokykloje. Taip, po perkūnais. Gal jis net užaugo jos kaimynystėje.

Apsivilkęs smokingą, nepriekaištingai sušukuotais plaukais ir spinduliuodamas įgimtą kilmingumą, jis atrodė nuostabus.

– Sėskis ir leisk man tau pagelbėti su kitu batu, – tarė jis.

Vis dar negalėdama patikėti, kad jiems pavyko surasti tokį vyrą, tarsi būtų paslapčia rausęsi po jos mintis ir svajones, Irena susmuko ant krėslo.

Prieš jos suglumusias akis žavusis princas grakščiai priklaupė ant vieno kelio ir nuavė sportinį batelį, o jo vietą užėmė juodas aukštakulnis. Irena nespėjo atsikvošėti, kad praneštų jam ketinusi avėti sportinius batelius.

– Dėkoju, – tarė ji vis dar besipinančiu liežuviu, kai Džilas padėjo jai atsistoti.

– Ar galėčiau prisegti gėlytę?

Ji linktelėjo be žodžių. Jo miklios rankos, atrodo, net nepalietė jos, tik Irena pajuto pirštų skleidžiamą šilumą, kai buvo segama gėlytė.

– Iš kur žinojai? Iš kur žinojai, kad būsiu apsirengusi ne baltai? – vis dar netekusi amo pasmalsavo ji.

– Labai norėčiau pasakyti, kad turiu būti dėkingas išlavintam skoniui, bet prisipažinsiu – paskambinau Kitei.

Tikrai, juk ji išrinko suknelę ir už ją sumokėjo. Be abejonės, to nepasakė jo šviesybei ir Irena buvo labai už tai dėkinga. Galiausiai jai pavyko suimti save į nagą. Ji vogčiomis užmetė akį į savo patogius raudonos ir juodos spalvos drabužius ir batus be kulnų, nerimastingai įkvėpė ir išgirdo Džilą sakant:

– Gražiai atrodai, – balsas buvo švelnus ir nepaprastai seksualus.

Irena dar kartelį pažvelgė į save veidrodyje.

– Ar neatrodau kaip koks dulkėgaudis iš stručio plunksnų?

Jis tyliai nusijuokė.

– Ne, atrodai kaip moteris, turinti operos ir baleto teatro metų abonementą.

– Aktorių mokykloje dėstomi ir žavesio kursai? – Irena atsakė šypsena ir pajuto, kaip palengva ima atsipalaiduoti. Jos laukia pasimatymas su tikru gražuoliu.

Prie jo akių kampučių susimetė juoko raukšlelės. Džilas ištiesė ranką ir sulenkė ją per alkūnę:

– Eime? – pasiūlė, o tada leido įsikibti jam į parankę.

– Ar esu tave mačiusi? – paklausė atkutusi Irena.

Džilas mąsliai į ją pažvelgė.

– Bijau, kad nelabai suprantu, apie ką kalbi.

– Turiu omeny kiną, spektaklius? Gal kokioje reklamoje ar parduotuvės skrajutėje?

Gal dėl to jo veidas atrodė toks matytas. Ji nesunkiai galėjo įsivaizduoti jį dirbantį Burberry mados namams arba demonstruojantį katiliukus.

Džilas dar labiau sutriko.

– Aš ne aktorius.

– Tikrai? Tai kas tu? Na, kuo užsiimi, kai nedirbi vakaro palydovu?

– Esu verslininkas.

– Jau daug aiškiau, nors tai gali reikšti bet ką – nuo prekybos narkotikais iki darbo kontoroje.

– Nedarau nei to, nei kito, nors sakyčiau, kad mano darbo keliamas jaudulys ir pavojus labiau primintų darbą kontoroje nei nelegalią prekybą narkotikais.

– Man ir toliau reikės spėlioti, o gal pats pasakysi, ką veiki?

– Dirbu bankininkystės srityje. Privačios bankininkystės.

– Šaunu. Anglijoje?

– Iš pradžių – Anglijoje, bet dabar turime nemažai klientų Amerikoje, todėl po kelių mėnesių Niujorke atidarysime savo Įlialą.

Irena ir vėl neteko žado. Ar gali būti, kad jos princas turi gerai mokamą darbą? Žinoma, reikia neatmesti tikimybės, kad tai tik išgalvota biograĮja. Jai šitai neturėtų rūpėti, mat Džilas turės apsimetinėti tik vieną savaitgalį. Vis dėlto rūpėjo. Vienas paprastas eksperimentas parodys, ar jis tikras bankininkas, ar tik apsimeta juo.

– Kaip manai, – kuo nerūpestingiau tęsė pokalbį ji, – kaip per kelis mėnesius keisis Dau [ Dow − vienas iš keleto akcijų rinkos indeksų, kuris atspindi JAV pramonės sektoriaus akcijų kursus (čia ir toliau – vert. pastabos).]? Ar tai vis dar geriau nei NASDAQ [ NASDAQ – 1971 m. Niujorke įsteigta JAV birža.]?

Džilas paplekšnojo jai per ranką, patogiai besiilsinčią jo parankėje.

– Mano mieloji, niekada nereikia painioti verslo su malonumu, – atsakymas buvo toks gudrus ir padėjo išvengti tiesos, kuri būtų įrodžiusi, jog jis apie tai išmano dar mažiau nei ji. Įsimylėjusi savo rausvąjį iPod , Irena įsigijo šimtą Apple akcijų. Tai buvo vienintelės jos turimos akcijos. Ji pamanė, jei jau bendrovė sugebėjo sukurti tokį nuostabų produktą, tai jie verti jos pinigų.