Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Minutėlę, – suburbuliavo racionalioji jos dalis, – tai juk taip banalu. O jei mane kas nors dabar mato?

Arklys caktelėjo kanopa į grindinį. Ji užvertė galvą, kad pažvelgtų į medžius, dangų, pastatus.

Velniai nematė , – pamanė ji.

– Ko šypsaisi? – nuskambėjo Džilo, kuris buvo daug arčiau nei ji įsivaizdavo, klausimas.

Irena pasuko galvą – jo veidas buvo vos už kelių centimetrų.

– Svarsčiau, kokia aš stereotipiška. Pusamžė turistė, besivažinėjanti po Niujorką su leisgyviu poniu. Trūksta tik marškinėlių su užrašu Aš myliu Niujorką.

Džilas linksmai nusijuokė.

– Dievinu tavo atvirumą.

– Tikrai?

– Taip. Stebėdamas, kaip tu mėgaujiesi spektakliu, jutau ne mažesnį malonumą nei žiūrėdamas baletą.

– Tu mane stebėjai? – Ireną taip sužavėjo baletas, kad ji nieko daugiau nematė.

– Atrodei kaip užburta.

– Kiek dabar valandų? – paklausė ji palydovo.

Džilas atrodė truputį nustebęs, bet paklusniai pažiūrėjo į dailų, elegantišką auksinį laikrodį.

– Beveik dešimt po vienuolikos.

– Liepk vežikui negailėti arklio, kad spėtų mane parvežti, kol šis nevirto žiurke, o karieta ar aš – moliūgu. Tiksliai nepamenu. Jau labai seniai skaičiau pasaką apie Pelenę. Prisimenu tik tiek, kad kažkas virto moliūgu.

Džilas paėmė ją už rankos.

– Kodėl netiki, kad šis vakaras gali būti tikras?

– Dėl vakaro aš nė kiek neabejoju. Tai tu negali būti tikras.

Jis neatrodė įsižeidęs. Greičiau – suglumęs.

– Kodėl?

– Todėl, kad esi prizas konkurso nugalėtojai. Jei galvočiau kitaip, turėčiau patikėti, kad plastmasinis žiedas, kurį laikau papuošalų dėžutėje, yra su tikru deimantu.

– Nejau turėsiu tau įrodyti, kad tikrai esu Džilas Pendltonas?

– Gerbiamasis Džilas Pendltonas, kurio brolis – lordas.

– Toks aš ir esu. Be to, dar tiesiog žmogus.

Irena niekada nevengė rėžti tiesos į akis.

– Gal tu toks ir esi, tik matai, vyrukai, kurių vizitinėje kortelėje įrašytas titulas ir kurie kalba taip, lyg gertų arbatą su karaliene Elžbieta, paprastai nekviečia manęs į pasimatymus.

– Supratau. Atrodo, tu nepasitiki ne manimi, Irena, – Džilas pažvelgė tiesiai jai į akis, – o savimi.

Kelias akimirkas ji nenuleido nuo jo akių, kuriose įžvelgė supratimą, o gal net pripažinimą. Prieglobstį, kaip visuomet, kai jausmai imdavo gąsdinti, ji rado žarstydama sąmojus.

– Aš rimtai kalbu. Būtum tu matęs, su kuo aš susitikinėdavau. Kai pastarąjį kartą mane užgulė vaikinas, aš jį…

Džilas nutraukė monologą, skirtą nelaimingų pasimatymų chronologijai išdėstyti, pasilenkdamas ir ją pabučiuodamas.

Pirmas sekundes iš nuostabos ji net sustingo, o po kurio laiko ėmė mėgautis akimirka. Džilas bučiavosi tiksliai taip, kaip ji ir tikėjosi. Kiek santūriai, nepamiršdamas gerų manierų. Jis negrūdo liežuvio jai iki pat gerklės ir nebuvo šiurkštus. Tiesiog jo lūpos prigludo prie jos burnos, o kai Irena atsipalaidavo, bučinys tapo karštesnis. Ji palaimingai mėgavosi bučiniu, kai suprato, kad kažkas jai darosi. Atrodė, jog pro užmerktas akis mato mažus fejerverkus. Panašūs pojūčiai apėmė ir visą kūną.

Gal ji ir seniai bučiavosi, bet negalėjo prisiminti, kad būtų kada nors taip jautusis. Paprastas bučinys tiesiog sujaukė protą.

Kai Džilas atsitraukė, Irena suprato, jog ką tik patyrė nuostabiausią bučinį savo gyvenime – nei per ilgą, nei per trumpą, nei per šlapią, nei per sausą. Tiesiog tobulą. Ji pasimarkstė kaip ką tik nubudęs katinas ir apsilaižė lūpas. Jas tebedilgčiojo.

– Kodėl taip padarei?

– Nori teisybės? Tam, kad tave užčiaupčiau.

– Ak.

Irena mąstė apie tai, ką išgirdo, kol pro juos pralėkė taksi, keli vyrukai ant dviračio ir pasigirdo tylus ant arklio kaklo pakabintų varpelių skimbčiojimas.

– Aš daug kalbu.

– Su tavimi smagu ir man tai patinka. Tu atvira ir labai įdomi pašnekovė. Be to, esi graži, juk pati žinai.

Ji sukikeno.

– Tai jau tikrai, esu graži kaip…

Nustebusi ji pajuto, kaip Džilo pirštai užspaudžia jai burną.

– Nebenoriu daugiau girdėti, kaip iš savęs šaipaisi.

Taip taręs jis patraukė ranką.

– Man labiau patiko, kai tildei mane bučiniu, – atsakė Irena. – Labai gerai.

Džilas vėl ją pabučiavo. Juodu riedėjo karieta nelabai pastebėdami, kur važiuoja.

– Negali būti, kad viskas tikra, – niekaip negalėjo nurimti ji. – Turi būti kokia nors suktybė.

– Mano vargšė ciniškoji Pelenė, – tai sakydamas, jis palietė jai skruostą.

Ji nespėjo pasakyti, kad vadindamas ja ciniška ir glostydamas skruostą neatsakė į klausimą, bet pasigirdo vežėjo žodžiai:

– Viešbutis Tyla , pone.

Džilas sumokėjo, o tada padėjo jai išlipti. Vėl pasiūlė jai įsikibti į parankę ir taip juodu įžengė į viešbutį. Durininkas svetingai linktelėjo ir pasisveikino pavadindamas kiekvieną vardu ir kviesdamas greičiau į vidų. Žingsniuodama už parankės su Džilu, pasipuošusi nuostabia suknele ir batais, Irena jautėsi kaip pati tikriausia pasakų princesė. Po perkūnais, kodėl nors vieną savaitgalį ji negali išsiųsti savo ciniškosios pusės atostogų ir išlaisvinti viduje slypinčią princesę. Juk to ir geidė.

– Ar tu alkana? – paklausė jis.

– Tiesiog mirštu iš bado, – tiesiai atsakė ji.

– Nuostabu. Negaliu pakęsti moterų, kurios rakinėja maistą taip, lyg šis būtų užnuodytas. Man patinka žmonės, turintys gerą apetitą.

– Mielasis, tokiu atveju tau labai patiks su manimi vakarieniauti.

Irena nusprendė, kad jis – nuostabiausias žaviojo princo dubleris. Na tai kas, kad pirmadienį ji vėl bus estrados komikė, o jis – Merchant Ivory [Kino studija.] statistas. Jai liks nepamirštamas savaitgalis.

Džilas teisus. Reikia liautis ieškoti pinklių. Nėra jokių spąstų. Ji gali mėgautis savaitgaliu, kokio ilgėjosi visa širdimi. Tereikia keturiasdešimt aštuonioms valandoms užverti duris į realų pasaulį ir atsiduoti malonumams. Net jeigu Džilas, palydėjęs iki kambario, tik pakštels į skruostą, šis vakaras vis viena bus nuostabiausias jos gyvenime.

Ir jei pirmadienį jis pavirs moliūgu, Irena su tuo susitaikys.

Vienuoliktas skyrius

– Ar tau labai nepatiko baletas? – Kitė paklausė Piterio. Juodu stovėjo vienas šalia kito ant Tylos stogo. Giliai įkvėpusi ji pajuto ore tvyrantį jazminų kvapą, kuris sklido iš sodo. Kažkur tolumoje nenutildami ūžė automobiliai, bet čia, viršuje, ji jautėsi taip, tarsi būtų už tūkstančių kilometrų nuo knibždančio miesto, priartėjusi prie žvaigždžių.

– Po veido masažo baletas – tikri niekai.

Neatrodė, kad jis būtų labai nusiminęs. Dar daugiau, jos neapleido nuojauta, jog baletas jam patiko labiau nei prisipažįsta. Jis atsistojo jai už nugaros ir ją apsikabino. Kitė noriai prisiglaudė prie tvirtos jo krūtinės ir mėgavosi nuo kūno sklindančia šiluma.

– Skaniai kvepi, – sukuždėjo Piteris įsikniaubęs jai į kaklą ir nubėrė sprandą bučiniais.

– Manau, kad užuodi gėles, – atsakė ji.

– Ne, – paprieštaravo jis lūpomis degindamas odą. Nuo kaitraus jo kvėpavimo Kitės kūnas pašiurpo. – Kvepi tikrai tu.

– Tai paskutinė mūsų naktis, – ištarė ji ir pajuto, kaip sureagavo jos kūnas, nepaisant to, kad visai neseniai vienas kitą gerokai išvargino toje milžiniškoje vonioje.

– Tikrai? – Jo lūpos lėtai nukeliavo prie peties.