Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Ketinau ištekėti, – tarė Kitė. – Tačiau planai pasikeitė.

– Gaila jaunikio, – pasakė Piteris apsimesdamas nepažįstamuoju. – Bet džiaugiuosi dėl savęs.

Kuo toliau, tuo keisčiau darėsi. Kitė greitomis į jį pažvelgė.

– Kai vestuvės neįvyko, aš persikrausčiau į Manhataną, susiradau darbą viešųjų ryšių kompanijoje ir ėmiau sunkiai dirbti. Atidariusi viešbutį mane pasamdė Paiper. Kaip minėjau, tai pats šauniausias darbas. Viena iš mano pareigų – stebėti ir būti matomai. Gyvenu linksmą, viengungišką gyvenimą nuostabiausiame pasaulio mieste. Kas galėtų būti geriau?

– Kaip manai, ką dabar veiktum, jei būtum ištekėjusi už to vaikino?

Ji pasirėmė smakrą ranka ir susimąstė. Apie tai nebuvo daug galvojusi, nes nemėgo grįžti prie praeities klaidų.

– Nežinau. Kelerius metus jis gyveno kitose šalyse. Jei būčiau už jo ištekėjusi, greičiausiai būčiau pagyvenusi Honkonge ir Europoje. O gal jis būtų gavęs darbą čia ir mano karjera būtų susiklosčiusi panašiai kaip dabar. Kas žino?

– Ar kada nors mąstei apie tai, jog ne vaikinas buvo netinkamas, o laikas.

– Piteri, liaukis. Nenoriu grįžti į praeitį.

Jis atrodė sutrikęs. Kitė jautėsi taip pat. Kam jis ją kankina praeitimi?

– Ką gi, jei nenori kalbėti apie praeitį, grįžkime prie galimos mūsų ateities. – Jis vėl pasiėmė delninį kompiuterį.

– Nebenoriu to daryti. Man tai atrodo išties prasta mintis.

– Juk negali palikti vyruko tik su neigiamų savybių sąrašu. Reikia sugalvoti nors vieną gerą dalyką. Tu ir pati tai žinai – esi viešųjų ryšių specialistė.

Ji prikando beprasiveržiančią šypseną. Regis, Piteris truputį įsižeidė.

– Nežinau.

– Tik kelis teigiamus bruožus. Prašau.

Ji iškėlė ranką pasiduodama. Įžūliai nusišypsojęs jis čiupo kompiuterį.

Kitė mėgino sugalvoti, kokias jo dorybes įvardyti – nenorėjo, kad atrodytų, jog jis jai teberūpi. Žymeklis ekrane kantriai mirkčiojo. Ji pradėjo spausdinti – ekrane vienas po kito ėmė ryškėti rausvi žodžiai. Piteris perskaitė balsu:

– Gerai bučiuojasi. – Jis šelmiškai jai mirktelėjo. – Leisk dabar man.

Jo pirštai greitai surinko reikiamas raides ir jis vėl grąžino prietaisą jai.

Kitė nusijuokė. Piteris parašė: Geras meilužis .

Ji parašė: Turi sveiką savimeilę . Visa laimė, kad jie pavertė tai nerimtu žaidimu.

Piteris dar kažką parašė ir padavė Kitei. Imdama kompiuterį ji jau šypsojosi. Įsivaizdavo, koks kitas pagyrūniškas bruožas gali būti. Bet pamačiusi jo surinktus žodžius sustingo. Ten buvo parašyta: Myli tave .

Kitė stebeilijo į kvailai rausvus žodžius, iš visų jėgų stengdamasi nešveisti to prakeikto daikčiuko per balkoną. Ji būtų taip ir padariusi, jei nebijotų, kad gali apačioje ką nors užgauti.

– Tu manęs nemyli! – neištvėrusi sušuko ji. – Niekada nemylėjai.

Ji stryktelėjo ant kojų nebemėgindama daugiau slėpti ją draskančio skausmo ir pasileido bėgti. Piteris sučiupo ją jau prie pat išėjimo.

– Mylėjau tave. Ir dabar myliu. – Jis suėmė ją už pečių, bet Kitė į jį nežiūrėjo. Greitai nusuko galvą ir ėmė smarkiai mirksėti. – Prašau neišeiti. Leisk man tave mylėti.

– Nedrįsk sakyti šitų žodžių. – Kitė atsisuko į jį įsiutusi ir nepaprastai išdidi. – Nedrįsk.

– Gerai.

Piteris drebėjo. Ji juto nuo jo rankų sklindančią vibraciją. Kitė trumpam susimąstė, kas būtų, jei pasielgtų kaip visada – dar kartą juo patikėtų, neabejotų, kad jų laukia nuostabi ateitis drauge.

Kas, jei savo širdį atiduotų taip pat lengvai kaip kūną?

– Gerai, – pakartojo jis. – Tik praleiskime šią naktį kartu.

Kitė rūsčiai į jį pažvelgė.

– Ir tu manęs nemyli.

Jis kurį laiką atidžiai į ją žiūrėjo, o tada pasakė:

– Aš tavęs nemyliu.

Piteris ją lėtai, saldžiai pabučiavo, o ranka nuslydo jos nugara ir dar tvirčiau prie savęs priglaudė.

– Man nepatinka, kad mūsų kūnai taip tobulai tinka vienas kitam. – Jis pasuko ją taip, kad Kitė atsiremtų nugara į sieną. – Man nepatinka jausmas, kurį sukelia mano rankoje atsidūrusi tavo krūtis. – Kalbėdamas pirštais braukė per spenelius, kol šie sukietėjo. – Man nepatinka, jog pažįstu tave taip gerai, kad beveik galiu skaityti mintis. – Vidurnakčio mėlynumo suknelės sagos atsisegė net pokšėdamos. Piterio balsas tapo kimus, o Kitė išgirdo savo pačios garsius dūsavimus, kuriuos kurstė įsiliepsnojęs senų ir naujų jausmų laužas.

Norėdamas įrodyti, kaip gerai ją pažįsta, jis suėmė jos krūtis, patraukė liemenėlės dubenėlius ir ėmė su jomis žaisti, kol pasigirdo jos dejonė. Tada godžiai ją pabučiavo.

– Man nepatinka tai, kaip mane bučiuoji. Nepatinka tavo spenelių skonis, – sudžeržgė jis ir nuleido galvą, kad lūpomis susirastų krūtis.

– Ak, – suvaitojo Kitė paskandindama pirštus jo plaukuose ir laikydama jį tvirtai prispaudusi sau prie krūtų. Piteris jas laižė, čiulpė, bučiavo. Dantimis švelniai sukando tvinksinčius spenelius. Galinga malonumo banga sudrebino jos kūną.

– Man nepatinka, kaip mėnulis apšviečia tavo krūtis.

Nieko nelaukdamas Piteris apnuogino ją, o blanki šviesa, skalaujanti stogą, odai suteikė pieno baltumo atspalvį.

Kitė netvėrė savyje – taip jo geidė. Ji įsikibo jam į marškinius nekantraudama pajusti jo odą. Kai jo krūtinė ir pilvas buvo apnuoginti, jis prisitraukė ją taip, kad jųdviejų liemenys trintųsi vienas į kitą.

Jis apgraibomis galynėjosi su savo kelnėmis, o Kitė pajuto, kaip jo standi varpa įsiremia jai į pilvą. Ji suinkštė iš begalinio geismo. Juos siejo nepaprastai stiprus jaudulys, kuris atvėrė kelią į tokią erdvę, kurioje nebeliko juos skiriančių prieštaravimų. Jiems sunkiai sekėsi kalbėtis, bet kūnai troško tik vieno – dalytis ir mėgautis vienas kitu.

Kitė godžiai jį pabučiavo, pajuto vyno bei omaro skonį ir jo nerimą. Neabejojo, kad ir jis juto, kokia ji sutrikusi. Kitė krimstelėjo apatinę jo lūpą, o rankomis nekantriai suėmė už klubų. Piteris nusmaukė jos kelnaites ir kilstelėjo ją aukštyn tvirtai prispausdamas prie sienos. Ji stipriai apsivijo jį kojomis.

– Man nepatinka ta akimirka, kai įeinu į tave. Kai jaučiu, kad čia yra tai, kas aš esu ir kada nors galėčiau būčiau.

Jis judėjo tai greitai ir stipriai, tai lėtai ir švelniai, o Kitė apie nieką daugiau neįstengė galvoti. Šią akimirką nieko daugiau nenorėjo. Piteris mylėjo ją beveik šiurkščiai ir ji tuo mėgavosi. Jo ištarti žodžiai skambėjo beprotiškai, aistringai. Jei tik ji netramdytų savęs mintimis apie nepasitikėjimą, nevaržomai mylėtųsi pamiršdama viską pasaulyje. Tiesą sakant, ji nebeįstengė valdytis.

Nuo jos lūpų nusprūdo giliai viduje užgimusi dejonė, kuri vis garsėjo stiprėjant malonumui, keliančiam ją dar arčiau žvaigždžių. Jos riksmą užtildė Piterio lūpos. Be jėgų nuslydusi nuo jo kūno ir po kojomis vėl pajutusi tvirtą pagrindą, Kitė nuliūdo supratusi, kad niekas nepasikeitė.

Gal jis ir tarėsi ją mylįs, bet taip buvo ir anksčiau. Kitė neketino kartoti praeities klaidų.

Tik ką daryti su kūnu, kuris tiesiog maldaute maldavo jo glamonių.

– Ar grįši su manimi į lovą? – sunkiai kvėpuodamas paklausė Piteris, kol ji sagstėsi suknelės sagas ir movėsi kelnaites.

– Taip, – sunkiai atsidususi atsakė Kitė. Ji žinojo, kad viskas dar tik prasideda.

– Ar liksi su manimi nakčiai?

– Ne.

Dvyliktas skyrius