Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Ryte pamėgino prisiskambinti Džilui, bet jo nerado. Matyt, jis buvo baseine ar dar kur nors.

Piteris privalėjo įrodyti Kitei, kad jis pasikeitė, suaugo ir dabar jau yra subrendęs jai. Turėjo parodyti, kad jo meilė tikra ir amžina. Jo neapleido siaubinga nuojauta, kad laiko tam turi visai mažai.

– Na gerai, – pasidavė Kitė ir Piteris pasijuto jai nepaprastai dėkingas.

Kai jie pasiekė restoraną ir užsisakė maisto, Piteris kreipėsi į Džilą:

– Tu šį rytą dirbai?

Jo bičiulis mąsliai nusišypsojo.

– Ne.

– Mėginau tau prisiskambinti į kambarį, bet niekas nekėlė ragelio.

– Piteri, – pamėgino jį sustabdyti Kitė tokiu tonu, kokiu moterys drausmina vyrus, kai, jų nuomone, šie elgiasi netaktiškai.

– Manęs nebuvo kambaryje, – paaiškino Džilas.

– Bet kur…

Kitė spyrė jam į koją po stalu, o Džilas tepasakė:

– Džentelmenai apie tai nekalba.

– Jis buvo mano kambaryje, – patenkinta savimi paaiškino Irena. Jos tonas išdavė, kad Džilas tikrai miegojo ne atskiroje lovoje. Piteris staiga pagalvojo, jog visas pasaulis bus išprotėjęs.

– Tu permiegojai su Irena?

– Piteri! – Atrodė, kad Kitė pasiruošusi vožti jam per veidą. Bet Piteris beveik nepastebėjo jos įsiūčio. Jis nustebęs spoksojo į seną bičiulį.

– Bet tu juk esi…

– Kas? – pertraukė Irena, o tada gurkštelėjo kavos ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Nejau esama dar paslapčių, kurias turėčiau žinoti? Jei jis nėra bankininkas, kaip nors ištversiu. Bus sunkiau, jei neturi karališkojo kraujo, bet susitaikysiu. Todėl, jei Džilas nėra vedęs arba paleistas savaitgaliui iš kalėjimo, manęs nenustebinsite.

Cha. Tai ji taip mano. Viešpatie, darėsi daug keisčiau, nei jis galėjo įsivaizduoti.

– Na, Džilas… Noriu pasakyti, kad į susitarimą nebuvo įtrauktas seksas, be to, Kitė buvo neviltyje.

– Labai ačiū, – suburbėjo Irena.

– Ne, aš nenorėjau pasakyti, kad… Tai yra, turiu omeny, jog… Visada maniau, visi manė…

– Ką manė? – spyrė jį į kampą Irena.

Tarsi ieškodamas pagalbos jis sužiuro į Džilą, bet garbusis anglas žvelgė į jį nustebęs, susidomėjęs ir truputį suirzęs.

Nebeliko kaip mandagiai išsisukti. Be to, Irena turėjo teisę žinoti.

– Džilas yra gėjus.

Irena griausmingai nusikvatojo. Tuojau pat prisidengė delnu burną, bet dabar kikenimas buvo labiau panašus į prunkštimą. Tuo metu Džilas atsipjovė tobulai taisyklingą omleto keturkampį ir įsidėjo į burną.

Galiausiai liovusis juoktis Irena pasakė:

– Jis ne gėjus, tik anglas. Suprantu, jog kartais sunku juos atskirti.

Piteris dar niekada gyvenime dėl nieko nėra taip klydęs. Na, gal tik tą kartą, kai pabėgo iš savo vestuvių ir paliko Kitę.

– Ar tu… – jis nervingai suspaudė pirštus.

– Ar aš? – Džilas palinko į priekį. Antakiai pakelti į viršų, o neišsakytas klausimas sunkiai pakibo ore.

– Manau, jis nori paklausti, ar tu biseksualus, – į pagalbą atėjo Irena.

– Dieve brangus, na ir keistą tema pokalbiui per pusryčius tu pasirenki, Piteri, – atsiduso Džilas.

– Taigi, ar tu biseksualus?

Džilas paėmė servetėlę ir švelniai pasivalė burnos kampučius. Tada pažvelgė į Ireną, o nuo jų žvilgsnių vos neišsilydė staltiesė.

– Ne, Piteri, aš nesu biseksualus. Aš toks pat kaip ir tu.

– Bet galiu prisiekti, jog tau patiko veido masažas.

– Ir tau būtų patikęs, jei visą popietę nebūtum galvojęs apie tariamą grėsmę tavo vyriškumui.

Kitė net nepamėgino jo apginti. Pirmiausia ją pribloškė mintis, jog Piteris manė, kad jo senas bičiulis – gėjus. Sprendžiant iš jos prastai slepiamos šypsenos, ji tiesiog mėgavosi tuo, kad jis pakliuvo į tokią nemalonią padėtį.

Jis turėjo baigti šią temą, bet pajuto, kad tai jo problema. Nejau jis visai nebepažįsta žmonių?

– Kodėl niekada nesu tavęs matęs su moterimi? Turiu galvoje, iki šio savaitgalio.

– Mes nedažnai kartu kur nors eidavome. Susitikdavome tik per verslo pietus ar panašius renginius.

– Tu esi mane matęs su moterimi. Maniau, taip ir neve dei, nes…

– Esu gėjus. Taip, tu tai jau sakei.

Džilas lėtai įsipylė kavos. Atrodė, kad jo viduje vyksta kova. Tada pakėlė akis – ne į Piterį ar Kitę, bet į Ireną.

– Prieš daugelį metų… artimai draugavau su viena moterimi. Jos santuoka buvo nelaiminga, tačiau ji nebūtų palikusi vyro ir vaikų. Mes buvome nepaprastai atsargūs. Tikrai būčiau ją vedęs, jei tik būčiau galėjęs, bet tai buvo neįmanoma.

Jis kalbėjo nepaprastai liūdnai. Irena uždėjo ranką jam ant plaštakos.

– Kas nutiko?

– Ji mirė, – kiek tylesniu balsu atsakė Džilas. – Žuvo automobilio avarijoje. Kvailoje, nelemtoje avarijoje.

– Kada?

– Prieš ketverius metus. – Į jo veidą trumpam užklydo šypsena. – Tam tikra prasme mudu buvome ištikimi vienas kitam daugiau nei dvidešimt metų.

– Ak, mielasis, man taip gaila.

Jis suėmė Irenos ranką. Atrodė, kad juodu mato tik vienas kitą.

– Irena, tu vėl privertei mane juoktis.

Šią akimirką Piteris norėjo būti už tūkstančio kilometrų nuo čia. Būtų pakakę ir to, jei liežuvį būtų laikęs už dantų.

Džilas vėl paėmė puodelį kavos leisdamas suprasti, kad jis atskleidė tiek, kiek norėjo. Oho. Piteriui visada atrodė, jog Džilas – šaunus klientas, ir jis nesusimąstė, kiek daug jis dar nežino.

– Turiu pripažinti, kad siaubingai dėl tavęs klydau, – pasimuistęs prabilo Piteris.

– Panašu, jog taip.

Piteris prisimerkė. Gal jo nuojauta dėl žmonių ir pavedė, bet jis nėra visiškas kvailys.

– Juk žinojai, ką apie tave manau, ar ne?

Aristokratiškame veide šmėkštelėjo vos pastebima šypsenėlė.

– Taip, turėjau įtarimų.

– Kodėl nieko nesakei?

– Nesu įpratęs aptarinėti savo asmeninio gyvenimo, be to, tau išėjo į naudą tai, jog manei turįs draugą gėjų.

– Bet… bet… Tikiu, kad viską galima logiškai paaiškinti, tik kol kas nesuprantu kaip.

– Irena, labai atsiprašau, – staiga į pokalbį įsitraukė Kitė. – Kai Piteris pasiūlė Džilą, nenumaniau, kad…

– Ei, viskas gerai. Man tai išėjo į gera. – Ji džiugiai nusišypsojo naujajam meilužiui. – Mėgaujuosi nuostabiu savaitgaliu.

Velniai griebtų, viskas vyksta ne taip, kaip tikėjausi, – pagalvojo Piteris. Jau visai netrukus jis turės išvažiuoti, o neturėjo net menkiausio supratimo, kaip susigrąžinti Kitę. Senasis jo verslo partneris – ne tik normalios seksualinės orientacijos, bet ir puikiai mokėjo pavergti moteris. Tik pažvelkite į šitą linksmąją mergaitę. Šiandien ji labiau panaši į svajingą nuotaką nei aštrialiežuvę pokštininkę, kokia buvo vakar. Džilas. Džilas , kuris jį mulkino metų metus, ne tik nebuvo gėjus, bet dar ir mokėjo sužavėti moteris, o Piteris, kuris visą gyvenimą bendravo su moterimis, negalėjo iš tos vienintelės išpešti nors menkiausio įsipareigojimo – kad ir dėl susitikimo po savaitgalio. Su kiekviena minute pasaulis darėsi vis keistesnis.

– Taigi, Džilai, ką ketini šiandien veikti? – paklausė Piteris.

Jis tikėjosi, kad pavyks pasinaudoti bičiulio smegenimis ir paklausti patarimo. Džilas tik kilstelėjo siaurą antakį ir atsakė.

– Ketiname bibliotekoje pasiieškoti skaitinių. – Jis taip pažvelgė į savo palydovę, kad tapo aiškiau nei aišku: skaityti jie tikrai nesiruošia.

– Šiandien turime išsiregistruoti, – priminė jam Piteris.

– Tik ne mudu, – pareiškė jam Irena. – Mano savaitgalis prasidėjo vėliau, todėl galiu čia likti iki rytojaus. – Ji koketiškai pažvelgė į šalia sėdintį vyrą. – Džilas lieka ir palaikys man draugiją.