Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– O, – Piteris atsisuko į Kitę su širdyje užgimusia nedrąsia viltimi. Gal ir jis galėtų likti dar vienai dienai ir padaryti jai neišdildoma įspūdį begaliniu noru atnaujinti jųdviejų santykius. – Ar aš galėčiau irgi likti dar vienai nakčiai?

– Atleisk, drauguži. Tavo svajonių savaitgalis baigiasi vidurdienį. – Kitė pažvelgė į laikrodį. – Maždaug už valandos.

– Bet aš galėčiau…

– Apartamentai jau užsakyti šiai nakčiai, kaip ir dauguma kambarių.

Aišku, ji nenori, kad jis čia sukinėtųsi. Piteris suprato jos labai atvirą ir nesubtilią užuominą. Greičiausiai ji meluoja dėl užimtų kambarių, nes siaubingai trokšta juo atsikratyti.

– Kvaila mintis. Juk man rytoj į darbą.

Džilas ir Kitė valgė paskubomis. Matyt, nekantravo kuo greičiau pradėti dienos programą. Piteris labai stengėsi nepastebėti, kad po stalu jųdviejų kojos meiliai susiglaudusios. O jie su Kite laikosi per pagarbų atstumą.

Po šonkauliais nusmelkė keistas skausmas. Jis net negalėjo pažvelgti į maistą. Prireikė kelių minučių, kad suprastų, jog tai – ne skrandžio bėdos, o prasidedanti panika. Ką darys, jei nepavyks susigrąžinti Kitės? Ne, jam tikrai pavyks. Reikia liautis žaidus žaidimus. Jiems abiem. Kartą jis jau neteko jos ir neketino netekti dar sykį.

Kai Džilas su Irena nurijo paskutinius kąsnius, Džilas tarė:

– Labai nemėgstu bėgti vos tik pavalgęs, bet…

Irena buvo jau pakilusi nuo stalo.

– Jei daugiau nebepasimatysime, buvo malonu susipažinti, Piteri, – tarė ji ir ištiesė ranką. Moteris jam šypsojosi, o jis galėjo prisiekti, kad akyse šmėstelėjo užuojautos kibirkštėlės. Per kelias sekundes jis išgyveno tikrą siaubą galvodamas, kad gali tapti jos pokštų objektu. Bet Irena pasilenkė ir pakštelėjo jam į skruostą. – Sėkmės, – sukuždėjo jam į ausį.

– Dėkoju. Ir tau, – kuždomis atsakė jis.

Tuojau pat Irena ir Džilas nužingsniavo taip greitai, kaip tik įstengė jų aistros išvarginti kūnai. Juodu su Kite liko šalia keturių kavos puodelių.

– Ką gi, – prakalbo Kitė, o jos veide švietė nepamainoma šauniosios viešųjų ryšių profesionalės šypsena. – Ir man reikia judėti. Šiandien turiu daug ką padaryti.

Piteris paėmė ją už rankos.

– Manasis savaitgalis baigsis tik vidurdienį.

– Piteri, – ji atrodė ne juokais suirzusi, – liko mažiau nei valanda. Kokią svajonę tu gali įgyvendinti per… – ji užmetė žvilgsnį į geltoną laikrodį, – keturiasdešimt septynias minutes?

– Galiu su tavimi pasikalbėti. Tai ir ketinu padaryti.

Kitė dramatiškai užvertė akis, pasirėmė alkūnėmis į stalą, padėjo smakrą ant sunertų pirštų, o veide pasirodė suvaidintas domėjimasis:

– Gerai, kalbėk.

– Ne čia, – nesutiko jis. – Noriu viso tavo dėmesio.

– Aš įdėmiai klausausi.

– Ir privatumo.

Ji sudirgusi atsiduso.

– Na gerai, baikime šį reikalą.

Kitė atsistojo. Pakilo ir Piteris.

– Kur?

– Į mano kambarį.

Iš pradžių atrodė, kad ji ims prieštarauti, bet tik gūžtelėjo pečiais.

– Gerai.

Kildami į šešioliktą aukštą nė vienas nepratarė nė žodžio. Tylėjo ir eidami storu kilimu į jo kambarį. Spengiančioje tyloje atrakinamų durų garsas nuskambėjo kaip griaustinis.

Mintis ją čia atsivesti buvo nelabai vykusi, bet Piteris širdies gelmėje tikėjosi, jog prisiminimai apie jų aistrą suminkštins jos užsispyrimą ir ji išklausys jį.

Kitė įėjo pirmoji ir jos žvilgsnis tuojau pat nuklydo prie lovos. Jo taip pat. Jai labai palengvėjo, kai pamatė, kad kambaryje jau buvo apsilankiusios kambarinės ir lova sutvarkyta. O Piterį tai suerzino.

Jis tikėjosi pamatyti suglamžytas paklodes ir ant pagalvių likusius atspaudus. Intymias smulkmenas, kurios primintų čia praleistą aistringą naktį. Viso to neliko – kambarys buvo švarus, tvarkingas ir bejausmis. Kaip ir Kitės elgesys. Nejau šįryt viskas vyks prieš jo valią?

Kitė atrodė taip, lyg nežinotų, kur eiti, todėl sustojo tiesiog kambario vidury.

Nors kambarys buvo sutvarkytas ir viskas išvalyta, jis vis dar tikėjosi, kad pažvelgusi į vonią Kitė įsivaizduos miglotus jų kūnus, kaip įsivaizdavo jis, arba pažvelgusi į lovą prisimins, kaip mylėdamiesi jie išnaudojo kiekvieną jos centimetrą.

– Kite, noriu su tavimi pasikalbėti, – pradėjo Piteris.

– Galiu klausytis tavęs keturiasdešimt tris minutes.

– Man labai nelengva paaiškinti savo jausmus. – Jis pamėgino šyptelėti. – Veido masažas su vaisių kauke ir pedikiūras yra tikras malonumas, palyginti su mėginimu paaiškinti tau, ką aš jaučiu.

– Gal nesivargink.

Piteris prisėdo ant lovos krašto ir išsiėmė piniginę. Atsegė ją ir kaip tūkstančius kartų per pastaruosius trejus metus atsargiai išėmė nuotrauką, į kurią taip dažnai žiūrėdavo. Tada padavė ją Kitei. Ši priėjo ir paėmė ištiestą nuotrauką. Ji buvo truputį nublukusi, mat tiek metų nešiota piniginėje, bet vaizdas dar gana ryškus. Kitė ilgai tylomis į ją žiūrėjo. Jos rankos ėmė vos pastebimai drebėti. Netikėtai ji susmuko ant lovos šalia jo.

– Kur tu ją gavai? – Jos balsas buvo žemas, duslus.

– Man ją atsiuntė Paiper.

– Kodėl ji būtų turėjusi taip žiauriai su manimi pasielgti?

– Ji tikėjosi nubausti mane, ne tave.

– Buvau tokia jauna.

Juodu žiūrėjo į jaunesnės, nerūpestingos Kitės, kuri džiaugsmingai šypsojosi į objektyvą savo vestuvių dieną, nuotrauką.

– Atrodai tokia laiminga.

– Būtum mane matęs po valandos, – atrėžė ji.

– Žinau, – tarė Piteris žvelgdamas į jos proĮlį. – Turėjau matyti tave – ir po valandos, ir po dienos. Kiekvieną dieną iki pat šiandienos.

Atrodo, Kitei pavyko išsklaidyti nuotraukos paskleistus kerus.

– Piteri, mums nebuvo lemta būti drauge. Santuoka būtų buvusi tikra nelaimė.

Jis pastebėjo, kaip ji pavertė nuotrauką šonu, ir tuojau pat suprato, jog ketina ją suplėšyti.

– Ne! – šūktelėjo jis ir čiupo nuotrauką.

– Tikrai liguista nešiotis pamestos nuotakos nuotrauką piniginėje. Kas tai? Trofėjus?

– Tai mano atgaila. – Jis žiūrėjo į mylintį, laimingą veidą. – Norėjau atvažiuoti čia savaitgalį, kad išsiaiškinčiau, ar tavo gyvenimas susiklostė sėkmingai. Kad pamatyčiau, jog be manęs esi laimingesnė. Po visko ketinau suplėšyti nuotrauką ir atsikratyti kaltės jausmo, kurį štai jau treji metai nešiojuosi širdyje.

Ji ištiesė ranką delnu į viršų.

– Taip ir padarykime. Tiesiog dabar. Noriu suplėšyti ją į tūkstančius gabaliukų. Man viskas gerai. Esu laiminga. Eik ir gyvenk savo gyvenimą.

Piteris papurtė galvą.

– Aš maniau, kad to noriu, bet klydau.

Jis žiūrėjo tiesiai į vasaros melsvumo akis, kurias taip mylėjo. Dabar jos buvo šaltos, neįskaitomos, bet jam jos patiko visokios. Jis švelniai palietė jai šlaunį toje vietoje, kur jų kūnai lietėsi.

– Kite, man nereikėjo tavęs palikti. Labai dėl to gailiuosi.

Tarsi prasidėjus nežinia iš kur atslinkusiai audrai, jos akys tapo tamsios ir miglotos. Kūnas net virpėjo iš pykčio.

– Gailiesi?! – jos išrėktas klausimas atsimušė į langus ir sugrįžo. – Tu gailiesi? Gal nori sužinoti, kaip viskas buvo? Visą savaitgalį mėginai mane prakalbinti. Ką gi, dabar aš pasakysiu. Buvo užsakyta du šimtai svarų lašišų. Tėtis nupirko dvidešimt dėžių aukščiausios kokybės šampano. Jis pats prižiūrėjo, kad būtų tinkamai atvėsintas. Rožių žiedai buvo pasiruošę skleistis. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių tobulų gėlių. – Ji giliai įkvėpė. Piteris žinojo, kad dabar Kitė norėtų verkti, bet nė už ką to sau neleis. – Aš stovėjau tokia laiminga. Po kurio laiko sunerimau, o dar vėliau mane apėmė siaubas, jog tau kas nors nutiko. Gal susirgai ar pakliuvai į avariją. Spėju, kad tik daug vėliau aš supratau tiesą. Tu pabėgai ir mane palikai. Dar labai ilgai aš negalėjau pakęsti net rožių kvapo.