Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Kitei ėmė trūkti oro. Jei tik čia būtų buvęs langas, ji būtų jį plačiai atvėrusi.

– Tu – mano geriausia draugė. Kaip gali kaltinti už tai, kad sužadėtinis mane paliko prie altoriaus?

– Aš tavęs nekaltinu. Tik sakau, kad Piteris, mano galva, mėgino tau pasakyti kai ką svarbaus.

– Manai, kad persistengiau?

– Tai būtų ne pirmas kartas. Tu panašiai elgiesi ir darbe. Niekas geriau už tave nesugeba organizuoti renginių. Mieste nėra kito tokio žmogaus, kuris būtų apdovanotas tokia fantazija ir gabumais. Tik retkarčiais tu šiek tiek persistengi.

– Krokodilai, – iškvėpė Kitė.

– Tai tarsi tavo gyvenimo metafora.

– Ar verta prisiminti praeities klaidas.

– Kaip gali mokytis iš klaidų, jei jas neigi?

– Piteris – didžiausia mano gyvenimo klaida.

– Tai pasimokyk iš jos.

Kelias akimirkas Kitė bukai spoksojo į draugę.

– Turiu eiti.

– Paskambink man.

Ji mostelėjo vildamasi, kad Paiper šį gestą supras kaip galimą taip arba ne . Nebeištvertų daugiau populiariosios psichologijos šiandien.

Kitė visai nekreipė dėmesio, kur eina, tiesiog pasidavė srautui gatvėje. Tarsi įsijungusi autopilotą grįžo namo. Pastarąsias dvi dienas ji beveik nemiegojo. Turbūt todėl jautėsi taip keistai.

Kitė išgėrė aktyvioms moterims skirtų vitaminų, kurie buvo papildyti vitaminu B ir kalciu. Ji nesijautė alkana, tačiau turėjo kaip nors nusiraminti, todėl užsiplikė arbatos dailiame kiniškame puodelyje. O tada įsitaisė patogiame krėsle nedidelėje svetainėje. Nejungė nei televizoriaus, nei muzikos. Nenorėjo, kad kas nors trukdytų. Ir ėmė galvoti.

Ar Paiper teisi? Gal ji tikrai išgąsdino Piterį savo perdėtais vestuvių planais? Jis tebesinešioja jos vestuvinę nuotrauką ir nepaliauja atsiprašinėti.

Vis vien jo elgesys nepateisinamas.

Dabar jai sako, kad myli?

Koks vyras paliktų mylimą moterį?

Kokia dar moteris atbaidė mylimąjį savo tobulumo paieškomis?

Netikėtai galvoje iškilo vaizdinys iš vaikystės. Ji mėgino papasakoti mamai, kaip jai pasisekė mokykloje. Rankoje laikė sausainį ir gėrė pieną. Iš susijaudinimo smarkiai mosikavo ranka su sausainiu. Mama vis perspėdavo nekalbėti pilna burna ir vis rankiojo byrančius trupinius. Ji taip nieko ir negirdėjo.

Motina santuokoje išgyveno penkiolika metų, kol vieną dieną išvarė tėvą. Kitei nepavyko net susituokti. Taip, Piteris pasielgė siaubingai, nedovanotinai, bet pirmą kartą per trejus metus ji suprato, kad irgi bus prisidėjusi prie žlugusių vestuvių.

Taigi, ar Paiper teisi?

Kitė prisiminė kelis paskutinius savo renginius. Ji buvo suirzusi, ne daugiau. Žmonės būna patenkinti jos darbu. Tačiau nuolatos lydėjo jausmas, kad ji vaikšto peilio ašmenimis.

Penkioliktas skyrius

– Tikiuosi, kad jums patiko viešnagė Tyloje , pone Garsonai, – mandagiai tarė registratorė, kai jis grąžino kambario raktą. Žodžius lydėjo lengva šypsena, kuri galėjo reikšti tik tai, jog jis turėtų būti tikras kvailys arba vienuolis, kad nepatiktų Tyloje praleistas laikas.

– Tai vienas geriausių savaitgalių mano gyvenime, – patikino jis ir netikėtai suprato sakąs tiesą. Jis iššvaistė begalę savaitgalių, darbo dienų, metų be Kitės. Savaitgalio pradžioje Piteris tvirtai tikėjo, jog pavyks ją įtikinti, kad yra vertas antros progos.

Be abejonės, moters, iš kurios tikėjosi gauti antrą galimybę, niekur nesimatė.

– Mūsų limuzinas nuveš jus, kur panorėsite, – priminė mergina.

– Dėkoju, gal ir pasinaudosiu jūsų pasiūlymu, bet iš pradžių turiu kai ką padaryti.

– Žinoma, pone. Pasakykite, kai būsite pasirengęs išvykti, ir aš pranešiu vairuotojui.

Piteris užsimetė nedidelį krepšį ant peties ir nuėjo prie lifto. Norėjo tinkamai atsisveikinti. Pirma jam nelabai pavyko. Gal ras Kitę kabinete?

Nusileidęs žemyn jis pastebėjo, jog čia labai tylu. Jos kabinete buvo tamsu, kompiuteris išjungtas.

Piteris jau ketino grįžti į vestibiulį, kai išgirdo moterišką balsą:

– Pažiūrėkite, kas čia. Ar tik ne pažįstamas veidas?

Jis apsisuko ir pamatė Paiper. Tokią pat žavingą ir gundančią kaip visada. Ji pašaipiai į jį žiūrėjo. Draugas ar priešas? Piteris nežinojo, ką ji jam jaučia. Todėl nusprendė vadovautis mintimi, kad ji yra draugė, kol negavo spyrio į kiaušius.

Piteris plačiai nusišypsojo.

– Sveika, Paiper. Gerai atrodai.

Paiper palaukė, kol jis prieis ir pabučiuos ją į skruostą. Kol kas nesiruošė jo pulti ir jis tuo labai džiaugėsi.

– Ačiū, kad padėjai susitikti su Kite.

– Nieko nebūčiau galėjusi padaryti, jei tavo svajonė nebūtų suvirpinusi jos širdies – tą patį sakiau ir Kitei, kai ji norėjo iškaršti man kailį. – Paiper įdėmiai jį stebėjo. – Tau pavyko prie jos prieiti.

– Taip, žinau. – Jis išpūtė žandus ir triukšmingai iškvėpė. – Deja, ji nepanoro įsileisti manęs į savo gyvenimą.

– Ko gi tu tikėjaisi?

Piteris nerimastingai persibraukė plaukus ranka.

– Nori išgirsti tiesą? Tikėjausi viską baigti. Bet kai vėl ją pamačiau…

– Ir ką?

Jis greitomis pažvelgė į Paiper. Ši atrodė nuoširdžiai susidomėjusi.

– Pasijutau taip, tarsi kažkas būtų išleidęs visą orą iš plaučių. Ji tokia nuostabi, nepakartojama, dar gražesnė nei anksčiau ir…

– Ir tu sudaužei jai širdį.

– Ji apsimeta, kad viskas liko praeityje.

– Žinoma. Nejau tikėjaisi, kad ji sėdės prie telefono trejus metus? – Paiper nusijuokė, bet nepiktai. – Vis dėlto tai dar nereiškia, kad Kitė tau nieko nejaučia.

– Dabar esu pasiruošęs tam, ko bijojau anksčiau. Kitė – mano gyvenimo meilė. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų. Tiesiog manau, jog anuomet buvau per jaunas tai suprasti.

– Netinkamai pasirinktas laikas.

– Būtent. Deja, savaitgalis baigėsi ir aš nežinau, ką daryti. Ji nebenori manęs matyti.

– Ar Kitė taip sakė?

– Ne taip iškalbingai, bet mintis buvo tokia.

Paiper pasisuko.

– Eime į mano kabinetą.

Ji nesivargino įsitikinti, ar jis seka iš paskos. Tiesiog modelio žingsniu išėjo pro duris. Piteris nuskubėjo paskui ir pateko į patogų, bet ne ištaigingą darbo kabinetą.

– Atrodai nustebęs.

– Tikėjausi pamatyti leopardo kailio kilimėlius ir nedidelį martinio barą, – prisipažino jis.

Ji linksmai nusijuokė.

– Visa tai yra viršuje, kur lankosi pinigingi svečiai. O čia mes dirbame.

Ji įsitaisė prie darbo stalo, o Piteris atsisėdo ant gilios odinės sofos. Jis atsidūrė žemiau nei ji ir tai jam neteikė pranašumų. Žinoma, galėjo atsistoti, bet jautė, jog Paiper mėgaujasi tokia padėtimi, o jis buvo pasiruošęs bet kam už jos pagalbą. Net jei į ją reikės žvelgti iš apačios.

– Taigi, – prakalbo ji žaisdama plaukų sruoga, – nori pasimatyti su Kite.

– Taip.

– O ji nenori su tavimi susitikti.

– Nesu tuo tikras, bet man taip pasirodė.

Paiper kelias minutes svarstė iškilusią problemą, tada šyptelėjo ir palinko į priekį.

– Ji sutiks su tavimi pasimatyti, jei tai bus susiję su darbu.

– Siūlai man išsinuomoti kambarį viešbutyje?

– Ne, nemanau, kad turėtum čia apsigyventi. Kokia iš to nauda? Juk Kitė – ne registratorė. Ir ne kambarinė.

– Tiesa. Ji – Viešųjų ryšių tarnybos vadovė.

– Aha. – Paiper žiūrėjo į Piterį taip, lyg šis turėtų atspėti jos planą. Kadangi jis nesusigaudė, ji tęsė: – Kitė atsakinga už visus mūsų viešbutyje vykstančius renginius.