Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Piteris stovėjo taip arti, kad ji juto jo losjono po skutimosi dvelksmą.

– Atrodo kaip ledo rūmai, – tarė jis žiūrėdamas, kaip vyrai bando pritvirtinti milžiniškus sietynus.

– Noriu, kad būtų panašu į Versalio rūmus. Bus matyti, kaip seksis.

Jai sudiegė nugarą prisiminus Paiper žodžius. Trokšdama nustebinti ji balansavo ant bedugnės krašto. Dar sykį pažvelgė į vyrus, kurie nepatenkinti purtė galvas ir niurnėjo sau po nosimis, o tada atsiprašė:

– Aš tuojau.

Nulėkė pas itališkai burbuliuojantį Marijo. Atrodė, lyg jis kalbėtų rožinį.

– Marijo, gal tu ir teisus. Kaip manai, kiek sietynų nekeltų pavojaus?

Jis stebeilijo į ją, o akys pamažu prisimerkė.

– Penki, – atsakė pagalvojęs.

– Penki? – Ši salė bus panaši ne į Versalio rūmus, o į Ivanos Tramp svetainę.

– Penki… gal dešimt, – nusileido Marijo.

– Dešimt jau geriau. – Kitė nusišypsojo kaip įmanydama taikiau.

– Aš pasistengsiu, – pažadėjo vyras.

Gal vaizdas nebus toks įspūdingas, kaip tikėjosi, bet Kitė tikrai nenorėjo, kad svečiams ant galvų pažirtų sietynai.

– Eime? – tarė ji grįžusi prie Piterio.

Jis nusekė paskui ją.

– Amuse Bouche? – dar paklausė jis.

– Pirmiausia užsukime į mano kabinetą. Ten ramiai aptarsime tavo idėjas.

O, kad jis nors vieną jų turėtų.

– Gerai. Man tinka.

– Kaip sekasi darbas? – pasiteiravo ji, kol jie leidosi liftu į jos kabinetą. Jo kostiumas ją jaudino taip, kaip vyrus – seksualūs apatiniai.

– Gerai. Tik noriu pristatyti mūsų paslaugas ir kai kurias naujoves. – Piteris pažvelgė į Kitę ir nusišypsojo. – Ir man reikia apstulbinti klientus.

– Tada pataikei į tinkamą vietą.

Šešioliktas skyrius

Nusiramink, elkis dalykiškai, – priminė sau Piteris, kai Kitė pakvietė jį į kabinetą. Ant durų buvo lentelė Viešųjų ryšių tarnybos vadovė . Pačios durys – iš raižyto stiklo, tiesa, ne tokios įmantrios kaip paradinės viešbučio durys, tačiau vis viena labai dailios. Net rūsyje Paiper išlaikė stilių ir nepasidavė pigiam, nuobodžiam dekorui.

Kitė praleido jį priešais save ir uždarė duris.

– Gal papasakok, ką sugalvojai. – Ji parodė į lagaminėlį jo rankose.

Kitė atsirėmė į stalą tylomis kviesdama jį atsistoti šalia ir parodyti, ką atsinešė.

Prisiartinęs Piteris pajuto nuo jos kūno sklindančią šilumą. Ji nemėgo sunkių kvapų, jos oda kvepėjo lyg prieskonių parduotuvė. Piteris užuodė citrinos ir dar kažkokį pikantišką aromatą.

Ji truputį sujudėjo ir apnuoginta ranka prisilietė prie jo švarko. Kitė vilkėjo šviesiai melsvą palaidinę be rankovių, medvilninį sijoną, margintą turkišku raštu, ir avėjo madingas basutes. Kaklą puošė pakabutis su turkiu, ausis – prie jo derantys dideli, trikampiai auskarai.

Vasara jau ėjo į pabaigą, bet neryškios strazdanos išdavė, jog paskutines savaites Kitė mėgavosi saule.

Piteris atidarė lagaminėlį, išėmė pluoštą popierių ir patiesė juos ant stalo.

– Parodysiu tau mūsų tikslinės rinkos strategiją ir pažiūrėsime, gal turėsi kokių pasiūlymų.

– Gerai. Šįvakar viską perskaitysiu ir pagalvosiu.

– Nuostabu. Dėkoju.

– Gal tu prisėsk, – pasiūlė Kitė rodydama ne į lankytojams skirtą krėslą, bet į savo darbo kėdę.

Ji visa alsavo karščiu, o Piteris užuodė ne tik kvepalų aromatą, bet ir per jį prasimušantį kvapą. Tą, kurį taip mėgo. Tai buvo jos kvapas, išduodantis susijaudinimą. Nustebęs jis pažvelgė į ją, bet ji tik parodė į kėdę. Jis apėjo stalą ir atsisėdo.

– Galvojau apie mus, – netikėtai tarė Kitė ir prisėdo ant stalo.

– Tikrai? – Po to, kai savaitgalis baigėsi taip neaiškiai, Piteris nepaprastai nudžiugo išgirdęs, kad ji nori kalbėtis apie tai, ko jis buvo prisiekęs vengti.

– Taip, – jos balsas truputį džeržgė, buvo kimus. – Pamaniau, galėtume padėti vienas kitam.

Ji pasikišo rankas po sijonu ir netrukus ilgomis, saulės nubučiuotomis kojomis nuslydo šviesiai violetinės kelnaitės. Kitė peržengė jas ir paslėpė stalo stalčiuje.

Piteriui išdžiūvo burna.

– Padėti vienas kitam, – šiaip ne taip išlemeno jis.

– Teisingai.

Kitė palinko į jį ir jos lūpos atsidūrė vos už kelių milimetrų nuo jo burnos. Piteris iš arti pamatė juodas mažas dėmeles jos akyse, nosį nusėjusias strazdanas ir šviesiai rusvus lūpų dažus, kuriuos norėjo tuojau pat nubučiuoti.

Ji ėmėsi jo diržo sagties. Nors ir uždarytos, kabineto durys buvo stiklinės. Bet kas galėjo pažvelgti vidun. Iš dalies vaizdą užstojo Kitės darbo stalas. Be to, mažai tikėtina, kad čia vaikščiotų minios žmonių. Vis tiek ji nustebino jį.

Kitė atsegė diržą. Kraujas plūstelėjo jam į paslėpsnius, o galva ėmė šiek tiek svaigti. Ji ištraukė marškinius iš kelnių, atsegė sagą ir užtrauktuką. Šilta, tvirta jos ranka suėmė kietą, nekantraujančią varpą ir tvirtai suspaudė.

– Kite, aš… – jos ranka sujudėjo ir Piteris neteko kalbos dovanos.

Kažkuri smegenų dalis atkreipė dėmesį į tai, kad toks scenarijus truputį keistas, tačiau šmėkštelėjusią mintį užtildė begalinis geismas ir tokio netikėto pasiūlymo saldumas.

Jo ranka nuklydo po sijonu – jis nekantravo ją paliesti, pamatyti, bet Kitė nebuvo nusiteikusi žaisti. Ji tai aiškiai parodė apnuogindama styrantį jo vyriškumą ir traukdama už kelnių, kol šios atsidūrė jam ties keliais. Viršutinė jo kūno dalis liko aprengta. Net kaklaraištis užrištas. Piteris pamėgino nusimesti nors švarką, bet ji jį sustabdė.

– Man patinka, kaip tu atrodai, – nuo geismo padūmavęs žvilgsnis slydo nuo dalykiškos viršutinės dalies prie iš po marškinių styrančios varpos. Ant jos vėl atsidūrė Kitės ranka. Šį kartą pakišęs rankas po sijonu, jis suėmė ją už klubų ir pasisodino sau ant kelių.

Iš to paties stalčiaus, kur ką tik nukeliavo jos kelnaitės, Kitė išžvejojo prezervatyvą. Tikra vizitinė Tylos kortelė. Šį viešbutį galima nominuoti saugiausiu sekso viešbučiu pasaulyje. Ji trumpam atsitraukė, o tada tiesiog siurbte jį įsiurbė. Viduje buvo taip šlapia, karšta, malonu.

– Mes visada puikiai tikome vienas kitam, – sumurmėjo jis jausdamas neapsakomai malonų virpulį. Piteris suėmė ją už klubų ir kiek kilstelėjo. Kitė pradėjo judėti. Jis neatsiliko. Atkartodama jų judesius biuro kėdė švelniai siūbavo.

Jis leido Kitei pasirinkti labiausiai jai tinkantį ritmą siūbuodamas jos dubenį taip, kad dirgintų ją tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Piteris norėjo apnuoginti jos krūtis, bet suprato, jog nereikia to daryti. Jis net neleido sau jos paliesti. Mėgavosi mintimi, kad nieko nelaukdami jie eina tiesiai prie reikalo šalia jos darbo stalo.

Jis stebėjo, kaip mielas jos veidas išrausta, akys patamsėja, o kvėpavimas pasidaro nelygus bei negilus. Nenorėdamas taip sujaukti jos drabužių, kaip ji pasielgė su jo apranga, lietė ją tik žemiau juosmens – kojas, šlaunis, klubus. Ranka pasiekė tą tašką, kuriame jų kūnai susijungė. Jos garbanėlės buvo drėgnos, klitoris slidus nuo jos pačios syvų. Piteris geidė parversti ją ant grindų, išrengti, o tada lėtai išbučiuoti kiekvieną jos kūno milimetrą, liežuviu vedžioti pirmyn ir atgal – taip, kaip jai labiausiai patiko. Nuo minties, kad negali to padaryti, jis ėmė tik dar stipriau, giliau bei reikliau judėti jos viduje.

Juodu abu garsiai šniokštavo.

Kitė atmetė galvą, o iš burnos išsiveržė pasitenkinimo šūksniai. Piteris pradėjo judėti dar greičiau, kol pajuto, kaip jos kūnas ima virpėti. Iš siautulingų judesių ir neaiškių garsų jis galėjo spręsti, kad orgazmas jau visai šalia. Puiku, nes ir jis vos laikėsi.