Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Ką veiksi, kai baigsis šis savaitgalis? – paklausė Irena Džilo. Vakarieniaudami juodu kalbėjosi apie pačius įvairiausius dalykus. Nors ji ir prasta moterėlė iš Ohajo valstijos miestelio, bet nepaprastai mėgo knygas – ypač istorines ir biograĮjas. Paaiškėjo, kad Džilas irgi domisi istorija, tad juodu turėjau daugiau bendrybių, nei Irena galėjo įsivaizduoti. Tiesa, jo giminės atstovai prisidėjo prie tos istorijos, apie kurią ji tik skaitė, kūrimo.

Džilas gurkštelėjo vyno ir pastatė taurę.

– Manyčiau, jog tęsiu įprastą gyvenimą.

Ji linktelėjo.

– Anglijoje.

– Žinoma, didžiąją dalį laiko leisiu Londone, bet gana dažnai lankysiuosi ir čia.

– Galiu kirsti lažybų, kad Ohajas nepateks į tavo kelionės planus.

– Ten būsiu tikrai nedažnai, bet tu turėtum atvykti į Angliją. Surengčiau tau individualią kelionę po mūsų valdas Kente.

– Individualią kelionę. Nieko sau. Aš sužavėta. Turbūt pažįsti daug žmonių.

– Kelis.

Irena nusijuokė.

– Ir ką apie mane pagalvos tie žmonės?

– Tu jiems labai patiksi.

Ji prunkštelėjo.

– Labiausiai į mane panašus žmogus, kurį kada bus matę Anglijoje, – tai Ferdži [JAV vokalistė, šokėja, aktorė, reperė, modelis ir dainų autorė.]. Tik pažiūrėk, kas jai nutiko.

– Tu nė kiek į ją nepanaši, – atšovė jis.

– Iš kur tu žinai? Spėju, jog pats esi asmeniškai pažįstamas su karališkosios šeimos nariais.

Džilas mįslingai pažvelgė. Irena delnu prisidengė burną.

– O varge. Aš vos neapkalbėjau tavo šeimos.

– Nieko tu neapkalbėjai. – Džilas nieko nesakė apie pažintį su karališkosios šeimos nariais. Oho. – Geriau papasakok apie šaunųjį dėdę Valdą. Istoriką.

– Tai jis mane sudomino istorija. Dėdė turi įspūdingą pilietinio karo atmintinų daiktų kolekciją.

– Labai norėčiau ją pamatyti.

– Žinoma, kai tik lankysiesi Ohajo valstijoje, – žaismingai atsakė ji.

Irena laukė kokio nors atsakymo, tačiau Džilas nieko nepasakė. Jo akys žibėjo anapus staliuko romantiškame restorano Amuse Bouche kampe, kai jis žvelgė į ją. Nuo tokio žvilgsnio Irenos pulsas padažnėjo. Smagiai šnekučiuojantis ji visai pamiršo, kad tai jos svajonių savaitgalio pasimatymas. Jos svajonių. Jos pasimatymas. Gaila, kad pasaka baigsis prieš jos karališko kambario duris.

Restoranas buvo beveik tuščias. Jie patys baigė valgyti jau labai seniai. Irena turbūt įgriso jam savo kalbomis iki gyvo kaulo. Ar ji kada nors išmoks prikąsti liežuvį? Vis dėlto neatrodė, kad Džilas nuobodžiautų. Jis juokėsi iš jos pokštų. Šį bruožą ji nepaprastai vertino.

– Ar galėčiau tave palydėti į viršų?

Irena tik linktelėjo baimindamasi viską sugadinti kalbomis. Džilas atsistojo ir ištiesė jai ranką. Ji suėmė ją – delnas buvo šiltas ir keistai seksualus. Jai nepaprastai patiko, kaip jos ranka tinka jo saujoje. Patiko ir tai, kad jo kūnas buvo truputį šiltesnis už jos.

Eidami iš restorano juodu nesikalbėjo. Tylėjo ir kildami liftu. Tarp jų skrajojo įtampos žiežirbos, ore tvyrojo neišvengiamybės nuojauta. Irena apsilaižė – tai buvo nerimo bei susijaudinimo ženklas. Džilas atidžiai ją stebėjo, tarsi ji prieš jį nusirenginėtų.

Einant link kambario, Irenai pasirodė, kad atgijo kilimas – ji sklendė juo lyg debesimis. Prie durų ji išsitraukė raktą ir atidarė duris. O tada sustingo. Ar turėtų pakviesti jį vidun? Ar jis norės užeiti, o gal ji tik apsikvailins? Irena žvilgtelėjo atgalios ir ją pasitiko geismu degančios akys.

Kam rūpi, ar ji apsikvailins? Juk nuolat apsikvailina.

– Gal norėtum…

– Taip, norėčiau, – nelaukdamas jos klausimo pabaigos atsakė Džilas ir užėjo.

Irenos širdis apmirė. Taip. Jis neatsisveikino su ja pakštelėjęs į skruostą prie kambario durų, kaip ji būgštavo. Jis liko, ir tik todėl, kad ji jam patinka. Tai, be jokios abejonės, vertė nervintis ir ji vėl ėmė pokštauti.

– Niekada anksčiau nesu to dariusi su karališkosios šeimos atstovu, – Irena ir vėl griebėsi įžūlumo.

Džilas tik supratingai nusišypsojo. Jis mokėjo tvardytis. Džilas nepakartojamas, daug pranašesnis už visus jos kada nors pažinotus vyrus, tik jis niekada jai nepriklausys. Tačiau tai nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad jis niekad jai nepaskambins. Irena tuo neabejojo.

Džilas gyvena toje prakeiktoje Anglijoje ir yra beveik lordas. O ji – tiesiog Irena Bonet iš Ohajo žarstanti juokelius, kad išgyventų.

– Žinau, kad turime tik vieną naktį, – suskato kalbėti ji. – Ir man tai tinka. Būk geras, padaryk paslaugą ir nežadėk to, ką, tavo nuomone, aš noriu išgirsti. Man to tikrai nereikia.

– Gerai. Jei tik to nori.

– Noriu.

Jis žengė dar arčiau jos.

– Turiu vieną klausimą: ar man išvis leidžiama kalbėti?

Irena sukikeno.

– Atleisk. Tiesiog mėgstu viską išsiaiškinti iš anksto. Mes teturime vieną naktį.

Jis dar priartėjo, delnu perbraukė jos ranką, pakilo iki peties, kol pasiekė plaukus ir prisilietė prie galvos odos. Šis judesys buvo toks intymus, lyg Džilas būtų lietęs jos krūtis.

– Tada pasistenkime, kad ji būtų tobula, – tarė jis ir žengė dar vieną žingsnį. Dabar jų kūnai lietėsi. Ją nuo galvos iki kojų pirštų nupurtė lengvas šiurpuliukas. Irena pakėlė akis ir pažvelgė į jį – norėjo įsitikinti, ar ir jis pajuto tą patį.

Džilas ją pabučiavo. Bučinys buvo švelnus, kaip karietoje. Skanavo ją taip, kaip žinovas ragauja rečiausią, geriausios kokybės vyną. Jam prieš akis visa naktis ir jis ketina išnaudoti kiekvieną minutę.

– Taip, – pakuždom atsakė ji. – Tegul būna tobula.

Tai sakydama Irena nusivedė jį į didelę, gražią princesės lovą.

Jis lėtai ją nurengė. Nors nieko jai nežadėjo, bet tikrai nebuvo tylus. Jo akcentas taip jaudino, kad žodžiai tapo nebe tokie svarbūs. Džilas sakė, kad ji graži, ir nuo šių žodžių Irena išties pasijuto gražuolė.

– Tu tokia prisirpusi ir svaiginanti, – kalbėjo Džilas suimdamas jos krūtis, su malonumu liesdamas pilvą, klubus.

Jo kūnas – ilgas ir stiprus – buvo tikra jos kūno priešingybė. Jai patiko jo nuostabios rankos ilgais piršais, kurie buvo prižiūrėti ne ką prasčiau nei jos. O kaip tos rankos ją lietė.

Kai kuriuos vyrus atstumdavo jos atviras sekso troškimas. Ji svarstė, ar taip nutiks ir su Džilu. Gal jis pernelyg išauklėtas ir nenorės laukinio sekso keliamo triukšmo ir siautulio. Jos nuostabai ir pasitenkinimui, jam patiko tai, kaip ji mėgaujasi seksu. Jis pats nuo jos neatsiliko ir tiek kartų atvedė iki orgazmo, kad net Irena nusistebėjo, jog tai įmanoma. Kai abu gerokai nuvargo ir buvo išmėginę kiekvieną jos apartamentų centimetrą, pasinaudoję visais spintelėje rastais žaisliukais, ramiai atsigulė. Jo pirštai lėtai žaidė su jos plaukais, o jos galva ilsėjosi jam ant krūtinės.

– Jūsų šviesybe, ar kas nors jums sakė, kad lovoje esate tiesiog nuostabus?

– Turėjau gerą partnerę, – atsakė jis.

– Ne, – Irena pasuko galvą ir sužiuro į jį. – Tikrai?

– Ar prašaisi komplimento?

– Gal tik vieno kito.

Džilas sušnabždėjo jai į ausį:

– Esi nuostabi, gaivališka, nesidrovinti. O kūnas tiesiog sukurtas mylėtis.

– Liaukis jau. Aš vėl susijaudinsiu.

– Ką gi, – jo ranka palengva slydo link pilvo, – manau, susitvarkysiu su tuo.

– Tu esi mano fantazija, tiesa?

– Ne labiau nei tu pati, – tai sakydamas jis užsirideno ant jos ir lėtai, tingiai į ją prasiskverbė.

– Aš – fantazija? Kodėl?