Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Irenos nusivylimui, juodu netruko pasiekti barą. Buvo taip smagu eiti už parankės su seksualiausiu britu visoje planetoje. Erotika . Velniai griebtų. Kažkas išgėrė per daug kokteilių prieš sugalvodamas baro pavadinimą.

Džilas apsidairė ir tarė:

– Regis, mudu būsime pirmi. Eime vidun?

– Žinoma.

Juodu nuėjo prie staliuko netoli baro, iš kur puikiai matėsi įėjimas. Džilas palaukė, kol Irena atsisėdo, ir tik tada prisėdo pats. Kokios manieros!

– Ko gersi?

– Nežinau. Dažniausiai geriu romą su kokakola, bet jaučiu, kad pasipuošusi tokia elegantiška suknele, turėčiau užsisakyti ko nors kito.

– Neabejotinai. Ar galėčiau pasiūlyti šampano kokteilį?

– Ar jis toks gardus, kaip atrodo?

– Taip.

Irena plačiai nusišypsojo.

– Gerai, man tinka.

Džilas vos pastebimai mostelėjo ranka ir prie jų stalelio akimirksniu išdygo padavėja. Jis buvo panašus į žmogų, kuris gauna geriausią staliuką restorane ir be vargo Niujorke susistabdo taksi.

– Klausau jūsų, pone. Ko galėčiau pasiūlyti jums ir jūsų damai?

– Prašyčiau atnešti šampano kokteilį mano draugei, o man – sauso martinio.

– Gryno?

– Savaime suprantama. – Kai padavėja nuėjo, Džilas pasiteiravo: – Kas tave taip pralinksmino?

– Tu.

Ji meistriškai pamėgdžiojo padavėją:

– Gryno? – O tada prakalbo su tikru britišku akcentu: – Savaime suprantama.

Irena labai talentingai mėgdžiojo ir Džilas buvo priverstas nusišypsoti, nors jam nelabai patiko, kad ji iš jo šaiposi. Kitas, ja dėtas, jau būtų prikandęs liežuvį, tik ne Irena.

– Kokio sekso, pone, pageidautumėte? Gryno? [Žodžių žaismas: angl. straigth reiškia grynas, neskiestas. Šiuo žodžiu apibūdinama ir normali, tradicinė seksualinė orientacija.] – Ir tuojau pat pati atsakė: – Savaime suprantama.

Džilas atrodė labiau nustebęs nei suirzęs.

– Kalbėjai su Piteriu?

– Kokiu Piteriu?

– Nieko tokio. Tiesiog pasirodė, jog Piteris mano…

Kad ir ką būtų manęs Piteris, Irena to nesužinojo. Džilas mandagiai atsistojo, kai pasirodė Kitė kartu su tikru gražuoliuku. Abu atrodė kiek uždusę. Nedvejodamas galėjai pasakyti, jog šiuodu ką tik mylėjosi, ir tai sukėlė Irenai pavydą. Gražuoliuko plaukai tebebuvo šlapi.

– Atleiskite, kad vėluojame, – suskubo atsiprašyti Kitė.

– Nieko tokio, – atsakė Džilas. – Mes patys ką tik atėjome. Ko judu gersite? Irena ragaus šampano kokteilio.

– Man to paties, – nieko nelaukdama tarė Kitė.

– O man – martinio, – jis akimis nulydėjo dailią padavėją, ši linktelėjo ir nuėjo prie baro.

Irenos dėmesį patraukė Kitė:

– Irena, čia Piteris.

– Labas, – pasisveikino Irena ir juodu paspaudė vienas kitam ranką.

Ką tik iš lovos išsiritusi porelė atrodė taip, lyg vis dar tebeskrajotų padebesiais, todėl Irena tęsė pokalbį:

– Šaunus baras.

– Tikrai. – Piteris pažvelgė į Kitę iš po nepadoriai ilgų blakstienų ir pridūrė. – Tai mano mėgstamiausias staliukas.

Kitė sumirksėjo ir apsidairė, o tada kažkodėl pasilenkė ir pažiūrėjo po stalu.

– Čia tas pats?

– Aha.

– Kas tas pats?

– Prie šio stalelio mudu su Kite vakar sėdėjome. Gėrėme brendžio. – Piteris dar kartą iškalbingai sužiuro į Kitę. Nėra ko stebėtis, jog vargšė mergina išraudo. Jei Džilas žiūrėtų į ją su tokiu neslepiamu geismu, ji irgi raustų. Tiesa, vien mintis, kad jis galėtų pasielgti taip… amerikietiškai, atrodė neįtikėtina, kaip, beje, ir mintis, kad nors koks vyras galėtų žiūrėti į ją taip, tarsi ketintų pirmai progai pasitaikius nusitempti į lovą.

Negali sakyti, kad Irena nebuvo seksuali. Tik nedaug kas varstė ją deginančiais aistros žvilgsniais. Deja. Džilas vėl atsisėdo šalia jos, o už jo pasirodė padavėja su keturiais gėrimais. Paragavusi savojo Irena nusprendė, kad Džilas buvo teisus. Jai kokteilis labai patiko. Nei per saldus, nei per sausas.

– Kaip kokteilis?

– Kaip tik toks, kokio reikia.

Kurį laiką vyravo tyla, o tada Piteris kreipėsi į Džilą:

– Eidamas iš restorano susidūriau su Dankanu Trevoru.

– Viešpatie šventas. Įdomu, ką jis čia veikia?

– Nežinau. Viliuosi, kad atvyko čia su žmona. Girdėjau, jie ir vėl kartu.

– Tai ir gerai. Jis puikus vyrukas.

– Ar ne tu pasirūpinai jo kompanijos Įnansavimu?

– Taip, aš.

Irena sutrikusi sumirksėjo. Kompanijos Įnansavimas? Nejau jis tikrai bankininkas? Ar Piteris tik dalyvauja vaidinime? Ji nekantravo sužinoti tiesą.

– Džilai.

– Ką?

Ji ištiesė ranką; ką tik nulakuoti nagai tobulai derėjo prie jos rausvai padažytų lūpų.

– Gal galėtum duoti vizitinę kortelę?

Nieko nelaukdamas jis išsitraukė piniginę ir išsiėmė kortelę. Tokią subtilią, kad būtų tikusi ir slaptajam agentui. Popierius – pačios geriausios kokybės, o užrašas skelbė: Gerbiamasis Džilas Pendltonas, privatus bankininkas . Po vardu buvo dar kelios raidės ir nurodytas banko adresas Londone.

– Nejau tai tiesa?

– Bijau, kad taip, – atsakė Džilas lyg atsiprašydamas.

Vis dar negalėdama patikėti Irena pažvelgė į kitus du.

– Jis tikrai bankininkas?

Abu sutartinai linktelėjo.

– Tai jis – ne aktorius?

Piteris ir Kitė papurtė galvas.

– O ką reiškia tas gerbiamasis? – neatlyžo ji.

– Tu įsirašei tai savo vizitinėje kortelėje? – priblokštas paklausė Piteris.

– Tiesą sakant, turiu dvejopas vizitines korteles, – atsakė Džilas.

– Iš tikro tai tu slaptasis agentas, tiesa?

Džilas nusijuokė.

– Na, tai geriau nei aktorius.

Irena atsargiai įsidėjo kortelę į naująją rankinę, kurioje jau buvo mėtiniai ledinukai, dvidešimt dolerių, jei reikėtų taksi grįžti namo, lūpų dažai ir šukos.

Kitė, kuri tiesiog gimė būti viešųjų ryšių specialiste, greitai nukreipė pokalbį kita linkme.

– Tavo darbas turbūt nepaprastai įdomus. Esi estrados komikė.

– Geriau nei dirbti degalinės operatore.

Kitė nusijuokė.

– Kur gauni medžiagos pokštams?

Keista, bet visi pirmiausia to klausia. Ji atsainiai gūžtelėjo.

– Sakyčiau, pats gyvenimas suteikia medžiagos. Į kai ką pažvelgi kitaip. Pavyzdžiui… šie aukštakulniai mane tiesiog žudo. Be galo norėčiau dabar pasijuokti iš Manolo Blaniko.

– Tikrai? – Kitės akys sužibo iš susijaudinimo. – Tai kas trukdo?

– Dabar?

– Žinoma.

Vyrai pritardami sulinksėjo.

Irena vengdavo pasirodyti ekspromtu, bet niekuomet nebuvo drovi.

– Ką gi. Tai tik pamąstymai ir, jei jums nepatiks, nenoriu apie tai žinoti. Žinote, tapau komike dėl Bobo Niuharto. Man labai patiko jo senieji numeriai. Taigi čia bus pokalbis telefonu. – Ji įkvėpė, kad nusiramintų. – Dirbu demograĮnės statistikos skyriuje. Skambinu norėdama užregistruoti Manolo Blaniko gimimą.

Ji apsidairė, o trijulė sutartinai sulinksėjo.

– Vilnonis? [Angl. blanket – vilnonė antklodė, apklotas. Skamba panašiai kaip Blanikas (angl. Blahnik ).] – sučiulbo ji Bruklino akcentu. – Jo vardas – Vilnonis? Sakyčiau, nelabai tikęs vardas kūdikiui. – Rankoje laikydama įsivaizduojamo telefono ragelį ji palinksėjo ir pritariamai numykė. – Taigi, taigi, jei tai jo pavardė, niekur nedingsi. Su kuo tai galėtų rimuotis? – Ilga pauzė. Ji dievino stebėti auditoriją, net tokią negausią kaip šįvakar. Galėjai matyti, kaip jie įtemptai mąsto mėgindami sugalvoti tinkamą rimą žodžiui Blanikas. – Dar kurį laiką patylėjusi ji papurtė galvą ir tęsė įsivaizduojamą pokalbį telefonu: – Ar anglų kalboje yra nors koks žodis, su kuriuo jis rimuotųsi? /– Gal pasakytumėte paraidžiui? / – Aha, gerai, – galiausiai tarė jos išgalvotas tarnautojas su palengvėjimu šluostydamasis kaktą. – O kuo jis vardu? – Ji vartaliojo žodį Manolo burnoje tuo pat metu vartydama akis prieš tris savo žiūrovus. – Mieloji, su tokiu vardu jis geriau tegu būna astronautas, – dar viena ilga pauzė. – Arba batų dizaineris.