Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Viskas gerai? – paklausė Kitė.

Jis sužiuro į ją ir nusprendė, kad mato pačią seksualiausią moterį pasaulyje. Kitė buvo pasidažiusi kiek ryškiau ir kitaip nei visada. Suknelė pabrėžė lieknumą ir kraują kaitinantį seksualumą. Stebėdamas, kaip nėriniuota medžiaga koketiškai glamonėja jos kojas, Piteris troško paskubinti laiką, kad galėtų nusivesti ją į viršų ir nurengti šią šokančią suknelę.

Kitė kilstelėjo antakius ir tik tada jis susiprato neatsakęs į klausimą.

– Dar geriau, nei galima buvo tikėtis. Mano kišenė pilna vizitinių kortelių žmonių, žadėjusių kitą savaitę paskambinti. Be to, atrodo, jog visi tarybos nariai smagiai praleido vakarą. O tai labai svarbu.

– Džiaugiuosi, – ji apsidairė. – O kur tavo tėvai?

– Juodu anksti nuėjo gulti. – Piteris koketiškai jai šyptelėjo. – Neabejoju, kad jiems labai patiks Tyloje.

– Malonu girdėti. Gaila, kad neperspėjai, jog jie bus vakarėlyje.

– Viskas įvyko paskutinę minutę. Per rūpesčius pamiršau apie tai pasakyti. – Jis palietė jai ranką. – Jie labai džiaugėsi tave matydami.

Kitė vos pastebimai šyptelėjo.

– Šaunu.

– Mano tėvai anksti pabėgo iš vakarėlio, taip pat ir Paiper su Treisiu, metas ir mums. Viršuje mūsų laukia pasimatymas, – sukuždėjo jis jai į ausį.

– Tu teisus, – pritarė ji.

– Turiu masažo aliejaus buteliuką su tavo vardu.

– Nuostabu, jaučiu, kokie įsitempę mano raumenys.

– Eime.

Šiąnakt jis nakvojo standartiniame kambaryje, bet visi kambariai Tyloje buvo pasakiški.

Piteris stebėjo, kaip Kitė pirmoji įeina į kambarį. Besiplaikstanti suknelė taip ir viliojo pakišti po ja rankas ir pajusti kaitrų jos kūną, priklausantį tik jam.

Pamačiusi didžiulę lovą ji nusižiovavo.

– Svajoju apie minkštą čiužinį. Visą dieną praleidau ant kojų.

Piteris galvojo tik apie tai, kaip pasiners į jos kūną, o Kitė skundėsi skaudamomis kojomis. Pats laikas parodyti damai, kad pirmiausia gali pasirūpinti jos poreikiais. Jis nutraukė lovos užklotą ir parodė jai atsisėsti. Kitė nesipriešino. Jis lėtai nuavė batelius, o tada pakišo rankas po suknele, kad numautų kojines. Ji jo nenuvylė. Mūvėjo senovines kojines. Net apatiniai buvo autentiški.

Jis atsegė kojines ir nykščiais braukdamas per šiltą, švelnią šlaunų odą jas nuvyniojo. Tyliai sušnarėjo šilkas.

Kitė pajudino nuvargusias kojas ir išsiteisė ant nugaros, o Piteris nusimetė švarką, nusirišo kaklaraištį ir paėmė buteliuką su aliejumi.

– Mmm, – sumurmėjo ji iš pasitenkinimo, kai jis pradėjo maigyti pėdas. Iš pradžių nykščiu tvirtai suspaudė įsitempusius raumenis, o tada švelniais judesiais ėmė sukti ratus. Masažavo kiekvieną pėdos pirštą.

Negarsūs pasitenkinimo garsai neleido jam sustoti. Piteris baigė masažuoti vieną koją ir ėmėsi kitos. Jos tiek daug dirbo. Šita moteris dirba pašėlusiai daug. Jis tiesiog dievino ją.

Kai pirštai nebejuto įsitempusių raumenų, Piteris atsistojo ir pasakė:

– Noriu aliejumi ištrinti visą… – jis nebesivargino baigti sakinio.

Kitė jau miegojo. Į ją žiūrint, užliejo švelnumas. Miegodama ji atrodė tokia pažeidžiama ir miela. Jis taip puikiai ją pažinojo. Jei jau Kitė užmigo, niekas jos nepažadins. Jis nužvelgė jos suknelę ir nusprendė, kad su ja miegoti bus nelabai patogu. Be to, drabužis atrodė brangus.

Todėl Piteris nuėjo į vonią, nusiplovė aliejuotas rankas. Akies krašteliu veidrodyje pastebėjo savo atvaizdą ir vos susilaikė nesusijuokęs. Jo veidas atrodė ištįsęs iš nusivylimo. Piteris svajojo apie valandų valandas truksiančius meilės žaidimus, tačiau teks palaukti iki ryto.

Grįžęs į kambarį negalėjo nuspręsti, nuvilkti suknelę per viršų ar per apačią. Kaip būtų paprasčiau ir kas mažiau išbudintų Kitę? Galiausiai nusprendė nuvilkti per viršų. Jis užkėlė suknelę iki pat liemens ir tapo akivaizdu, jog nepakėlęs jos pečių niekaip nenuvilks. Todėl pakišo ranką po Kite ir švelniai ją kilstelėjo.

Ji kažką sumurmėjo ir priglaudė veidą jam prie peties. Jis švelniai pakštelėjo į kaktą.

– Mylimoji, turiu nuvilkti suknelę.

– Mmm.

Kai Piteriui pavyko tai padaryti, Kitė tuojau pat susirietė į kamuoliuką. Ji buvo tik su apatiniu sijonu, be liemenėlės. Jis nusirengė, išsivalė dantis, nusiprausė veidą ir grįžo į miegamąjį, o tada atsargiai įslinko į lovą. Pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.

– Myliu tave, Kite, – sukuždėjo jis.

– Ir aš tave, – mieguistai pasakė ji tai, ko niekada šiaip nebūtų sakiusi.

Jis taip troško praleisti su ja visą naktį lovoje, taip to norėjo, kad tai virto beveik apsėdimu. Bet nesitikėjo, jog ji miegos su juo vienoje lovoje tik todėl, kad bus pavargusi ir iki alpulio norės miego.

Bet šiąnakt jam tai buvo nė motais.

Jei ji sumurmėjo prisipažinimą tik tada, kai jos gynybinė sistema neveikė, tai gerai. Ar ne?

Kitė jį myli. Piteris juto tai kiekviena kūno ląstele. Jis privalo būti teisus. Nuo to priklauso jo gyvenimas.

Dvidešimtas skyrius

– Kite, vakarėlis buvo tiesiog nepakartojamas. Tavo dėka mano kompanija puikiai pasirodė, net ir aš atrodžiau šauniai. Be to, surinkome šiek tiek pinigų teatrui atnaujinti. Dėkoju tau.

– Nėra už ką, – tai sakydama ji galvojo, kad jis puikiai tinka prie rytinės kavos ir bandelių. Ant jo odos vis dar blizgėjo vandens lašiukai, likę po bendro dušo.

Nubudusi Kitė iš pradžių negalėjo susigaudyti, kur esanti, o tada susigėdo. Piteris atsisakė iš karto išleisti ją namo. Ji sulaužė vieną svarbiausių taisyklių – liko su juo per naktį. Tiesa, Kitė to neplanavo, bet jos pozicija vis vien nebebuvo tokia tvirta.

Begėdiškai pasinaudojęs gebėjimu priversti ją persigalvoti, Piteris tol su ja mylėjosi, kol ji pamiršo, kur gyvenanti, o noro eiti namo neliko nė ženklo. Juodu baigė mylėtis duše, kur jos dejonėms antrino tyškantis vanduo. Jai tvarkantis vonioje, Piteris patyliukais užsakė pusryčius į kambarį.

– Man tikrai reikia eiti, – priešinosi ji.

– Tu net nepapusryčiavai.

– Žinau, bet šiandien manęs laukia daugybė darbų. Be to, numirčiau vietoje, jei susitikčiau su tavo tėvais vilkėdama vakarykštę suknelę. – Kitė jau ketino kilti.

– Bet man reikia tavo patarimo.

Ji tik sumirksėjo ir vėl atsisėdo.

– Dėl ko?

– Planuoju vieną tokią šventę, – pradėjo jis tepdamasis ryškiai raudonos spalvos aviečių džemą ant bandelės. Kitė gurkštelėjo kavos.

– Planuoji šventę?

– Taip.

– Piteri, tau sunkiai sekasi net užsakyti staliuką vakarienei.

– Aš planuoju mūsų vestuves, – nerūpestingai tęsė jis.

Apstulbusi Kitė tik stebeilijo į jį. Ji nebejuto rankose laikomo puodelio, kuris pakibo pusiaukelėje iki lūpų. Kitė atsipeikėjo tik tada, kai karštas gėrimas išsipylė jai ant chalato.

– Ką tu pasakei?

– Tu minėjai, kad niekada nebeplanuosi mūsų vestuvių, ir aš tai suprantu. Todėl aš jas planuoju.

– Mūsų vestuves? – vis dar neatsitokėdama paklausė ji.

– Taip. Ar tu tekėsi už manęs?

Piteris sužiuro į ją, o akyse spinduliavo tokia šiluma, kad ji troško pulti prie jo ir klykti iš džiaugsmo. Tik dabar ji buvo vyresnė ir protingesnė. Bent jau to tikėjosi.

– Negaliu patikėti, kad prašai manęs to antrą kartą.

– Tiesą sakant, man atrodo, kad pirmą kartą neprašiau.

Kitė vyptelėjo.

– Matyt, per daug įsijaučiau.

– Taip. Pamenu, kaip pasakiau aš tave myliu , o kitą akimirką mane jau matavo, kad pasiūtų smokingą.