Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Ji nusprendė, kad vakaro tema bus 1920 metai, kai duris atvėrė Niujorko Stenlio teatras. Ji pasiskolino kelias to meto populiariausių Įlmų aĮšas, o pokylių salę pavertė trečiojo dešimtmečio kino sale.

Svečių buvo prašoma apsirengti to dešimtmečio drabužiais. Džekobas Hilas ir jo komanda ruošė lengvą vakarienę pagal to meto papročius. Pagauta ketvirtą valandą ryto užplūdusio įkvėpimo, Kitė pasamdė aktorius patiekti maistą ir gėrimus. Ji prašė, kad kiekvienas jų vaidintų konkretų tų laikų teatro ar kino personažą ir pacituotų ką nors iš Įlmo ar spektaklio.

Vakarą turėjo užbaigti oro akrobatų pasirodymas. Na, ar tai nepriblokš svečių? Tiesa, pradėjusi detaliau planuoti, šios minties atsisakė. Galiausiai suprato, jog galima suorganizuoti nuostabų renginį ir be krokodilų ar skraidančių aktorių. Šį kartą ji tenorėjo, kad Piteris būtų pastebėtas, apie jį parašytų keliuose padoriuose leidiniuose ir gal pavyktų pritraukti kelis perspektyvius klientus.

Renginio dieną Kitė pati keletą kartų patikrino visas detales, kol Paiper tiesiog jėga išvarė ją iš pobūvių salės.

– Kite, eik persirengti. Dabar.

– Aš tik dar kartą išklausysiu Keisės tekstą.

– Keisė – profesionali aktorė ir tikrai susitvarkys.

Keisė su Rodžeriu ketino vaidinti ištrauką iš paties pirmojo

Stenlio teatre rodyto spektaklio. Vaidinimas buvo melodramatiškas, todėl Kitė privertė aktorius vaidinti taip, kad visi imtų juoktis.

– Taip, – ji atrodė neįprastai susijaudinusi. – Tik noriu, kad šitas vakaras būtų tobulas.

Paiper pakštelėjo ją į skruostą.

– Toks ir bus.

Kitė grįžo vilkėdama senovinę sidabro spalvos suknelę, puoštą karoliukais. Ant galvos buvo užsirišusi nėriniuotą kaspiną, irgi puoštą karoliukais. Jos šukuosena ir makiažu pasirūpino Tylos grožio salono specialistai. Sumani kirpėja sugarbanojo plaukus, kaip buvo madinga trečiajame dešimtmetyje, o vizažistė išryškino akis. Kitė jautėsi taip, lyg būtų nužengusi iš kito amžiaus.

Žengdama į salę pastebėjo, kad Piteris jau čia ir jis paklausė jos patarimo. Buvo apsivilkęs šiugždantį smokingą. Atrodė tiesiog dieviškai dailus ir jai užėmė kvapą.

Jis pajuto Kitės žvilgsnį ir nutilo tiesiog vidury žodžio. Truputį prisimerkė ir lėtai ją nužvelgė. Nuo tokio žvilgsnio ji visa iškaito. Kitė lėtai ėmė prie jo artėti, nė sekundei nenutraukdama akių kontakto.

– Tu atrodai visai kaip mergaičiukė, – pirmoji prabilo Paiper. Ji niekada nesilaikė taisyklių, todėl dabar atrodė kaip Marlena Dietrich. Paiper suklydo kokiu dešimtmečiu, tačiau atrodė pritrenkiamai su ilga juoda vakarine suknele.

– Kaip tik sakiau Paiper, kaip esame dėkingi tau už viską, ką padarei. Šis vakaras mums nepaprastai svarbus. Paaiškėjo, kad atvyks visi tarybos nariai.

Kitė sumirksėjo.

– Jūs gi tarptautinė kompanija, tiesa?

– Taip. Jie atskrido iš Singapūro, Londono, San Francisko, Paryžiaus ir Berlyno. Čia vyks ir tarybos posėdis, bet susirinko jie tikrai dėl vakarėlio. Man yra dėl ko nerimauti.

– Tai tik suteiks vakarėliui pikantiškumo, – įsiterpė Paiper. – Atleiskite, turiu perspėti Treisį, kad jis elgtųsi gražiai.

– Nuostabiai atrodai, – pasakė Piteris tokiu tonu, kokiu kalbėdavo tik su ja.

– Ir tu gražiai atrodai, – pagyrė Kitė ir pataisė kaklaraištį.

– Gal pabučiuosi ir palinkėsi sėkmės?

Jis nelaukė atsakymo, o prigludo prie jos lūpomis. Kitė pajuto, kaip tarp jų ėmė spragsėti pažįstamas geismas. Jis bučiavo ją neskubėdamas, o tada pasakė:

– Likusią dalį atsiimsiu vėliau savo kambaryje.

– Labai savimi pasitiki, tiesa?

Jis valiūkiškai šyptelėjo.

– Tai jau tikrai.

– Kite, virtuvės šefas nori žinoti…

Ir ją pasiglemžė įprastas paskutinės minutės nerimas ir atsiradę šimtai klausimų.

Jau pirmoji valanda parodė, jog vakarėlis labai vykęs. Buvo girdėti gyvas pašnekesys, pagardintas juoku. Salė sausakimša – atvyko beveik visi, kas įsigijo bilietus. Nuostabu.

Piteris buvo puikus vedėjas. Kitė juo didžiavosi. Jis linksmai, neįkyriai kalbėjo apie kompaniją ir klausytojai nesijautė taip, lyg jiems būtų stengiamasi parduoti paslaugą. Ir šiaip buvo toks kerintis, kad ji nejučia susimąstė, jog yra ne vienintelė moteris, svajojanti vakarėlį užbaigti jo kambaryje. Kitę persmelkė savininkiškas išdidumas, nes ji žinojo, kad vienintelė iš čia esančių galiausiai atsidurs jo lovoje.

Nors ir turėjo vesti renginį, Piteris labai daug laiko praleido su Kite. Pristatė ją visiems tarybos nariams. Kai ji įspėjo, kad jis švaisto su ja laiką, jis pabučiavo ją į nosį.

– Geriau jau padarysiu gerą įspūdį tau nei visoms klestinčioms Amerikos kompanijoms, – patikino jis. Kitė nusijuokė, bet netikėtai jos juokas nuslopo. Ji pastebėjo du gerai pažįstamus žmones, kurių nebuvo mačiusi daugiau nei trejus metus. Juodu ėjo prie jų.

– Ponai Garsonai? – springdama pasisveikino ji.

– Kite, kaip miela tave čia matyti, – nuoširdžiai nudžiugo Piterio mama ir tvirtai ją apkabino.

– Mama, tėti, džiaugiuosi, kad galėjote atvykti, – pasisveikino ir Piteris.

– Sveika, Kite, – kreipėsi į ją ponas Garsonas ir pabučiavo į skruostą. – Kai Piteris elektroniniame laiške paminėjo, jog tai tu organizuoji renginį, nusprendėme, kad pats laikas aplankyti Didįjį Obuolį [Niujorkas dar yra vadinamas Didžiuoju Obuoliu (angl. The Big Apple ).]. Seniai čia bebuvome.

Kitei sunkiai sekėsi suregzti sakinį.

– Tai bent staigmena, – galiausiai išstenėjo ji.

Visi meiliai jai šypsojosi.

– Kur jūs apsigyvenote?

– Čia, – atsakė Piterio tėtis.

Jos akys dar labiau išsiplėtė. Ar jie bent nutuokia, koks čia viešbutis? Regis, taip. Piterio tėvas apsikabino mamą per pečius.

– Žinote, vaikai, gera prisiminti praeitį. – Jis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. – Atrodo, jūs ją prisimenate.

Nejau jie žino, kad ji miega su Piteriu?

– Džonai, – tarė Piterio mama priekaištingai žvelgdama į vyrą.

– Ką gi, – numykė Kitė jau norėdama sprukti, – einu pažiūrėti, kaip sekasi mano komandai. – Ji nusišypsojo kuo nekalčiau. – Buvo malonu su jumis pasimatyti. Atleiskite.

Jos komanda puikiai be jos vertėsi, todėl Kitė pasislėpė virtuvėje, kad nors kiek atsitokėtų nuo netikėtumo – po neįvykusių vestuvių ji pirmą kartą susitiko su Piterio tėvais. Minutėlę atrodė taip natūralu, kad visi keturi susirinko čia atšvęsti Piterio sėkmės. Tik kad… Ji papurtė galvą. Tai kvaila.

Piteris – šaunus vaikinas, nuostabus meilužis ir, kol ji nesutiko jai skirtojo (o Kitė labai tikėjosi, kad toks atsiras), jis pats tinkamiausias meilužis. Nelaimei, jos išsvajotasis buvo kaip du vandens lašai panašus į Piterį, išskyrus tai, kad galėjo įsipareigoti moteriai ir laikytis tų įsipareigojimų.

– Kite, kai grįši į salę, gal lieptum Rodžeriui apsivilkti švarką, kai patarnauja? – paprašė vienas virėjas rankose laikydamas baltą švarką.

Gailiai atsidususi ji čiupo drabužį ir nužingsniavo į salę. Apvilko Rodžerį švarku ir ėmėsi darbo. Atidžiai stebėdama salę sugebėjo likusią vakaro dalį išvengti susitikimo su Piteriu ir jo tėvais.

Galiausiai visi svečiai išėjo ir liko tik ji, Piteris, aktoriai, padavėjai ir instrumentus besikraunanti muzikos grupė. Net Paiper su Treisiu išsėlino anksčiau. Vakarėlių mergaitė daugiau nebesilinksmino kaip anksčiau. Bent jau ne viešumoje.

Prie jos priėjo plačiai besišypsantis Piteris ir stipriai apsikabino.