Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Ar galėčiau kuo nors padėti? – Di paklausė tokiu tonu, kokio, matyt, moko barmenų mokyklose. Klausimas, kuris iš tiesų reiškia: Jei nori pasikalbėti, aš su malonumu išklausysiu, o jei ne – nieko tokio.

Kitė nenorėjo užversti savo bėdų Di ant pečių, tačiau netruko sumoti, kad jauna barmenė pažįsta daug žmonių.

– Gal ir gali padėti. Ieškau partnerės, kuri pasirūpintų mūsų nugalėtoju likusią savaitgalio dalį. Tu pažįsti daug žmonių. Gal turi kokių minčių?

Di akys išsiplėtė.

– Gal iš proto išsikraustei? Tas vyrukas – tikras saldainiukas. Nejau nori jį kam nors atiduoti?

Ji vos pastebimai šyptelėjo.

– Buvau su juo šį vakarą, nes Kesė nepasirodė. Savaitgalį turiu kitų planų.

– Atšauk juos.

Kitė braukė smiliumi taurės kraštą.

– Kadaise jį pažinojau. Viskas labai sudėtinga.

Kol Di liūdnai purtė galvą, ji siurbtelėjo gėrimo.

– Su malonumu pati to imčiausi, bet visą savaitgalį dirbu.

– Nežinau, ką reikės daryti.

Di palinko į priekį.

– Ar nori dar kartą su juo susitikti?

– Ne.

– Tada nešdinkis iš čia, mat jis ką tik išėjo iš lifto.

Tyliai spygtelėjusi iš netikėtumo ir susierzinimo Kitė stvėrė rankinę ir nušoko nuo baro kėdės.

– Ačiū, pasislėpsiu virtuvėje. Pasakyk, kai jis išeis.

– Nėra laiko.

– Kur? – Kvaila taip nerimauti, bet ji nė už ką nenorėjo dar kartą su juo susitikti. Tik ne dabar. Elgėsi kaip kokia mokinukė.

– Jis ateina. Bėk!

Purptelėjusi kaip nubaidytas drugelis, Kitė metėsi prie tuščio stalelio ir, melsdamasi, kad visi baro lankytojai būtų susitelkę į savo gėrimus ir kompanionus, puolė ant kelių ir palindo po stalu.

§

Piteris jautėsi keistai sunerimęs – per daug įsitempęs, kad atsipalaiduotų ir įstengtų užmigti. Ne kiekvieną dieną sutinki moterį, kurią myli ir su kuria norėtum praleisti visą likusį gyvenimą. Labai gaila, kad to jis nesuprato prieš trejus metus, kol dar buvo su ja susižadėjęs.

Planas. Reikia plano.

Šis savaitgalis – lemiamas, jei nori susigrąžinti Kitę, ir tam reikia panaudoti kiekvieną minutę. Žinoma, Kitė mėgins jį atstumti, o jis iš paskutiniųjų stengsis jai to neleisti.

Iš baro atsklido švelnus pianino skambesys. Jis nusileido ne išgerti. Ketino pasivaikščioti. Ši vieta pakerėjo atmosfera, prieblanda ir jaukumu. Čia daug tyliau nei gatvėje. Todėl jis apsisprendė išlenkti stiklelį prieš miegą.

Užėjęs vidun pastebėjo, kad bare pilna lankytojų. Dauguma kabinų buvo užimtos. Vienoje jų porelė buvo kaip reikiant įsiaudrinusi – geriau jau tęstų, ką pradėję, savo kambaryje. Prie baro buvo kelios laisvos kėdės ir Piteris prisėdo ant vienos jų. Regis, kažkas ką tik ją atlaisvino, nes barmenė kaip tik paėmė pusiau nugertą melsvą kokteilį. Būtų galėjęs prisiekti, kad kėdė šilta nuo ankstesnio lankytojo.

Prisiminęs Kitę jis pasijuto dar vienišesnis. Juodu abu dabar turėtų būti viršuje ir mylėtis. Jis įkvėpė ir suprato, kad prisiminimą sukėlė kvepalų, kokiais Kitė buvo šįvakar pasipurškusi, aromatas.

Jos suknelė buvo tokios pat spalvos kaip kokteilis. Piteris susiraukė. Matyt, jam visai pasimaišė protas, jei visur įsivaizduoja matąs Kitę. Minutėlę. Ant taurės buvo likęs lūpų dažų atspaudas. Tokios pat spalvos kaip Kitės.

Nereikėjo būti sekliu, kad sumotum, jog ant šios kėdės ką tik sėdėjo Tylos Viešųjų ryšių tarnybos vadovė. Dar buvo galima užuosti jos kvepalus. Kokteilis pusiau nugertas, taigi ji išėjo paskubomis.

Piteris atsisuko ir apsidairė. Kitės niekur nematyti. Jos nebuvo ir restorane, nebent būtų pasislėpusi virtuvėje.

Barmenė grįžo su padėkliuku rankoje ir padėjo jį priešais Piterį.

– Ko galėčiau jums pasiūlyti, pone?

– Brendžio. Dėkoju. – Jis palaukė, kol jam atnešė gėrimą, ir pasiteiravo: – Kur nuėjo dama, kuri ką tik sėdėjo ant šios kėdės?

Barmenė greitai pažvelgė į jį.

– Nemačiau, kaip ji išėjo.

– Ir aš nemačiau, – maloniai pritarė jis. – Būčiau turėjęs su ja prasilenkti, ar ne?

Jam atsakė profesionali šypsena.

– Pone, ar jums patinka viešbutis?

– Nepaprastai. – Piteris išmėgino savo kerinčią šypseną. – Man surengė ekskursiją po jį. Labai patiko visos nuošalios vietelės… jei staiga prireiktų…

– Tyloje jų gausybė.

– Atrodo, kad visur galima rasti vieną kitą slėptuvę. – Jis dar sykį apsižvalgė. – Kur turėčiau eiti, jei staiga užsimanyčiau pabūti nuošaliau tiesiog šiame bare?

– Čia viskas yra taip, kaip atrodo, – atsakė barmenė, tačiau įdėmiau į ją pažvelgęs Piteris pastebėjo skubiai mestą žvilgsnį į tuščią staliuką. Buvo prietema, bet ne taip tamsu, kad nematytų, jog nėra kur slėptis, nebent…

– Spėju, jog po stalu pakanka vietos dviem. – Jis pasijuto daug geriau nei tada, kai Kitė ramiai paliko jį prie kambario durų.

Jeigu ji kaip pakvaišusi slepiasi po stalu, kad tik su juo nesusitiktų, vadinasi, viduje burbuliuoja emocijos. Net jei jos ne pačios geriausios.

– Nedažnai būnu po stalu, todėl nelabai žinau, – atsakė barmenė. Atrodė, jog ji neapsisprendžia, ar kviesti apsaugą, ar palaikyti jo gėrimą, kol Piteris ropos po stalu. Įdomu.

– Žinai ką, Di, – ramiai tarė jis, perskaitęs vardą ant jos kortelės, – gal įpilk man dar vieną taurę brendžio. Esu labai smalsus ir privalau išsiaiškinti, ar tilpsiu po stalu.

– Ką jūs ketinate daryti? – Barmenė nuėjo įpilti antros taurės ir Piteris suprato gavęs antrą progą.

– Ketinu pasiūlyti damai ramiai išgerti. O paskui? Dar neapsisprendžiau.

Ji skambiai nusijuokė, jam patiko šis garsas. Piteriui pasirodė, kad jie puikiai sutartų su Di.

– Apmokėti sąskaitą? – dar pasiteiravo jis.

– Šį savaitgalį mes vaišiname. Galite gauti ko tik įsigeidęs.

– Labai tikiuosi, kad tu teisi, Di. – Jis paliko dešimt dolerių arbatpinigių ir paėmė dvi taures gėrimo.

Sėkmė lydi drąsiuosius, – priminė sau, tada pasilenkė ir žvilgtelėjo po stalu.

Akies krašteliu pastebėjo, kaip švystelėjo lengvas melsvas audinys su tamsiais taškučiais. Piteris susilenkė ir nuslydo po stalu pas Kitę.

Ji atsisuko ir keistai pasižiūrėjo į jį.

– Štai, – tarė Piteris susirangydamas šalia ir tiesdamas taurę brendžio. Kitė sėdėjo nugara atsirėmusi į stalo koją lyg į medžio kamieną. Jis prisitraukė kelius prie krūtinės.

– Ačiū.

– Ieškai pamesto auskaro? – pasidomėjo jis.

Ji neatrodė nei susigėdusi, nei linksma.

– Ne.

– Hm. Slepiesi nuo ko nors?

– Panašiai.

– Matyt, jis tikras niekšas.

– Tikrai toks gali būti. – Kitė gurkštelėjo brendžio, o Piteris, stebėdamas ją, grįžo mintimis į praeitį. Kodėl brendis? Kodėl jis užsisakė brendžio? Studijų metais pirkdavosi brendžio, nors ir ne paties geriausio, ir kartu su Kite gurkšnodavo iš vienos taurės po aistringo mylėjimosi. Jam teko ragauti ir šimtą metų išlaikyto Courvoisier konjako, bet net jis neprilygo tam, kurį nulaižydavo nuo jos lūpų. Ar pilvo, krūtų ir šimtų kitų vietų – šliūkštelėdavo jai ant kūno, o tada su pasimėgavimu nulaižydavo.

Piteris gurkštelėjo iš taurės.

– Ieškojau tavęs.

– Jau radai.

Jam visai čia patiko. Jautėsi lyg tūnotų kokiame urve. Buvo girdėti muzika, švietė blanki šviesa, žmonės gėrė, kalbėjosi, juokėsi. Iš vestibiulio sklido klegesys ir pro atidaromas lauko duris prasiskverbęs gatvės gaudesys, kai grįždavo vėlyvi viešbučio svečiai ir traukdavo į lovas. Ir tikrai ne ilsėtis. Tik jis prakeiktas Svajonių savaitgalio nugalėtojas turės vienas praleisti naktį erotiškuose apartamentuose. Jei tik jam pavyks, taip tikrai nenutiks.