О Генри - Sukčių novelės

— Jo ranka — tvirtesnė už deimantą, — tarė Čedas. — Kai jis pademonstravo „Tiesų trumpą į saulės rezginį“, tai pamaniau, kad man įspyrė mustangas. Berniokas begėdiškai mulkina jus, Kerti. Jis toks pat ligonis, kaip aš. Sarmata sakyti, bet šitas nesubrendėlis paprasčiausiai vedžioja jus už nosies, norėdamas dykai pagyventi.

Tačiau Čedo demaskavimą atviraširdis gyvulių augintojas praleido pro ausis, ir jeigu po kelių dienų Mak Hairui surengė medicinos apžiūrą, tai šitaip buvo padaryta be jokios slaptos minties.

Kartą vidurdienį du žmonės privažiavo prie rančos, išlipo iš vežimėlio, pririšo arklius, užėjo į namą ir pasiliko pietauti: kiekvienas visuomet sėda prie stalo — toks šio krašto paprotys. Vienas atvykėlių pasirodė esąs Sari Antonijaus medicinos pažiba, kurios neįkainojamų patarimų prisireikė kažkuriam karvių magnatui, atsitiktinai gavusiam kulką.

Dabar daktarą vežė į stotį, kur jis turėjo sėsti į traukinį. Po pietų Reidleris pasivadino jį į šalį ir, brukdamas į saują dvidešimties dolerių banknotą, tarė:

— Daktare. Neatsisakykit apžiūrėti vieno vyruko — jis čia, gretimame kambaryje. Bijausi, kad jam džiovos paskutinė stadija. Norėčiau sužinoti, ar jis labai silpnas ir kuo jam galime padėti.

— Kiek jums skolingas už pietus, kuriais mane pavaišinote? — burbtelėjo daktaras, dėbtelėdamas į šeimininką pro akinių viršų. Reidleris savo dvidešimt dolerių įsigrūdo atgal į kišenę. Daktaras beregint nuėjo į Mak Hairo kambarį, o gyvulių augintojas prisėdo ant balnų krūvos, suverstos galerijos kampe, ir pasiruošė save prakeikti, jeigu medicinos išvada pasirodys nepalanki.

Po kelių minučių daktaras guviu žingsniu išėjo iš Mak Hairo kambario.

— Jūsų vyrukas, — tarė jis Reidleriui, — sveikesnis už mane. Jo plaučiai švarūs kaip ką tik išspausdintas doleris. Pulsas normalus, temperatūra ir alsavimas — taip pat. Iškvėpis — keturi coliai. Nė menkiausių ligos požymių. Be abejo, bakteriologinės analizės nepadariau, tačiau garantuoju, jog tuberkuliozės bacilų jis neturi. Už diagnozę atsakau savo vardu. Netgi tabakas ir slogus oras jam nepakenkė. Jis kosėja? Tai jam pasakykit, jog šitaip daryti nebūtina. Jus domina, kuo jam galima padėti? Patariu jį išsiųsti statyti telegrafo stulpų arba prajodinėti mustangų. Na, mūsų arkliai jau paruošti. Sėkmės, sere! — ir daktaras, kaip gaivus stipraus vėjo gūsis, nurūko tolyn.

Nuo greta gonkų augančio meskito krūmo Reidleris nudrėskė lapelį ir ėmė jį čiaumoti.

Artėjo galvijų įdagavimo sezonas, ir kitą rytą Rosas Hargis, vyresnysis varovas, rančos kieme surinko pustrečio dešimtuko savo vaikinų, su kuriais tūrėjo vykti darbų pradžiai į San Karloso stovyklą. Šeštą valandą arkliai buvo pabalnoti, maisto produktai pakrauti į furgonus, ir kaubojai vienas paskui kitą jau šokčiojo į balnus, kai Reidleris jų paprašė truputį palūkėti. Berniukas arklininkas prie vartų privedė dar vieną pažabotą ir pabalnotą žirgą. Reidleris pasuko link Mak Hairo kambario ir plačiai atlapojo duris. Mak Hairas neapsirengęs gulėjo lovoje ir rūkė.

— Kelkis! — tarė gyvulių augintojas, ir jo balsas nuaidėjo aiškiai ir skambiai kaip varinis medžioklės ragas.

— Kas yra? — apstulbęs paklausė Mak Hairas.

— Kelkis ir renkis. Savo namuose pakęsčiau barškuolę gyvatę, bet apgavikui jame nėra vietos. Na? Kiek reikės kartoti! — stvėręs Mak Hairą už sprando, ištempė jį iš lovos.

— Klausyk, bičiuli! — įtūžęs sušuko Mak Hairas. — Negi jūs drignių apsirijot? Juk sergu — nematot, ar ką? Aš nudvėsiu, jei pajudėsiu iš vietos! Ką jums padariau? Argi jūsų prašiau?.. — pradėjo virkauti įprastu tonu.

— Renkis! — tarė Reidleris dar griežčiau.

Painiodamasis drapanose, murmėdamas prakeiksmus ir nenuleisdamas nustebusių akių nuo galingos gyvulių augintojo figūros, Mak Hairas drebančiomis rankomis šiaip ne taip užsitempė kelnes ir marškinius. Reidleris vėl jį čiupo už pakarpos ir nuvilko per kiemą prie pavartėje pririšto žirgo. Kaubojai nustėrę loštelėjo balnuose.

— Paimk su savimi šį vyruką, — tarė Reidleris Rosui Hargiui, — ir duok jam darbo. Tegu pluša kaip reikiant, miega, kur pakliūva, ir valgo, ką duos. Jūs žinote, vaikinai, padariau jam viską, ką galėjau, ir tai dariau iš širdies. Vakar geriausias daktaras iš San Antonijaus jį apžiūrėjo ir pasakė, kad jo plaučiai — kaip mulo, ir apskritai jis yra sveikas kaip jautis. Taigi pavedu jį tau, Rosai.

Užuot atsakęs, Rosas Hargis tik niūriai šyptelėjo.

— Tai va kas! — nutęsė Mak Hairas, su kažkokia keista pašaipa smailakiuodamas į Reidlerį. — Tas senas apuokas pasakė, kad esu sveikas? Jis pasakė, kad esu simuliantas, ar ne? O jūs, vadinasi, jį atsiuntėt pas mane? Jūs manėte, kad apsimetinėju? Jūsų nuomone, aš esu apgavikas. Klausyk, bičiuli, žinau, jog dažnai buvau nemandagus, bet šitaip elgiausi tik todėl... Jei bent kartą jūs įlįstumėt į mano kailį... Taip, pamiršau... Juk esu sveikas... Šitaip sakė senas apuokas. Gerai, drauguži, aš jums atidirbsiu. Tai va kada su manimi atsiskaitėt!

Lengvai it paukštis jis stryktelėjo į balną, nutvėrė į kilpinį įkištą šmaikštį ir šmaukštelėjo žirgui. „Svirplelis“, kuris Hortono žirgų lenktynėse kitados su „Berniuku“ pirmasis atlėkė į finišą, statęs dešimt prie vieno, vėl įkišo koją į balnakilpę.

Kai už vartų išjojusi kavalkada pasuko San Karloso pusėn, Mak Hairas lėkė priekyje, ir jam įkandin aidėjo sukeltų dulkių sūkuriuose šuoliuojančių kaubojų palankūs šūksniai.

Tačiau, nenujojęs nė mylios, jis ėmė atsilikti ir jau vilkosi iš paskos, kai ganyklą aplenkę raiteliai toliau šuoliavo tarp aukštų čaparalio atvašynų. Įjojęs tankmėn, jis įtempė pavadžius ir, išsitraukęs nosinę, ją priglaudė prie lūpų. Nosinė nusidažė raudonu krauju. Jis numetė ją į dygius krūmus ir, sušvokštęs nustebusiam žirgui: „Judinkis!“, nušuoliavo paskui kaubojus.

Vakare Reidleris gavo laišką iš savo gimtojo miestelio Alabamoje. Mirė jo vienas giminaitis, tad Reidlerį prašė atvykti dalytis palikimo. Apyaušriu jis jau lėkė savo brikele per prerijas, skubėdamas į stotį.

Namo jis grįžo tiktai po dviejų mėnesių. Sodyba ištuštėjo — ten rado tik Ilarijų, kuris, jam nesant, prižiūrėjo namus. Vaikinas ėmė pasakoti, kaip sekėsi, kol nebuvo šeimininko. Galvijų įdagavimas dar nesibaigė, pasakė jis. Buvo daug uraganų, galvijai išsilakstė, ir įdagavimas vyksta prastokai. Dabar stovykla yra Gvadalupos slėnyje — už dvidešimties mylių nuo sodybos.

— A, beje, — tarė Reidleris, staiga kažką prisiminęs. — Kaip tas vaikinas, kurį su vyrukais išsiunčiau į stovyklą, Mak Hairas? Jis dirba?

— Nežinau, — atsakė Ilarijus. — Dabar į rančą kaubojai retai užsuka. Labai daug rūpesčių su mažais veršeliais. Ne, apie jį nieko negirdėjau. Gal jau seniai nėra gyvo.

— Ką tu svaičioji! — tarė Reidleris. — Kaip tai — nėra gyvo?

— Jis buvo labai, labai silpnas, tas Mak Hairas.

— tarė Darijus, gūžtelėdamas pečiais. — Kai jis iš čia išvyko, nujaučiau, kad nepratemps nė mėnesio.

— Nesąmonė! — subambėjo Reidleris. — rodos, jis ir tave apkvailino. Daktaras jį apžiūrėjusi sakė, kad sveikas kaip meskito šiekštas.

— Ar tai jis šitaip sakė? — išsiviepdamas pasmalsavo Darijus. — Juk tas daktaras jo nė nematė.

— Kalbėk rimčiau! — įsakė Reidleris. — Kurių velnių mane mulkini?

— Mak Hairas, — ramiai tarė Darijus, — gėrė vandenį galerijoje, kai į kambarį įbėgo daktaras. Jis iškart mane pastvėrė ir kad ims bilsnoti pirštais — va čia beldė ir čia. — Ilarijus parodė į krūtinę. — Aš taip ir nesupratau — kodėl. Paskui jis pridėjo ausį ir vis kažko klausėsi. Va čia klausėsi ir čia. O kuriam galui? Po to išsitraukė kažkokį stiklinį vamzdelį ir įkišo į burną. Paskui stvėrė už rankos ir ėmė ją čiupinėti — va šitaip. Ir dar man liepė tyliu balsu skaičiuoti dvidešimt, trenta, cuarenta5. Bala žino, — sutrikusiai skėstelėjęs rankomis, baigė Ilarijus, — kodėl jis taip darė? Gal norėjo pajuokauti?