О Генри - Sukčių novelės

— Tiksliai, — sakau, — išeina, kad mums nieko kita nelieka, tik, įsitaisius gastritą, žaisti golfą arba užsisakyti škotų sijonėlius ir vykti lapių medžioklėn. Šis fokusas su gėrimais, berods, pavyko. Ir man jis prie širdies, — sakau, — nes žvirblis saujoje vertesnis už antį pelkėje.

Endis įsipila sau stiklinaitę mūsų geriausio miežinio ir suvartoja jį pagal paskirtį. Tai buvo pirmas gurkšnis per visą laiką, kai jį pažinojau.

— Panašiai kaip aukojimas dievams, — paaiškino jis.

Šitaip pagerbęs pagonių stabus, jis ištuštino dar stiklinaitę — už mūsų biznio suklestėjimą. O paskui ir prasidėjo — jis gėrė už visą pramonę, pradedant Ramiojo vandenyno šiaurės keliu ir baigiant visokiausia smulkme, kaip margarino gamyklos, vadovėlių sindikatai ir škotų kalnakasių federacija.

— Endi, Endi, — sakau jam, — labai pagirtina iš tavo pusės, kad geri į mūsų broliškų monopolijų sveikatą, bet žiūrėk, drauguži, nepersistenk su tostais. Juk žinai, jog patys žymiausi ir visų nekenčiamiausi archimilijardieriai negeria nieko, išskyrus silpną arbatą su džiūvėsėliais.

Endis nuėjo už pertvaros ir po kelių minučių iš ten išėjo išeiginiu kostiumu. Jo žvilgsnyje buvo kažkas pakilaus ir pražūtinga, toks, pasakyčiau, kilnus ir teisuoliškas iššūkis. Man labai nepatiko tas žvilgsnis. Stebėjau Endį sunerimęs: kokį pokštą jam iškrės viskis? Gyvenime pasitaiko du atvejai, kurie nežinia kuo baigiasi: kai vyras išgeria pirmą kartą ir kai moteris išgeria paskutinįsyk.

Maždaug per valandą „musė“ Endžiui išaugo iki viso skorpiono. Iš pažiūros jis atrodė visiškai padoriai ir gebėjo išlaikyti pusiausvyrą, bet jo vidus buvo kupinas siurprizų ir ekspromtų.

— Džefai, — sako jis, — žinai, kas aš esu? Aš — krateris, gyvas vulkano krateris.

— Ši hipotezė, — sakau, — nereikalauja jokių įrodymų.

— Taip, esu ugnimi alsuojantis krateris. Iš manęs taip ir veržiasi liepsna, o viduje kunkuliuoja žodžiai ir žodžių kombinacijos, kurios prašosi išsiveržimo. Milijonai sinonimų ir kalbos dalių taip ir skrieja iš manęs į erdvę, ir aš nenurimsiu, kol neišrėšiu kokios nors kalbos. Kai išgeriu, — sako Endis, — mane visada traukia į oracijų meną.

— Nėra nieko blogiau, — sakau.

— Iš pat mažumės, — tęsia Endis, — alkoholis man sukeldavo polinkį iškalbai ir deklamavimui. Ką gi, Brajano rinkimų antros kampanijos metu man duodavo po tris porcijas džino, ir aš, būdavo, apie sidabrą kalbėdavau dviem valandom ilgiau už patį Bilį. Bet galų gale man suteikė galimybę pačiam įsitikinti, jog auksas yra vertesnis.

— Jeigu jau tave taip prispyrė išsivaduoti nuo nereikalingų žodžių, — sakau, — eik prie upės ir šnekėk, kiek telpa. Pamenu, jau buvo toks vienas senas plepys, — jį vadino Kantaridu, — kuris eidavo į jūros pakrantę ir ten palengvindavo sau gerklę.

— Ne, — sako Endis, — man reikia auditorijos, publikos. Jaučiu, jog dabar tik duok man valią, ir senatorių Bevridžą pramins Vobašo Jaunuoju Sfinksu. Turiu sukviesti auditoriją, Džefai, ir numaldyti savo oratorinį knietulį, antraip jis persismelks vidun, ir aš jausiuosi esąs misis Sautvort vaikščiojančiais rinktiniais raštais prabangiame įrišime su auksiniu apipjaustymu.

— O kuria tema norėtum pramankštinti savo balso stygas? — klausiu. — Ar turi kokias nors teoremas ir tezes?

— Bet kuria tema, — sako Endis, — man nesvarbu. Aš vienodai gražbyliauju visose srityse. Galiu pakalbėti apie rusų imigraciją arba apie Kitso poeziją, apie naujus tarifus, kabilų tautosaką arba apie lietvamzdžius, ir būk ramus: mano klausytojai pakaitomis tai verkšlens, tai žliumbs, tai raudos, tai apsipils ašaromis.

— Na ką gi, Endi, — sakau jam, — jeigu jau išties nebetveri, eik, išliek ant galvos visą savo žodinių resursų perteklių kuriam nors čionykščiam gyventojui, tik pasirink geresnį ir pakantesnį. Ir be tavęs su parankiniais čia susitvarkysim. Mieste greit baigsis pietūs, o sūdyta kiauliena su pupomis, kaip žinia, sukelia troškulį. Iki pusiaunakčio turėsime dar pusantro tūkstančio dolerių.

Ir šit Endis išeina iš „Žydrosios gyvatės“, ir aš matau, kaip jis gatvėje sustabdo kažkokius praeivius ir įsivelia su jais į pašnekesį. Nepraėjo nė dešimties minučių, kai aplink jį susirinko nemažas būrelis žmonių, o netrukus išvydau, kad jis stovi gatvės kampe, kažką kalba ir mojuoja rankomis, o priešais jį — jau padori minia. Paskui jis apsigrįžo ir nuėjo, o minia jam iš paskos, o jis vis kalba. Ir jis nusivedė juos Paukščių Miesto pagrindine gatve, o pakeliui prie jų prisidėdavo vis nauji ir nauji praeiviai. Tai man priminė seną fokusą, apie kurį skaičiau knygose, kaip vienas dūduotojas vis grojo dūdele ir tiek prisigrojo, kad su savimi išsivedė visus vaikus, kurie tik buvo mieste.

Išmušė pirmą, paskui antrą, po to trečią valandą, bet nė vienas paukštis taip ir neužlėkė pas mus išgerti. Gatvėse tuščia, vien antys, tik retkarčiais moteris praeina prošal į krautuvėlę. O lietutis, tarp kitko, beveik liovėsi.

Kažkoks vyriškis stabtelėjo prie mūsų durų, norėdamas nusibraukti prie batų prilipusį purvą.

— Mielasis, — sakau jam, — kas nutiko? Šįryt čia viešpatavo karštligiškos linksmybės, o dabar visas miestas panašus į Tiro ir Sifono griuvėsius, kur sienomis ropoja vienišas driežas.

— Visas miestas, — atsako jis, — susirinko pas Spėri, vilnos sandėliuose, ir klausosi jūsų bičiulio kalbos. Ką ir šnekėti, vis dėlto jis moka išspausti iš savęs visokius garsus apie įvairius dalykus.

— Tai štai kas, — sakau. — Na, tikiuosi, jis padarys pertrauką, sine qua non8, labai greit, kadangi dėl to nukenčia prekyba.

Iki pat vakaro pas mus neužsuko nė vienas klientas. Šeštą valandą du meksikiečiai atgabeno Endį į saliūną: jis gulėjo jų asilui ant kukšteros. Mes įvertėme nusitašiusį į patalą, o jis vis dar murmėjo, gestikuliavo rankomis ir kojomis.

Aš uždariau kasą ir nuėjau sužinoti, kas nutiko. Greit sutikau žmogų, kuris man papasakojo visą istoriją. Pasirodo, Endis kalbėjo dvi valandas pagret. Jis pasakė pačią puikiausią kalbą, kurią, pasak to žmogaus, kada nors girdėjo ne vien Tekse, bet ir visame žemės rutulyje.

— Apie ką gi jis kalbėjo? — pasidomėjau.

— Apie girtavimo žalą, — atsakė tas. — Ir kai jis baigė, visi Paukščių Miesto gyventojai pasirašė popierių, jog visus metus nė į burną neims spiritinių gėrimų.

Išnašos

Žmogus (isp.).

vyresniuoju išjodinėtoju (isp.).

Gerai? (isp.).

Taip, taip, ačiū, senjore! (isp.).

trisdešimt, keturiasdešimt (isp.).

Turimas omenyje prezidentas Teodoras Ruzveltas (vert. past.).

XIX amžiaus anglų poetas romantikas (ver. past.).

be kurios neįmanoma (lot.).