О Генри - Sukčių novelės

Juokais Džefą paklausiau, ar margos, dryžuotos, grotuotos ir žymėtos karjeros metu jam nepasitaikė vadovauti tokiai įmonei, kuriai būtų galima duoti „tresto“ įvardijimą. Mano nuostabai, jis prisipažino turįs tokią nuodėmę.

— Vieną vienintelį kartą, — tarė jis. — Ir niekada Niū Džersio valstijos antspaudas nepatvirtino dokumento, teisiškai leidžiančio dar solidžiau ir patikimiau apiplėšti žmones. Mūsų paslaugoms buvo viskas — vanduo, vėjas, policija, pritarimas ir visiška monopolija brangiam produktui, nepaprastai reikalingam vartotojui. Nė vienas monopolijų ir trestų priešas mūsų versle nebūtų radęs jokio trūkumo. Palyginus su juo, Rokfelerio menkutė naftos afera išrodė menka žibalo krautuvėle. Ir vis dėlto mes žlugome.

— Turbūt atsirado kokių nors netikėtų kliūčių? — paklausiau.

— Ne, sere, viskas buvo būtent taip, kaip sakiau.

Mes patys save pražudėme. Tai buvo savižudybės atvejis. Pypkė pasirodė įskilusi, kaip sakė Alfredas Tenisonas7.

Pamenate, jums jau pasakojau, kad kelerius metus mes dirbome kompanijoje su Endžiu Takeriu. Tas Endis buvo genialus visokiausių karinių gudrybių pramaniūgas. Kiekvienas kito rankose esantis doleris, jeigu jo negalėjo įsivaizduoti kaip laimikio, jam atrodė lyg asmens įžeidimas. Jis buvo išprusęs žmogus, be to, turėjo aibę naudingų žinių. Iš knygų jis pasisėmė didelę patirtį ir valandų valandas galėjo kalbėti, gvildenti sumanymus ir ginčytis bet kuria tema. Nėra tokios apgaulės, kurios jis nebūtų išmėginęs, pradedant paskaitomis apie Palestiną, kurią jis prikėlė iš mirusiųjų, stebuklingo žibinto pagalba rodydamas gatavų rūbų sukirpėjų kasmetinio suvažiavimo Atlantik Sityje nuotraukas, ir baigiant įvežimu į Konektikutą ištisos jūros falsifikuoto medžio spirito, išvaryto iš muskato riešutų.

Kartą pavasarį mudviem su Endžiu trumpai teko būti Meksikoje, kur vienas kapitalistas iš Filadelfijos mums sumokėjo du tūkstančius penkis šimtus dolerių už pusę narių įnašo į sidabro rūdos kasyklas Čichuachuajoje. Na ne, šitoks rūdynas egzistavo. Viskas buvo tvarkoje. Kita pusė pajų kainavo du ar tris šimtus tūkstančių dolerių. Aš po to dažnai galvodavau: kam priklausė tos rūdos kasyklos?

Grįždami į Jungtines Valstijas, mudu su Endžiu užklydome į vieną Tekso miestelį, ant Rio Grandės kranto. Miestelis vadinosi Paukščių Miestu, bet jame gyveno suvis ne paukščiai. Ten buvo du tūkstančiai gyventojų, daugiausia vyrų. Mano nuomone, galimybę egzistuoti jiems didžiumoje teikė miestą juosiantys tankūs čaparalio atvašynai., Kai kurie gyventojai buvo gyvulių augintojai, kai kurie — kortuotojai, kai kurie — prekiautojai arkliais, kai kurie — ir tokių buvo daug — vertėsi kontrabanda. Mudu su Endžiu apsistojome viešbutyje, kuris atrodė nelyginant kažkoks vidurys tarp knygų spintos ir sodo ant stogo. Vos tik ten atvykome, prapliupo lietus. Kaip sakoma, įkopė Nojus į Ararato kalną ir atsuko dangaus kranus.

Nors mudu su Endžiu ir negeriantys, tačiau reikia pasakyti, jog mieste buvo trys smuklės, ir visi gyventojai ištisą dieną ir gerą pusę nakties lyg trikampiu vaikštinėjo iš vienos į kitą. Kiekvienas puikiai išmanė, ką daryti su savo pinigais.

Trečią dieną lietus šiek tiek apmalšo, ir mudu su Endžiu patraukėme į miestą pasigėrėti murzina gamta. Paukščių Miestas buvo pastatytas tarp Rio Grandės ir plataus slėnio, kuriuo seniau tekėjo upė. Dabar, kai upė nuo liūčių patvino, nuo senvagės ją skyrusi damba buvo paplauta ir visai slydo į vandenį. Endis ilgai į ją žiūrėjo. Šio žmogaus protas niekad nesnaudė. Neatsitraukdamas iš vietos, jis atskleidė man sumanymą, kuris jam kilo. Štai tuomet mes ir įsteigėme trestą, o paskui grįžome į miestą ir ėmėme įgyvendinti savo idėją.

Pirmiausia nuvykome į pagrindinį saliūną, kuris vadinosi „Žydrąja gyvate“, ir jį nupirkome. Tai mums atsiėjo tūkstantį du šimtus dolerių. Po to minutei užsukome į meksikiečio Džo barą, šnektelėjome apie orą ir šitaip, lyg netyčia, nupirkome jį už penkis šimtus. Trečiąjį mums mielai perleido už keturis šimtus.

Prabudęs kitą rytą, Paukščių Miestas išvydo, kad jis pavirto sala. Upė išgriovė dambą ir plūstelėjo į senąją vagą: visas miestas buvo apsuptas kriokiančio vandens srovių. Lietus lijo nepaliaujamai; šiaurės vakaruose kybojo sunkūs debesys, pranašaudami artimiausioms dviems savaitėms dar šešis metinius kritulių kiekius. Tačiau pagrindinė neganda dar buvo prieš akis.

Paukščių Miestas išskrido iš lizdo, papurtė plunksneles ir nuskubėjo rytmečio dozės. Bet ak! Meksikiečio baras uždarytas, kitas skęstančiųjų gelbėjimo punktas — irgi. Be abejo, iš visų gerklių iškart išsiveržia nuostabos ir troškulio šūksnis, ir gyventojai skuodžia į „Žydrąją gyvatę“. Ir ką gi jie mato „Žydrojoje gyvatėje“?

Prie vieno baro sėdi Džefersonas Pitersas, toks aštuonkojis eksploatatorius, jam iš kairės — koltas ir iš dešinės — koltas, ir jis pasiruošęs duoti grąžos arba doleriais, arba kulka. Užeigoje — trys barmenai, o ant sienos — dešimties colių dydžio iškaba: „Kiekviena porcija — doleris“. Endis sėdi ant nedegamos kasos, jis su prašmatniu mėlynu kostiumu, dantyse — pirmarūšis cigaras, išvaizda — lūkuriuojanti. Čia pat policijos viršininkas su dviem policininkais: trestas pažadėjo jiems nemokamas gėrynes.

Taip, sere, nepraėjo nė dešimties minučių, kai Paukščių Miestas suvokė, jog narvo durelės užsitrenkė. Mes laukėme maišto, bet viskas baigėsi taikiai. Gyventojai žinojo, kad jie — mūsų rankose. Artimiausia geležinkelio stotis už trisdešimties mylių, ir buvo galima tvirtai pasakyti, jog vanduo upėje nuslūgs ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, o iki to laiko persikelti yra neįmanoma. Ir gyventojai išsikeikė, bet gana mandagiai, o paskui ėmė berti dolerius mums ant prekystalio taip tvarkingai, kad girdėjosi skambesys lyg iš popuri grojančio ksilofono.

Paukščių Mieste buvo maždaug pusantro tūkstančio suaugusių vyrų, pasiekusių lengvabūdišką amžių; kad nemirtų iš nuobodulio, daugeliui jų perdien reikėjo nuo trijų iki dešimties stiklinių. Kol nenuslūgs vanduo, „Žydroji gyvatė“ buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo jas gauti. Tai buvo ir gražu, ir paprasta, kaip bet kuri iš tikrųjų didelė apgavystė.

Apie dešimtą valandą ryto sidabriniai doleriai, besipilantys ant baro, kiek sulėtino tempą ir vietoj džigo ėmė groti tustepus ir maršus. Bet aš žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau, jog bent du šimtai mūsų klientų nutįso ilga uodega prie miesto taupomojo ir paskolų banko, ir supratau, kad jie rūpinasi naujais doleriais, kuriuos iš jų savo drėgnais ir slidžiais čiuptuvais iščiulps mūsų aštuonkojis.

Vidudienį visi išėjo namo pietauti, kaip ir dera rinktinei publikai. Barmenams šiuo trumpu tylmečiu mes leidome pasinaudoti ir taip pat eiti užkąsti, o patys ėmėme skaičiuoti įplaukas. Uždirbome tūkstantį tris šimtus dolerių. Mūsų paskaičiavimais išėjo, kad, jeigu Paukščių Miestas išliks sala dar dvi savaites, trestas turės pakankamai lėšų, kad visiems Čikagos universiteto profesoriams ir docentams paaukotų naujam bendrabučiui veltiniu apkaltomis sienomis ir padovanotų Tekse fermą kiekvienam dorybingam varguoliui, jei žemės sklypą jis pirks už savo pinigus.

Endis... Šis taip ir pūtėsi iš pasididžiavimo, kadangi planas ir atsirado iš jo prielaidų. Jis nulipo nuo nedegamos kasos ir užsirūkė patį storiausią cigarą, kurį tiktai rado saliūne.

— Džefai, — sako jis, — manau, jog visame pasaulyje nerasi vorų eksploatatorių, taip išradingai engiančių darbininkų klasę, kaip prekybos namai „Pitersas, Takeris ir Šėtonas“. Smulkiam vartotojui mudu smogėme juntamą smūgį į saulės rezginio sritį. Ką, gal ne taip?