О Генри - Sukčių novelės

— Ne itin panašu, kad šeštą eini į vestuves, — sakau nekaltu veidu.

— A— a, — sako Makas ir siekia tabako, — jas perkėlė penktai valandai. Perspėjo laiškeliu, kad pakeitė laiką. Viskas jau baigta. O kodėl taip ilgai buvai dingęs tu, Endi?

— Girdėjai apie vestuves? — klausiu.

— Pats sutuokiau, — sako jis. — Juk tau sakiau, kad mane išrinko taikos teisėju. Kunigas kažkur Rytuose vieši pas gimines, o aš esu vienintelis mieste, kuris turi teisę imtis jungtuvių ceremonijos. Edžiui ir Rebozai prieš mėnesį pažadėjau, kad juos sutuoksiu. Jis galvotas vaikinas ir kaip nors įsigys nuosavą krautuvėlę.

— Įsigys, — sakau.

— Galybė moterų buvo vestuvėse, — sako Makas, — bet nieko nauja jose neįžvelgiau. O norėtųsi žinoti jų įmantrybių struktūrą taip pat gerai, kaip tu... Juk sakei...

— Sakiau prieš du mėnesius, — tariau ir siektelėjau bandžio.

Santuokos mokslai

Jau esu jums minėjęs, — tarė Džefas Pitersas, — jog moterų vylius niekada man nekėlė per daug didelio pasitikėjimo. Net pačioje nekalčiausioje apgaulėje neįmanoma pasikliauti moterimis kaip bendrininkėmis ir kompanionėmis.

— Pelnytas komplimentas, — pasakiau. — Man regis, jos turi visas teises vadintis pagarbiausia lytimi.

— O kodėl joms nebūti garbingomis, — tarė Džefas, — tam ir vyrai, jog dėl jų sukčiautų arba dirbtų viršvalandžius. Bizniui jos praverčia tik tol, kol jų jausmai ir plaukai ne itin skiriasi nuo natūralių. O paskui joms duok dublerį — krovininį vyriškį su dusuliu bei rausvomis žandenomis, su penkiais vaikais ir užstatytu bei pakartotinai įkeistu namu. Imkim, pavyzdžiui, kad ir tą našlę, kurią mudu su Endžiu Takeriu paprašėme padėti, ketindami įgyvendinti nedidelį santuokinį sumanymą Kairo miestelyje.

Kai reklamai turite užtektinai pinigų — tarkim, vežimo grąžulo smailojo galo storio pakelį, — steikite vedybų kontorą. Mes turėjome apie šešis tūkstančius dolerių, ir šią sumą tikėjomės padvigubinti per du mėnesius; ilgiau tokiais reikalais užsiimti negalima, neturint Niū Džersio valstijos oficialaus leidimo.

Mes parašėme maždaug tokio pobūdžio skelbimą:

„Simpatiška našlė, žavios išvaizdos, trisdešimt dvejų metų, turinti trijų tūkstančių dolerių kapitalą, valdanti didelį dvarą, pageidauja antrąkart ištekėti. Vyrą norėtų turėti neturtingą, bet švelnios širdies, kadangi, jos įsitikinimu, solidūs geradariai dažniau sutinkami tarp varguolių. Nėra nusistačiusi prieš seną ar negražų vyrą, jeigu bus jai ištikimas ir gebės tvarkyti jos kapitalą.

Pageidaujantys vesti tegu malonėja kreiptis į Piterso ir Tekerio vedybų kontorą Kaire, Ilinojaus valstijoje, rašydami Vienišajai“.

— Kol kas viskas gerai, — tariau, kai sukurpėme tą literatūros kūrinį. — O dabar — kurgi mes rasime tą moterį?

Endis žvelgia į mane gerokai suirzęs.

— Džefai, — sako jis, — nemaniau, jog esi toks menininkas realistas. Na, kam tau moteris? Kuo čia dėta moteris? Kai biržoje parduodi nuvertėjusias akcijas, argi tau rūpi, kas bus paskui? Kas bendra tarp vedybų skelbimo ir kažkokios moters?

— Klausyk, — tariau, — ir įsimink visam laikui. Visuose neteisėtuose nukrypimuose nuo įstatymo visada laikiausi tokios taisyklės, kad parduodama prekė būtų rodoma, kad ją būtų galima matyti ir bet kada parodyti pirkėjui. Tik šitaip, o taip pat uoliai studijuojant teisės nuostatus ir traukinių tvarkaraščius, man pavykdavo išvengti susidūrimų su policija, net kai stokodavau penkių dolerių popierėlio ir cigaro. Tai šit, kad nesužlugdytume mūsų sumanymo, turime pasirūpinti simpatiška našle — arba kita akvivalentine preke klientams parodyti — gražia ar neišvaizdžia, atitinkančia ar neatitinkančia mūsų kataloge išvardintiems duomenims. Antraip — taikos teisėjo kamera.

Endis susimąsto ir pakeičia savo ankstesnę nuomonę.

— Gerai, — sako jis, — gal iš tikrųjų reikia našlės, tam atvejui, jeigu pašto ar teismo žinybos sumanys padaryti reviziją mūsų kontoroje. Bet kurgi mes rasime tokią našlę, kuri sutiktų gaišti laiką vedybų intrigoms, neabejotinai nesibaigsiančiomis vestuvėmis?

Jam atsakiau, kad būtent šitokią našlę su nužiūrėjęs. Senas mano bičiulis Zikis Troteris, kuris prekiavo sodos vandeniu ir mugių palapinėse traukdavo dantis, maždaug prieš metus savo žmoną paliko našlauti, išgėręs kažkokio marmalo nuo skrandžio sutrikimo vietoj to antpilo, kurio buvo pratęs prisisiurbti. Aš dažnai buvodavau jų namuose, ir man atrodė, jog mums pavyks užverbuoti tą moterį.

Iki miestelio, kur ji gyveno, buvo tik šešiasdešimt mylių, tad beregint išbildėjau ten traukiniu ir ją radau senoje vietoje, tame pat namelyje, sulomis pat saulėgrąžomis sode ir viščiukais ant apverstos geldos. Misis Troter visiškai atitiko mūsų skelbimą, jei, žinoma, neskaičiuosime mažmožių: ji buvo gerokai vyresnė, be to, neturėjo nei pinigų, nei dailios išvaizdos. Bet ją buvo galima lengvai apdoroti, jos povyza nebuvo atgrasi, ir aš apsidžiaugiau, kad galiu pagerbti velionio draugo atminimą, suteikęs jo našlei galimybę padoriai uždirbti.

— Ar kilnų dalyką sumanėte, misteri Pitersai? — paklausė ji, kai atskleidžiau savo sumanymą.

— Misis Troter! — šūktelėjau. — Mudu su Endžiu Takeriu paskaičiavome, jog mažiausiai trys tūkstančiai vyrų, gyvenančių šioje nedoroje ir plačioje šalyje, perskaitę skelbimą laikraštyje, pamėgins gauti jūsų nuostabią ranką, o kartu su ja — ir jūsų neturimus pinigus bei įsivaizduojamą dvarą. Iš jų ne mažiau kaip trys tūkstančiai tokių, kurie mainais jums gali pasiūlyti vien savo merdėjantį kūną ir tingias, godžias rankas, — niekingi pašlemėkai, nevykėliai, dykūnai, besigviešiantys jūsų turto. Mudu su Endžiu, — sakau, — tuos socialius parazitus ketiname gerai pamokyti. Su dideliu skausmu, — sakau, — mes su Endžiu atsisakėme minties įsteigti korporaciją, kuri vadintųsi Didžiąja Moraline ir Gailestingąja Santuokos Agentūra. Na, dabar jūs matote, koks didis ir kilnus mūsų tikslas?

— Taip, taip, — atsako ji, — seniai turėjau žinoti, kad jūs, misteri Pitersai, į jokį blogį linkstate. Bet kokios bus mano pareigos? Negi kiekvienam iš tų trijų tūkstančių niekšų turėsiu atsakyti atskirai, o gal man bus leidžiama atstumti juos būriais — dešimtimis, tuzinais?

— Jūsų pareigos, misis Troter, — sakau, — bus paprastas formalumas. Apgyvendinsime jus ramaus viešbučio kambaryje, ir jokių rūpesčių neturėsite. Visą susirašinėjimą su klientais ir apskritai visus vedybų biuro reikalus tvarkysime mudu su Endži, bet, žinoma, — sakau, — gali nutikti, kad kuris nors aistringas dūsautojas, kuriam pakaks pinigų geležinkelio bilietui, atvyks į Kairą, norėdamas asmeniškai pavergti jūsų širdį... Tokiu atveju teks pačiai padirbėti: savo ranka parodyti duris. Jums mokėsime dvidešimt penkis dolerius per savaitę ir už viešbutį padengsime iš savo sąskaitos.

Tai išgirdusi, misis Troter tarė:

— Po penkių minučių būsiu pasiruošusi. Aš tik paimsiu pudrinę ir kaimynei paliksiu raktą nuo laukujų durų. Galite laikyti, kad jau tarnauju: atlyginimas man turi būti mokamas nuo šios minutės.

Ir štai aš vežu misis Troter į Kairą. Atvežiau, apgyvendinau ją ramiame šeimyniniame viešbutyje, atokiau nuo mūsų buto, kad nekiltų jokių įtarimų. Po to nuėjau ir viską papasakojau Endžiui Takeliui.

— Puiku, — sako Endis Takeris. — Dabar, kai tavo sąžinė rami, kai turi ir kabliuką, ir jauką, imkimės žūklės.

Mes paskleidėmę savo skelbimą toje visoje apylinkėje. Vieno skelbimo visiškai pakako. Jei būtume labiau išsireklamavę, turėtume priimti tiek klerkų ir merginų su ilgalaikiu sušukavimu, kad kramtomosios gumos gurgždesį išgirstų pats pašto ir telegrafo direktorius. Misis Troter vardu į banką padėjome du tūkstančius dolerių ir jai įteikėme čekių knygelę, kas galėtų parodyti abejojantiems. Žinojau, kad ji — sąžininga moteris, ir nebijojau patikėti jai pinigų.