О Генри - Sukčių novelės

Maždaug dvi minutes po šių žodžių vyravo kapų tyla. Barmenas ją sutrikdė. Nusprendęs, jog atėjo palankus metas džiaugsmui išsilieti, jis stumtelėjo ant baro savo bateriją stiklinių, joms iš paskos kiek lėčiau nuplaukė butelis viskio.

— Ar tu jam pasakei? — paklausė auksakasys, pravarde Trinidadas.

— Taigi kad ne, — užsikirsdamas atsakė Boldis, — nepasakiau. Kažkaip netiko prie šnekos. Juk visus tuos niekus Čerokis jau nupirko ir už juos galutinai atsiskaitė, ir jau taip buvo patenkintas savimi ir savo išmone... Be to, mudu su juo atsakančiai spėjome prisimaukti to šnypštalo. Ne, nieko jam nepasakiau.

— Atvirai šnekant, esu gerokai nustebintas, — prabilo Teisėjas, kabindamas ant baro krašto savo lazdelę su dramblio kaulo rankena. — Kaipgi mūsų draugas Čerokis galėjo susidaryti tokį netikusį vaizdą apie savo, galima sakyti, gimtąjį miestą?

— Na, dar ne tokių dalykų pasaulyje būna, — užginčijo Boldis. — Čerokis iš čia išvyko prieš septynis mėnesius. Ar mažai kas galėjo nutikti per tą laiką. Iš kur jis gali žinoti, kad mieste visai nėra vaikučių ir kad jų kol kas nelaukiama.

— Gerai pagalvojus, — tarė Kalifornijos Edas, — net keista, kad jokie vėjai pas mus jų neatpūtė. Gal todėl, kad mieste kol kas nesutvarkytas čiulptukų ir vystyklų tiekimas?

— O dėl didesnio efekto, — tarė Boldis, — Čerokis nusprendė persirengti Santa Klausu pats. Jis gavo baltą peruką ir barzdą, su kuria kaip du vandens lašai panašus į tą vaikiną Longfelą, pažįstamą iš atvaizdo knygelėje. Ir paskui dar įsigijo raudonus, kailiu apsiūtus trinyčius, apsivelkamus ant visko, porą raudonų pirštinių ir apvalią raudoną kepurę su nusvirusiu galiuku. Sarmata, ir tiek, kai pagalvoji, jog visa ta apranga nueis niekais, kuomet šitiek Enių ir Vilių svajoja apie tokį stebuklą!

— O kada Čerokis čia mano atvykti su savo prekėmis? — paklausė Trinidadas.

— Kūčių rytą, — tarė Boldis. — Ir jis nori, kad jūs, vaikinai, paruoštumėte patalpas, pastatytumėte eglutę ir pakviestumėte damas padėti ją papuošti. Bet tik tokias, kurios moka laikyti liežuvį už dantų, — kad vaikams būtų didžiausia staigmena.

Pašnekovų aptarta Geltonojo Kirtiklio graudi būklė atitiko tikrovę. Nė vieno sykio vaikų balselis nepradžiugino šio mikliai pastatyto miestelio gyventojų. Nė sykio tarp dviejų eilių palapinių ir rąstų trobelių esančioje vienintelėje jo gatvėje nenuaidėjo smagus vaikų kojų trepenimas. Viskas bus ateityje. Tačiau tuo metu Geltonasis Kirtiklis tebuvo tiktai kalnuose užmiršta aukso ieškotojų stovykla, ir dar niekas tenai neregėjo laukimu spindinčių šelmiškų akių, nekantriai pasitinkančių šventos dienos aušrą, nematė rankų, godžiai ištiestų į slėpiningas Santa Klauso dovanas, negirdėjo susižavėjimo šūksniu, skirtų didžiajam žiemos džiaugsmui, — eglutei. Žodžiu, Geltonajame Kirtiklyje nebuvo nieko, kas galėtų atsilyginti geraširdžiui Čerokiui už tą kalną gėrybių, kurias jis ten vežė.

Geltonajame Kirtiklyje buvo tik penkios moterys. Trys iš jų— prabuotojo žmona, viešbučio „Laimingas radinys“ šeimininkė ir skalbėja, per dieną savo geldoje priskalbianti unciją aukso smėlio, — sudarė miestelio moterų sluoksnio nuolatinių gyventojų dalį. Likusios dvi buvo seserys Spengler — mis Fanšon ir mis Irma — iš „Klajojančios dramos“, kuri dabar vaidino improvizuotame „Ampyro“ teatre. Bet vaikų gyvenvietėje nebuvo. Kartais mis Fanšon be jokio įkvėpimo vaidindavo kokį nors guvų paauglį, bet jos kuriamas paveikslas buvo labai tolimas nuo to vaikiško atvaizdo, kurį vaizduotė piešė kaip Čerokio šventinio dosnumo vertą objektą.

Kalėdos bus ketvirtadienį. Antradienio rytą Trinidadas nėjo plušėti į sklypą, o nudrožė pas Teisėją į „Laimingojo radinio“ viešbutį.

— Geltonasis Kirtiklis užsitrauks gėdą visiems laikams, — pareiškė Trinidadas, — jeigu neparemsime Čerokio eglutės sumanymo. Čerokis, galima sakyti, įkūrė mūsų miestą. Aš nusprendžiau šio to griebtis, kad Santa Klausas neliktų kvailio vietoje.

— Šį sumanymą, — tarė Teisėjas, — visapusiškai paremsiu. Čerokiui daug už ką esu dėkingas. Bet aš nematau nei galimybių, nei lėšų... atvirai šnekant, lig šiolei vaikų stygių mieste laikiau palaima, nors... susiklosčius šioms aplinkybėms... vis dėlto juo labiau nematau nei galimybių, nei lėšų...

— Pažvelkite į mane, — tarė Trinidadas, — ir jūs pamatysite. Galimybės ir lėšos stovi prieš jus ir jau išsiruošė į kelionę. Aš tuoj gausiu kinkinį ir į mūsų Santa Klauso vaidinimą atvešiu visą furgoną vaikų... Nors man tektų užpulti našlaičių prieglaudą.

— Eureka! — šūktelėjo Teisėjas.

— Ne, meluojat! — šiurkščiai atrėžė Trinidadas. — Tai aš radau. Kadaise mokykloje taip pat mokiausi lotynų kalbos.

— Aš vyksiu su jumis, — mosuodamas lazdele, pareiškė Teisėjas. — Ta menka kalbos dovana ir mano oratoriniai sugebėjimai mums gali praversti, kai, įgyvendindami savo planus, turėsime įtikinti jaunuosius bičiulius, kad jie bent trumpai leistųsi išnuomojami.

Po valandos Geltonajame Kirtiklyje buvo apskelbtas Trinidado ir Teisėjo planas ir jam vieningai pritarta. Kiekvienas, keturiasdešimties mylių spinduliu nuo Geltonojo Kirtiklio žinojęs kur nors gyvenančią šeimą su mažametėmis atžalomis, paskubėjo pasidalyti savo informacija. Trinidadas kruopščiai viską užrašė ir, negaišdamas laiko, nuėjo ieškoti arklių su vežimu.

Pirmiausia buvo numatyta stabtelėti už dvidešimties mylių nuo Geltonojo Kirtiklio, prie penkiabriaunės rąstų trobelės. Trinidadas šūktelėjo prie vartų, ir iš trobelės išėjo šeimininkas ir pasirėmė į išklibusius vartelius. Per slenkstį išgarmėjo pulkas vaikų, gerokai apdriskusių, tačiau trykštančių sveikata ir labai smalsių.

— Štai koks reikalas, — pradėjo Trinidadas. — mes iš Geltonojo Kirtiklio. Atvykome pagrobti jūsų vaikų, taip sakant, savanoriškais pagrindais. Vienas mūsų rimtas miestelėnas susirgo eglutės manija ir panoro tapti Santa Klausu. Rytoj su visu vežimu raudonai dažytų ir Vokietijoje pagamintų įvairiausių mažmožių jis atbrazdės į miestą. O pas mus, Geltonajame Kirtiklyje, pats mažiausias padauža jau įsigijo keturiasdešimt penktojo kalibro revolverį ir skutimosi mašinėlę. Tai kas gi šauks: „Och!“ ir „Ach!“, kai ant eglutės sužibs žvakutės? Žodžiu, drauguži, jeigu mums paskolinsite porelę vaikų, pažadame sugrąžinti juos visiškai gyvus ir sveikus. Kalėdų pirmąją dieną jie bus pristatyti atgal kuo geriausioje formoje ir atsigabens namo gražiai įrištus Robinzonus, gausybės ragus, raudonus būgnus ir kitus daiktinius įrodymus. Tai kaip?

— Kitaip sakant, — įsiterpė Teisėjas, — pirmąkart nuo mūsų nedidelio, bet klestinčio miestelio įkūrimo supratome, kad iki tobulumo jam stinga prieauglio. Štai kodėl, artėjant tam kalendoriniam laikotarpiui, kai pagal papročius būtina apdovanoti švelnias ir jaunas sielas įvairiais nenaudingais, bet gana maloniais daikteliais...

— Aišku, — tarė šeimininkas, didžiuoju pirštu kimšdamas tabaką į pypkę. — Neužlaikysiu jūsų, džentelmenai. Mudu su senute, atvirai šnekant, turime septynis vaikus. Tai va — aš permečiau mintyse visą krūvą ir dievaži nematau, kurį galėtume perleisti jūsų išmonėms. Senutė jau pakepė kukurūzų grūdų, jos skrynioje paslėptos medžiaginės lėlės, ir mes patys manome ūžtelėti per šventes, kad ir namuose, be pramogų. Žodžiu, tas jūsų sumanymas nelabai patinka, ir aš nė vieno savo vaiko niekur neišleisiu. Labai jums dėkoju, džentelmenai.