О Генри - Sukčių novelės

Skambus, tačiau melodingas mis Pozi juokas nustelbė „Varpelius“ grojančio orkestro garsus.

— Ak, Dieve tu mano, — šūktelėjo ji linksmai. — Na argi yra pasaulyje kas nuobodesnio už mūsų Kranberį? Tikrai, dabar man atrodo, nė dviejų valandų negalėčiau ten išbūti — tiesiog numirčiau iš nuobodžio. Na, esu labai dėkinga, misteri Samersai, kad su jumis pasimačiau. O dabar, ko gera, man metas vykti namo ir gerai išsimiegoti.

Ji prisisegė geltoną rožę prie savo puikios elegantiškos šilkinės suknelės, pakilo ir valdingai linktelėjo hero Golšteino pusėn.

Visi trys jos palydovai ir „Bilas Samersas“ palydėjo mis Pozi iki jos laukiančio kebo. Kai jos visi rauktinukai ir kaspinai sėkmingai buvo sutalpinti, mis Kerington atsisveikindama apdovanojo visus akių ir dantukų kerinčiu žybsniu.

— Užsukit manęs aplankyti, Bilai, prieš išvykdamas į namus, — šūktelėjo, ir puošnus ekipažas pajudėjo.

Haismis, tebevilkėdamas maskaradinį kostiumą, su herų Goldšteinu patraukė į mažutę kavinę.

— Na kaip, a? — šypsodamas paklausė aktorius. — Kaip manote, jai teks man duoti Solą Heitoserį? Žavioji mis nė sekundei nesuabejojo.

— Aš negirdėjau, ką judu ten šnekėjote, — tarė Goldšteinas, — bet jūsų kostiumas ir manieros — puikios. Geriu už tamstos sėkmę. Patariu rytoj pat, iš ryto, užsukti pas mis Kerington ir ją atakuoti dėl vaidmens. Negali būti, kad ji liktų abejinga jūsų gabumams.

Kitą rytą vienuoliktą keturiasdešimt penkios Haismis, elegantiškas, apsitaisęs pagal paskutinę madą, pasitikinčia išvaizda, su fuksija atlape atvyko pas mis Kerington į jos ištaigius apartamentus viešbutyje.

Jį pasitiko aktorės kambarinė, prancūzė.

— Man liapai gaila, — tarė mademuazel Hortenzija, — bet pavesta perduoti tai visiems. Ak, kaip gaila! Mis Kerington nutraukti visi kontraktai ir išvykti gyventi į tą, kaip ten? Taip, į Kranberio Komersą.

Eglutė su siurprizu

Čerokį vadino Geltonojo Kirtiklio tėvu. O Geltonasis Kirtiklis buvo nauja aukso ieškotojų gyvenvietė, pastatyta daugiausia iš netašytų pušies rąstų ir burinio audeklo. Čerokis buvo auksakasys. Kartą, kol jo asiliukas kvarcu ir pušies kankorėžiais malšino alkį, Čerokis išvertė kirtikliu trisdešimties uncijų svorio grynuolį. Čerokis aptvėrė sklypą ir tuoj pat — kaip svetingas šeimininkas ir žmogus su užmoju — visiems savo draugams trijose valstijose išsiuntinėjo kvietimus atvykti, pasidalyti su juo sėkme.

Nė vienas pakviestųjų neatsiuntė mandagaus atsisakymo. Jie atidūmė nuo Hilos upės, nuo Rio Pekoso ir nuo Sūriosios upės, iš Albukerkės ir Fenikso, iš Santa Fė ir iš aplinkinių auksakasių stovyklų.

Kai beveik tūkstantis aukso ieškotojų apsitvėrė sklypus ir juose įsikūrė, jie pavadino savo gyvenvietę Geltonuoju Kirtikliu, išsirinko viešosios tvarkos apsaugos komitetą ir įteikė Čerokiui laikrodžio grandinėlę iš nedidelių grynuolių.

Praėjus trims valandoms po ceremonijos su grandinėle, auksas Čerokio sklype išseko. Čerokis metė sklypą ir ėmė aptverinėti naujus — vieną po kito. Bet laimė jam atsuko nugarą. Aukso smilčių, kurias jis išplaudavo per dieną, nė karto nepakako susimokėti už sąskaitą bare. Užtat beveik visų jo pakviestųjų auksakasių reikalai buvo geri, ir Čerokis džiugiai šypsojosi ir sveikino juos su sėkme.

Geltonajame Kirtiklyje susirinko žmonės gerbiantys tuos, kurie nenuleidžia rankų dėl negandos. Aukso ieškotojai Čerokį paklausė, kuo jam galėtų padėti.

— Man? — tarė Čerokis. — Na ką gi, nedidelė paskola dabar kaip tik praverstų. Ko gera, reikia pabandyti laimę Marizopėje. Jei ten atrasiu gerų telkinių, kaip mat atsiųsiu jums žinutę. Juk jūs žinote, nesu iš tų, kurie nuo draugų slepia savo sėkmę.

Gegužėje Čerokis užkrovė savo reikmenis ant asiliuko ir pakreipė jo susimąsčiusį pelėtai pilką snukį į šiaurę. Naujakurių minia jį palydėjo iki įsivaizduojamos miesto ribos, ir jis nužingsniavo tolyn, dar ilgai girdėdamas atsisveikinimo šūksnius ir sėkmės linkėjimus. Į jo kišenes per jėgą buvo įgrūstos penkios gertuvės be menkiausio burbuliuko tarp kamščio ir turinio. Čerokio prašė nepamiršti, kad Geltonajame Kirtiklyje jo visada lauks patalas, kiaušinienė su lašinukais ir karštas vanduo barzdai nusigremžti, jei Fortūna nesumanys užklysti pasišildyti rankų prie laužo jo stovyklavietėn Marizopėje.

Savo pravardę Čerokis gavo dėl egzistuojančios tarp auksakasių papročių teisės. Krikšto liudijimo įteikti nereikėjo — ir be jo kiekvienas gaudavo pravardę. Žmogaus vardas ir pavardė buvo laikoma jo asmenine nuosavybe, o kad būtų patogiau šūktelėti prie baro ir kažkaip atskirti nuo kitų mėlynais marškiniais vilkinčių dvikojų, bendruomenė jam suteikdavo kokį nors laikiną laipsnį, titulą arba pravardę. Dingstį šioms įstatymo nenumatytoms krikštynoms dažniausiai pakišdavo kiekvieno asmeninės savybės. Daugeliui be vargo prilipdavo pavadinimas tos vietovės, iš kurios, anot jų pačių, atvyko. Kai kurie garsiai ir nachališkai vadindavo save „Adamsais“ arba „Tompsonais“, arba dar kaip nors panašiai, šitaip mesdami šešėlį savo reputacijai. Kai kas pagyrūniškai ir begėdiškai prisistatydavo neginčijamai tikra savo pavarde, tačiau tai buvo laikoma tuščiu pasipūtimu ir pasisekimo tarp aukso ieškotojų neturėjo. Vienam tipui, pareiškusiam, kad jį vadina Čestertonu L. K. Belmontu, ir įrodymui parodžiusiam dokumentus, kategoriškai pasiūlė apleisti miestą iki saulėlydžio. Ypač buvo mėgiamos maždaug tokios pravardės: „Striukis“, „Šleivakojis“, „Teksietis“, „Ištižėlis Bilis“, „Rodžeris Gėrikas“, „Šlubis Railis“, „Teisėjas“ ir „Kalifornijos Edas“. Čerokis gavo pravardę todėl, kad jis atseit kurį laiką gyveno šioje indėnų gentyje.

Gruodžio dvidešimtąją Boldis, laiškanešys, atjojo į Geltonąjį Kirtiklį su pritrenkiančia naujiena.

— Kaip manote, ką mačiau Albukerkėje? — užėmęs savo vietą prie baro, paklausė Boldis. — Čerokį. Nepaprastai išsičiustijęs, tartum turkų sultonas, ir taškosi pinigais į kairę ir į dešinę. Mudu su juo padoriai paėmėme ir paragavome gaivinančio šnypštalo, ir visas sąskaitas Čerokis apmokėjo grynais. Jo kišenės nuo pinigų išsipūtė kaip į biliardo angą netelpantys rutuliai.

— Tikriausiai Čerokis aptiko gerą gyslą, — tarė Kalifornijos Edas. — Šaunus vyrukas! Labai džiaugiuosi, kad jam pagaliau pasisekė.

— Dabar Čerokiui būtų neprošal atbildėti į Geltonąjį Kirtiklį aplankyti senų draugų, — tarė kažkuris su apmaudo gaidele balse. — Na, bet šitaip visuomet būna. Pinigai — geriausia priemonė atminčiai prarasti.

— Palaukit, — paprieštaravo Boldis, — aš dar ne viską papasakojau. Čerokis aptvėrė ten, Maripozėje, trijų pėdų gyslą, ir iš kiekvienos tonos rūdos gaudavo tiek aukso, kad nors imk ir kiekvienąkart siųsk į Europą. Šią savo gyslą jis pardavė vienam sindikatui ir gavo šimtą tūkstančių dolerių grynais. Po to jis nusipirko naujagimių kotikų kailinius ir gražias roges, ir... na, atspėkit, ką jis dar sugalvojo?

— Kortomis pliekia, — išklojo savo prielaidą Teksietis, neįsivaizduojantis savo pramogų be azarto.

— Ak, pabučiuok mane greičiau, miela gražuole! — uždainavo Striukis, nešiojantis kišenėje kažkieno fotografiją ir nenusirišantis ryškiai raudono kaklaryšio netgi plušėdamas sklype.

— Pirko alinę, — nusprendė Rodžeris Gėrikas.

— Čerokis nusivedė mane į savo kambarį, — tęsė Boldis, — ir šį bei tą man parodė. Jis ten turi visą sandėlį lėlių, būgnų, šokliukų, arkliukų, krepšelių su ledinukais, pliauškynių, užsukamų avinukų ir panašių niekučių. Ir kaip jūs manote, ką jis ruošiasi daryti su tais visais nepravarčiais mažmožiais? Niekaip neatspėsite. Na tai va — Čerokis man papasakojo. Jis sumanė pakrauti viską į savo puikias roges ir... pala, pala, dar neužsakinėkit viskio!.. atidumti čionai, į Geltonąjį Kirtiklį, ir čionykščiams vaikams — na taip, čionykščiams vaikams! — iškelti tokią kalėdinę eglutę ir tokį didelį pokylį su Kalbančių Lėlių ir Didžiųjų Stalystės Rinkinių Mažiems Protingiems Berniukams dalinimu, kuri nesisapnavo nė vienam žindukliui į vakarus nuo Hatero iškyšulio.