О Генри - Sukčių novelės

Kitądien Haismis jau važiavo į Kranberio Kornersą. Toje atkampioje ir nuobodžioje vietelėje jis praleido tris dienas. Jis susirado Bogsus ir atmintinai iškalė visą jų giminės istoriją iki trečios ar ketvirtos kartos įskaitytinai. Jis kruopščiai išstudijavo įvykius ir Kranberio Komerso vietos koloritą. Kaimas nespėjo paskui mis Kerington. Haismio nuomone, ten, nuo Terpsichorės vienintelės žynės išvykimo laiko, nutiko tiek mažai esminių pokyčių, kiek būna scenoje, kai teigiama, jog „nuo to laiko praėjo ketveri metai“. Persidažęs Kranberio Kornerso atspalviu tartum chameleonas, Haismis grįžo į chameleoninių persikūnijimų miestą.

Viskas dėjosi mažoje vyninėje — būtent čia Haismis sublizgėjo savo aktoriniu menu. Veiksmo vietos tikslinti nėra reikalo: yra tik viena vyninė, kur po spektaklio „Karaliaus maudymosi chalatas“ jūs galite tikėtis susitikti mis Pozi Kerington.

Prie vieno iš stalelių sėdėjo negausi triukšminga kompanija, į kurią krypo visų esančiųjų žvilgsniai. Miniatiūrinė, pikantiška, išdaigiška, žavi, šlovės apsvaigintomis Kerington pirmavo visai pagrįstai. Po jos — heras Goldšteinas, rėksmingas, garbanotas, dramblotas, truputį susijaudinęs, kaip kažkokiu stebuklu peteliškę letenomis pagavęs lokys. Kitas — kažkoks spaudos darbuotojas, liūdnas, amžinai suklusęs, vertinantis kiekvieną jam skirtą frazę kaip galimą medžiagą korespondencijai ir a la Niuborgo iškilnaus tylėjimo stiliumi ryjantis savo omarus. Ir pagaliau — jaunas žmogus su sklastymu ir vardu, kuris auksu švytėjo restoranų sąskaitų kitoje pusėje. Jie sėdėjo prie stalelio, o muzikantai griežė, ten ir atgal šmižinėjo liokajai, vykdydami savo sudėtingas pareigas, būtinai atsukdami nugaras visiems, kuriems reikia jų paslaugų, ir tatai buvo miela ir smagu, nes tai dėjosi devyniais coliais žemiau šaligatvio.

Vienuoliktą keturiasdešimt penkios į vyninę įžengė kažkokia būtybė. Pirmasis smuikas vietoj lia cirptelėjo bemolį; klarnetas fiortitūros viduryje pagavo gaiduką; mis Kerington prunkštelėjo, o jaunuolis su sklastymu prarijo alyvuogės kauliuką.

Naujai atėjusiojo išvaizda buvo žaviai ir nepriekaištingai kaimiška. Liesas, griozdiškas, nepaslankus vaikinas lininiais plaukais, išsižiojęs, keverziškas, apkvaišęs nuo šviesos ir publikos gausos. Jis vilkėjo riešutinio aliejaus spalvos kostiumą ir ryšėjo ryškiai žydrą kaklaryšį, iš rankovių per keturis colius smygsojo kaulėtos rankos, o iš po kelnių kyšojo baltomis kojinėmis aptemptos kulkšnys. Jis apvertė stalą, atsisėdo prie kito. Įvijai apsuko koją aplink stalelio kojelę ir įsiteikiamai nusišypsojo prie jo priėjusiam liokajui.

— Man stiklinėlę imbierinio alaus, — tarė jis, atsakydamas į mandagų oficianto klausimą.

Visos vyninės žvilgsniai nukrypo į ateivį. Jis buvo šviežias kaip ridikėlis ir paprastas kaip grėblys. Išpūtęs akis, jis iškart ėmė dairytis į šalis, tarsi apžiūrinėdamas, ar neįsisuko kiaulės į bulvių lysves. Pagaliau jo akys apsistojo prie mis Kerington. Jis pakilo ir plačiai, švytinčiai šypsodamas nudrožė prie jos stalelio, rausdamas iš malonaus sumišimo.

— Kaip laikotės, mis Pozi? — paklausė jis su akcentu, nekeliančiu dvejonių dėl jo kilmės. — O gal manęs neprisimenate? Juk aš — Bilis Samersas; pamenat Samersus, kurie gyveno kaip tik už kalvės? Na, žinoma, aš mažumėlę paūgėjau nuo to laiko, kai jūs išvykote iš Kranberio Komerso. O žinot, Liza Peri taip ir manė, kad aš, visai galimas daiktas, mieste jus galiu susitikti. Juk Liza, žinot, ištekėjo už Beno Stanfildo, ir ji sako...

— Na ką jūs! — gyvai pertraukė jį mis Pozi. — Kad Liza ištekėtų? Su tokiomis kregždenomis?!

— Ištekėjo birželyje, — išsiviepė liežuvautojas. — Dabar ji persikėlė į senąjį Tatamą Pleisą. O Hemas Railis, tas tapo davatka. Senoji mis Blizers savo namuką pardavė kapitonui Spuneriui; Votersų jaunėlė duktė pabėgo su muzikos mokytoju; kovo mėnesį sudegė teismo pastatas; jūsų dėdę Vailį išrinko konstebliu; Matilda Hoskinf įsivarė sau į ranką adatą ir numirė. O Tomas Bildas merginasi Salei Lazorp — sako, nė vieno vakaro nepraleidžia, vis garkso jų gonkelėse.

— Tai išverstakei? — gana atžariai šūktelėjo mis Kerington. — Betgi Tomas Bildas kadaise... Atleiskit, bičiuliai, aš tuoj. Susipažinkit. Misteris Goldšteinas, misteris Riketsas, misteris... Ė, o kaipgi tamstos pavardė? Na, nesvarbu: Džonis. O dabar eime štai ten, dar ką nors man papasakosit.

Ji nusitempė jį paskui save prie kampe stovinčio rusvo stalelio. Heras Goldšteinas gūžtelėjo riebiais pečiais ir pasikvietė oficiantą. Reporteris šiek tiek pagyvėjo ir užsisakė absento. Jaunuolį su sklastymu apniko melancholija. Vyninės lankytojai juokėsi, kaukšnojo stiklinėmis ir mėgavosi spektakliu, kurį Pozi vaidino virš savo įprastos programos. Kai kurie skeptikai šnibždėjosi apie „reklamą“ ir šypsojosi nuovokiom minom.

Pozi Kerington parėmė rankomis savo žavingą smakrą su duobute ir pamiršo publiką — sugebėjimas, atnešęs jai laurus.

— Aš kažkodėl nepamenu jokio Bilo Samerso, — mąsliai tarė ji, žiūrėdama tiesiai į nekaltas, žydras kaimiečio akis. — Bet apskritai Samersus prisimenu. Turbūt ten pas mus nedaug įvyko permainų. Seniai matėte maniškius?

Ir tuomet Haismis paklojo savo kozirį. Solo Heitoserio vaidmuo reikalavo ne vien komizmo, bet ir patoso. Tegu mis Kerington įsitikina, kad ir su tuo ne prasčiau susidoroja.

— Mis Pozi, — pradėjo „Bilas Samersas“. — Į jūsų tėvų namus buvau užsukęs prieš tris dienas. Taip, tiesą sakant, ten didelių permainų nėra. Štai alyvų krūmas virtuvės palangėje ūgtelėjo visa pėda, o guoba kieme nudžiūvo, ją teko nukirsti. Ir vis dėlto viskas tarytum ne taip, kaip buvo anksčiau.

— Kaip mama? — paklausė mis Kerington.

— Kai paskutinįsyk ją mačiau, ji sėdėjo prieangyje, mezgė takelį stalui, — tarė „Bilas“. — Ji senstelėjo, mis Pozi. Bet namie viskas, kaip seniau. Jūsų motušė pasiūlė man prisėsti. „Tiktai, Viljamai, nelieskit tos pintos supamosios kėdės, — pasakė ji.

— Jos nejudiname nuo to laiko, kai išvažiavo Pozi. Ir ši prijuostė, kurią Pozi pradėjo atsiūlėti, irgi va šitaip guli nuo tos dienos, kai ji pati numetė ją ant supamosios kėdės porankio. Aš vis viliuosi, — sako ji, — jog kada nors Pozi dar baigs siuvinėti tą rumbą“.

Mis Kerington valdingu gestu pasikvietė liokajų.

— Šampano — pintą, sauso, — trumpai įsakė.

— Sąskaitą — Goldšteinui.

— Saulė švietė tiesiai į gonkas, — tęsė Kranberio metraštininkas, — ir jūsų motulė sėdėjo kaip tik prieš šviesą. Aš, vadinasi, ir sakau, kad galbūt jai verčiau persėsti truputį į šoną. „Ne, Viljamai, — sako ji, — man tereikia tik va šitaip atsisėsti ir pradėti žiūrėti į kelią, ir jau nebegaliu pajudėti iš vietos. Kasdien, kai tik ištaikau laisvesnę valandėlę, žvelgiu pro pinučius, žiūriu, ar neateina mano Pozi. Ji išėjo iš mūsų nakčia, o rytmetį mes matėme kelio dulkėse jos mažų batelių pėdsakus. Ir lig šiolei vis galvoju, kad ji kada nors sugrįš atgal tuo pačiu keliu, kai pavargs nuo triukšmingo gyvenimo ir prisimins savo seną motiną“.

— Kai atsisveikinau, — baigė „Bilas“, — nuplėšiau va šitą nuo krūmo priešais jūsų namą. Pamaniau, kad gal iš tikrųjų jus mieste pamatysiu, na, ir jums buvo malonu šį tą gauti iš gimtųjų namų.

Jis ištraukė iš kišenės rožę — vystančią, geltoną, minkštą rožę, nuleidusią galvutę šios vulgarios vyninės tvankiame ore tartum skaistuolė Romos arenoje prieš karštą liūtų alsavimą.