Jis išsitraukė iš kišenės savo penkis centus ir numetė juos ant grindų.
— Manėte, jog apie pinigus meluoju? Va, dabar mane galite iškrėsti, jeigu jums patinka. Tai buvo paskutiniai iš mano lobių. Na, kas mokės?
Skaisčios, pilkos Reidlerio akys iš po žilstančių antakių tvirtai įsmigo į Mak Hairo akių juodus karoliukus. Šiek tiek patylėjęs, paprastai, be pykčio tarė:
— Didelę paslaugą man padarysi, sūneli, jeigu daugiau neužsiminsi apie pinigus. Kartą pasakei, ir pakaks. Iš savo svečių mokesčio neimu, o ir jie paprastai jo nesiūlo. Vakarienė bus po pusvalandžio. Vanduo štai čia, ąsotyje, o tame, raudoname, kuris kabo galerijoje, — šaltesnis, atsigėrimui.
— O kur skambutis? — dairydamasis į šalis, paklausė Mak Hairas.
— Skambutis? O kuriam galui?
— Skambinti. Kai ko nors prisireiks. Juk aš negaliu... Klausykit, jūs! — staiga šūktelėjo jis, apimtas bejėgio įniršio. — Aš jūsų neprašiau manęs čia tempti! Nekaulijau iš jūsų pinigų! Nesistengiau sugraudinti — jūs prie manęs prilabote! Aš sergu! Negaliu vaikščioti! O čia už penkiasdešimties mylių aplinkui nei patarnautojo, nei kokteilio! Tai velnias! Šitaip įklimpau! — Mak Hairas griuvo į lovą ir konvulsiškai įsiraudojo.
Reidleris priėjo prie durų ir pakvietė tarną. Dailiai nuaugęs, maždaug dvidešimties metų raudonskruostis meksikietis greit įžengė į kambarį. Reidleris ėmė kalbėti su juo ispaniškai.
— Ilarijau, man regis, nuo rudens tau pažadėjau naują vietą San Karloso stovykloje?
— Si, Senor, šitaip jūs malonėjote.
— Bet paklausyk. Šitas senorito — mano draugas. Jis labai serga. Patarnausi jam. Būk šalia jo visą laiką, išpildyk visus paliepimus. Čia reikia priežiūros, Ilarijau, ir kantrybės. O kai jis pasveiks arba... O kai jis pasveiks, tave paskirsiu ne vaquero, o mayordomo2 de la Piedro rančoje. Estą bueno?3
— Si, si, mil gracias, Senor!4 — iš dėkingumo Ilarijus norėjo priklaupti ant vieno kelio, bet Raidleris juokais paspyrė jį koja, suburbėjęs:
— Na, na, be baleto triukų...
Po dešimties minučių, išėjęs iš Mak Hairo kambario, Ilarijus išdygo priešais Reidlerį.
— Mažasis Senor, — pranešė jis, — siunčia jums linkėjimus (tą įžangą Reidleris priėmė už Ilarijaus galantiškumą) ir prašo perduoti, kad jam reikia skaldyto ledo, karštos vonios, skrudintos duonos riekučių, vienos porcijos džino su selterio vandeniu, uždengti visus langus, iškviesti kirpėją, vieno pakelio cigarečių, „New herald“ ir išsiųsti telegramą.
Iš savo vaistų spintos Reidleris ištraukė butelį viskio.
— Še, nunešk jam, — tarė jis.
Šitaip Solito rančoje nusistovėjo teroro režimas. Pirmąsias savaites Mak Hairas baisiai pūtėsi ir rietė nosį prieš kaubojus, kurie iš pačių tolimiausių ganyklų atvykdavo pasižiūrėti į Reidlerio paskutinį radinį. Mak Hairas jiems buvo suvis naujas reiškinys. Jis rodydavo jiems įvairias bokso meno plonybes, puikuodamasis gudriais gynybos ir puolimo veiksmais. Jis stulbindavo juos, atskleisdamas profesionalių sportininkų gyvenimo visus užkulisius. Jie be galo stebėjosi jo kalba, prismaigstyta žargono žodeliais, ir smaginosi ja iš širdies. Jo gestai, jo keistos pozos, atviras jo kalbos ir principų cinizmas juos užburdavo. Jiems tai buvo būtybė iš kito pasaulio.
Nors ir keista, tačiau tas naujas pasaulis, į kurį pats pateko, jam tarsi neegzistavo. Jam atrodė, kad likimas nubloškė kažkur į tuščią erdvę, kur jis nerado ničnieko, išskyrus kelis lankytojus, galinčius klausytis jo pagyrūniškų reminiscencijų. Nei saulės nutviekstų prerijų bekraštės platybės, nei didinga žvaigždėtų naktų ramybė nepalietė jo sielos. Visos pačios ryškiausios Auroros spalvos jo nepajėgė atitraukti nuo sporto žurnalo rožinių puslapių. Gyventi šurmulyje — buvo jo devizas, smuklė Trisdešimt septintojoje — jo siekių viršūnė.
Maždaug po dviejų mėnesių jis pradėjo skųstis, kad savijauta pablogėjo. Nuo to laiko jis tapo Solito rančos rykšte, maru, košmaru. Nelyginant koks piktas nykštukas ar kaprizinga moteris jis lindėjo savo erčioje, ingzdamas, aimanuodamas, kaltindamas ir prakeikdamas. Jo visi nusiskundimai skambėjo panašiai: per prievartą jį įtraukė į šią pragaro ugnį, kur jis žūva be priežiūros ir komforto. Bet nepaisant jo desperatiškų šūksnių, jog jam atseit vis blogiau, iš pažiūros jis nė trupučio nepasikeitė. Vis ta pati kipšiška liepsnelė spindėjo juoduose jo akių karoliukuose, jo balsas aidėjo vis taip pat šiurkščiai, sunykęs veidas — oda aptempti kaulai, pasiekęs liesumo ribą, daugiau neįstengė lysti. Karštligiškas raudonis, plyksteldavęs vakarais ant jo išsišovusių skruostų, skatino manyti, jog termometras tikriausiai galėtų užfiksuoti liguistą būklę, o pasiklausymas — nustatyti, kad Mak Hairas kvėpuoja tiktai vienu plaučiu, tačiau jo išvaizda nepakito nė per nago juodymą.
Ilarijus jam patarnavo be perstojo. Pažadas pakilti tarnyboje jaunuoliui, atrodo, buvo didelis masalas, nors bendrauti su Mak Hairu buvo tikra kankynė. Ligonio nurodymu visi langai kambaryje buvo aklinai uždaryti, štoros nuleistos ir joks gaivaus oro gurkšnis ten neprasiskverbdavo. Šitaip Mak Hairas sau atėmė vienintelę viltį išsigelbėti. Kambaryje nebuvo įmanoma kvėpuoti nuo aitrių tabako dūmų. Kas tik beužsukdavo pas Mak Hairą, privalėjo sėdėti dusdamas dūmuose ir klausytis, kaip tas velniūkštis padūkusiai giriasi savo skandalinga karjera.
Bet visų keisčiausiai susiklostė santykiai tarp Mak Hairo ir namų šeimininko. Savo geradarį ligonis niekino, kaip užgaidus, išpopintas vaikas niekina per daug atlaidų tėvą. Kai Reidleris išvykdavo iš namų, Mak Hairą apimdavo slogus nuobodulys ir jis, niūriai tylėdamas, nuščiūdavo. Tačiau tereikėdavo Reidleriui peržengti slenkstį, ir Mak Hairas užsipuldavo jį labiausiai geliančiais, įžeidžiais priekaištais. Reidlerio elgesys su savo globotiniu taip pat buvo nesuprantamas. Atrodo, Reidleris pats patikėjo visais baisiais kaltinimais, kuriais jį apdrėbdavo Mak Hairas, ir jautėsi nelyginant žiaurus engėjas bei tironas. Jis, matyt, save laikė dievaži atsakingu už svečio savijautą ir su atgailaujančia mina kantriai ir nuolankiai išklausydavo jo visų priekaištų.
Kartą Reidleris Mak Hairui tarė:
— Pamėgink daugiau būti ore, sūneli. Imk mano brikelę ir važinėk nors kasdien. Gal netgi savaitėlę kitą pagyvenk su vaikinais ganykloje. Ten tave neblogai įtaisyčiau. Gryname ore, na, ir arčiau žemės — tu greit atsistotum ant kojų. Pažinojau vieną vyruką iš Filadelfijos — dar labiau sirgo nei tu, o kai jam pasitaikė paklysti prie Gvadalupos ir dvi savaites pagyventi avių ganykloje bei miegoti ant plikos žemės, tai iškart ėmė sveikti. Oras ir žemė — geriausi gyduoliai. Gali ir pajodinėti. Turiu ramų arkliuką...
— Ką aš jums padariau? — suspiegė Mak Hairas. — Ar jums į akis pūčiau miglą? Priverčiau atvežti mane šičia? Ar to prašiausi? O dabar — nešdinkis į ganyklą! O aš kojų nepavelku! Aišku! Penkerių metų vaikas man niuktelėtų, ir tai nepajėgčiau apsiginti. O ta jūsų prakeikta ranča galutinai mane priveikė. Čia nėra ką valgyti, nėra į ką pasižiūrėti, nėra su kuo pasikalbėti, išskyrus ordą trogloditų, kurie neatskiria bokso kriaušės nuo omarų salotų!
— Pas mus, tiesa, čia liūdnoka, — sutrikęs teisinosi Reidleris. — Visko pakanka, bet viskas paprasta. Na, jeigu ko nors reikia, pasiųsim vaikinus, atveš iš miesto.
Čedas Merčisonas, kaubojus iš Serklo Baro stovyklos, pirmasis pareiškė, jog Mak Hairas — apsimetėlis ir simuliantas. Čedas trisdešimt mylių gabeno jam vynuogių pintinę, pririšęs ją prie balno kilpasaičio ir sukoręs keturių mylių lankstą. Kiek pabuvęs prirūkytame kambaryje, jis iš ten išėjo ir be jokių užuolankų išklojo šeimininkui savo įtarimus.
Читать дальше