О Генри - Sukčių novelės

— Ne šiandien, Rašai, — sako Marilė tokiu tonu, kad išsyk aišku — beviltiška su ja ginčytis.

Bet ką bekalbėtum, o dėdulę Kelą, matyt, stipriai susuko. Jam tapo taip bloga, kad Benas pasibalnojo arklį ir išjojo į Berdsteilį daktaro Simpsono. Aš likau fermoje tam atvejui, jeigu ko nors prireiktų.

Kai dėdulei Kelui šiek tiek palengvėjo, jis pasikvietė Marilę ir jai sako:

— Matei instrumentą, mieloji? Na, ar tau patinka?

— Jis nuostabus, tėveli, — sako ji, palinkdama prie jo pagalvio. — Niekad neregėjau tokio puikaus instrumento. Tu toks mielas ir rūpestingas, kad man nupirkai jį!

— Negirdėjau, kad juo grotum, — sako Kelas.

— O aš klausiausi. Dabar šonas ne itin mane neramina. Gal pagrotum kokį nors dalykėlį, Marile?

Bet ne, ji užkalbinėja dantis dėdulei Kelui ir jį guodžia kaip vaiką. Matyt, tvirtai nusprendė, kol kas neprisiliesti prie pianino.

Atvyksta daktaras Simpsonas ir sako, jog dėdulei Kelui pačios sunkiausios formos plaučių uždegimas; seniokui buvo per šešiasdešimt, ir jis jau seniai ėmė silpti, taigi buvo galima numanyti, kad jam daugiau nebeteks vaikštinėti žole.

Ketvirtą ligos dieną jis vėl pasišaukia Marilę ir užmezga šneką apie pianiną. Čia pat yra ir daktaras Simpsonas, ir Benas, ir Misis Ben, ir visi aplink jį šokčioja, kaip kas sugeba.

— Daug būčiau pasiekęs muzikos srityje, — sako dėdulė Kelas. — Aš išrinkau geriausią instrumentą, kokį tik už pinigus San Antonijuje buvo įmanoma gauti. Juk tiesa, Marile, kad pianinas geras visais atžvilgiais?

— Tai tiesiog tobulybė, tėveli, — sako ji. — kaip gyva negirdėjau tokio puikaus tembro. Ar ne verčiau tau pasnausti, tėveli?

— Ne, ne, — sako dėdulė Kelas. — Noriu pasiklausyti pianino. Man regis, jog tu net neprisilietei prie klavišų. Aš pats nuvykau į San Antonijų ir pats jį tau išrinkau. Bet man negaila pinigų, kad tik turėtų malonumą mano miela mergaitė. Pagrok man trupučiuką, Marile.

Daktaras Simpsonas pasivadino Marilę į šalį ir jai patarė išpildyti dėdulės Kelo pageidavimą, kad jis nusiramintų. Ir dėdė Benas, ir jo žmona to paties jos prašė.

— Kodėl gi tau neatbarškinti vieną kitą dainelę kurčiu pedalu? — klausiu Marilę. — Dėdulė Kelas tiek kartų tavęs prašė. Jam bus labai smagu pasiklausyti, kaip perskaičiuoji klavišus to pianino, kurį jis tau nupirko. Iš tikrųjų — kodėl gi nepagroti?

Bet Marilė stovi ir tyli, tik ašaros iš jos akių byra. Paskui ji pakiša rankas po dėdulės Kelo kaklu ir stipriai jį apkabina.

— Na kaipgi, tėveli, — išgirstame jos balsą, — vakar vakare labai daug grojau. Garbės žodis... aš grojau. Tai toks nuostabus instrumentas, kad tu tiesiog įsivaizduoti negali, kaip jis man patinka. Vakar vakare grojau „Bonni Dendi“, polką „Priekalas“, „Žydrasis Dunojus“ ir dar daug visokiausių dalykėlių. Nors truputį, tačiau tikriausiai girdėjai, kaip grojau, juk girdėjau, tėveli? Nenorėjau groti garsiai, kol tu sergi.

— Galbūt, galbūt, — sako dėdulė Kelas, — galbūt ir girdėjau. Galbūt girdėjau ir pamiršau. Mano galva kažkaip iškvailėjo. Aš girdėjau, parduotuvės šeimininkas juo gražiai grojo. Labai džiaugiuosi, kad jis tau patinka, Marile. Taip, ko gera, snūstelėsiu mažumėlę, jeigu su manimi pabūsi.

Na ir mįslę man užminė Marilė. Šitaip tūpčiojo apie savo senuką ir staiga nenori išbelsti nė vienos gaidelės tuo pianinu, kurį šis jai nupirko. Neįstengiau suvokti, kodėl ji pasakė tėvui, kad grojo, jeigu net brezento nenutraukė nuo pianino per tą laiką, kai jį uždengė pirmąją dieną. Žinojau, kad ji bent šiek tiek tikrai moka groti, nes kartą girdėjau, kaip senu pianinu atbeldė kažkokią pakankamai mielą šokių muziką muziką Čarko Largo rančoje.

Na, maždaug per savaitę plaučių uždegimas priveikė dėdulę Kelą. Jį laidojo Berdsteilyje, ir mes visi ten nuvykome. Aš parvežiau Marilę į namus savo vežimaičiu. Dėdė Benas ir jo žmona ruošėsi pabūti su ja keletą dienų.

Tą vakarą, kai visi buvo galerijoje, Marilė nusivedė mane į kambarį, kuriame stovėjo pianinas.

— Eikš čia, Rašai, — sako ji. — Šį tą noriu tau parodyti.

Ji atriša virvę ir numeta brezentą.

Jeigu jūs kada nors jojote balne be arklio arba šaudėte iš neužtaisyto šautuvo, arba pasigėrėte iš tuščio butelio, tuomet, galimas daiktas, jums pasisektų ištraukti operą iš dėdulės Kelo nupirkto instrumento. Tai buvo ne pianinas, o viena tų mašinų, kurias išrado, kad joms padedant būtų galima groti pianinu. Ji buvo tokia muzikali, kaip fleitos skylutės be fleitos.

Štai kokį pianiną išrinko dėdulė Kelas. Ir greta jo stovėjo gera, švari kaip pirmarūšė vilna mergina, kuri apie tai jam taip ir nepasakė.

— O tai, ką dabar girdėjote, — baigė misteris Kinis, — buvo atlikta tos pačios pristatomos mašinos; tik dabar ji pristumta prie šešis šimtus dolerių atsiėjusio pianino, kurį nupirkau Marilei, kai tik mudu susituokėme.

Sanatorija rančoje

Jeigu sekate ringo kroniką, šį atvejį nesunkiai prisiminsite. Devyniasdešimtųjų metų pradžioje anapus vienos pasienio upės įvyko čempiono ir pretendento į šį titulą susitikimas, trukęs viso labo minutę ir kelias sekundes.

Toks trumpas susirėmimas — didelė retenybė ir tikrų tikriausias sukčiavimas, nes jis apgauna tikrojo sporto vertintojų lūkesčius. Reporteriai iš jo pasistengė išspausti viską, kas tik įmanoma, bet, jeigu atmestum tai, ką jie pripaistė, grumtynės atrodė nepaprastai neįdomios. Čempionas tiesiog parbloškė ant grindų savo auką, atsuko jai nugarą ir, sumurmėjęs: „Manau, kad šis lavonas jau neatsikels“, ištiesė ilgą kaip stiebas ranką savo sekundantui, kad šis numautų pirštinę.

Tuo ir aiškintina ta aplinkybė, kad kitąryt, vos prabrėškus, iš pulmano vagono San Antonijaus geležinkelio stotyje išvirto visas būrys iki kraštutinumo sudirgusių džentelmenų madingomis liemenėmis ir pašėlusiai margais kaklaryšiais. Iš dalies tuo pačiu aiškintina ir ta graudi būklė, kurioje atsidūrė „Svirplelis“ Mak Hairas, kai jis iššoko iš vagono ir pargriuvo platformoje, draskomas į skutus sauso, lojančio kosulio, gana įprasto San Antonijaus gyventojų klausai. Taip nutiko, jog tuo pat metu Kertis Reidleris, gyvulių augintojas iš Nuesės apygardos, — tebūnie jis Aukščiausiojo palaimintas! — ėjo rytmečio aušros ryškių saulės spindulių nutvieksta platforma.

Gyvulių augintojas atsikėlė protamsiais, kadangi skubėjo namo ir norėjo suspėti į traukinį, vykstantį į pietus. Stabtelėjęs prie nelaimingojo sporto gerbėjo, su teksiečiui būdingu tęsiamu akcentu jis užjaučiamai tarė:

— Ką, blogai tau, vargšeli?

„Svirplelis“ Mak Hairas — buvęs plunksnos svorio boksininkas, žokėjus, dvasnelė, trijų lapelių specialistas ir nuolatinis barų bei sporto klubų lankytojas — karingai nužvelgė žmogų, pavadinusį jį „vargšeliu“.

— Nešdinkis, Telegrafo Stulpe, — sugergždė jis. — Aš neskambinau.

Jį ėmė tąsyti naujas kosulio priepuolis ir jis, netekęs jėgų, atsišliejo į bagažo vežimėlį. Reidleris kantriai laukė, kol praeis kosulys, dirsčiodamas į platformą užplūdusias baltas skrybėles, trumpus paltus ir storus cigarus.

— Tikriausiai tu iš šiaurės, sūneli? — paklausė jis, kai kosulys ėmė slopti. — Važiavai pasižiūrėti bokso?

— Boksas! — sušnarpštė Mak Hairas. — Vaikų žaidimas! Trinktelėčiau jam ir paguldyčiau ant grindų greičiau nei gydytojas nuvaro ligonį į kapą. Boksas! — Jis užspringo, užsikosėjo ir, ne tiek kreipdamasis į gyvulių augintoją, kiek stengdamasis išlieti širdį, tęsė: — Aiškus laimėjimas! Na jau ne, šia meškere daugiau manęs nepagausi. O juk ant šio jauko užkibtų ir pats Rokfeleris. Penki prieš vieną, jog tas vaikinas iš Korko neatlaikys trijų raundų — štai už ką stačiau! Viską sukišau, iki paskutinio cento, ir jau užuodžiau pjuvenų kvapą toje Trisdešimt septintosios gatvės naktinėje smuklėje, kurią suderėjau pirkti iš Džimo Dilenio. Ir staiga... Na, sakykit bent jūs, Telegrafo Stulpe, kokiu mulkiu reikia būti, kad visą savo turtą įbruktum į dviejų stuobrių vieną susitikimą?