О Генри - Sukčių novelės

Molė, švytėdama iš susižavėjimo, priglaudė movą prie krūtinės. Bet po truputį šypsnys pranyko nuo jos veido, ir ji skvarbiu ir liūdnu žvilgsniu įsispirtino Mažyliui į akis.

Mažylis jau seniai išmoko suprasti kiekvieną jos žvilgsnį; jis nusijuokė, ir jo skruostai paraudo.

— Išmesk tai iš galvos, — su stačiokišku meilumu burbtelėjo jis. — Juk tau sakiau, kad su praeitimi baigta. Tuos kailius aš pirkau ir už juos sumokėjau iš savo kišenės.

— Iš savo uždarbio, Mažyli? Iš septyniasdešimt penkių dolerių per mėnesį?

— Na taip. Aš atidėdavau.

— Atidėdavai? Pala, kaipgi čia... Keturi šimtai dvidešimt penki doleriai per aštuonis mėnesius...

— Ak, liaukis skaičiavusi! — su perdėtu įkarščiu sušuko Mažylis. — Šis tas man dar liko, kai nuėjau dirbti. Manai, vėl su jais susidėjau? Betgi tau sakiau, kad su tuo baigiau. Aš dorai pirkau šituos kailius, aišku. Apsigobk jais ir eime pasivaikščioti.

Molė pasistengė užmigdyti savo įtarimus. Sabalai gerai užliūliuoja. Išdidžiai kaip karalienė ji išėjo į gatvę po ranka su Mažyliu. Čionykščiams gyventojams dar niekuomet neteko regėti tikrų rusiškų sabalų. Garsas, apie juos aplėkė kvartalą, ir visi langai bei durys akimoju apaugo galvų kekėmis. Kiekvienam buvo įdomu pažvelgti į prašmatnius sabalo kailius, kuriuos Mažylis Bredis įteikė savo meilutei. Gatvėse aidėjo susižavėjimo kupini „ach!“ ir „och!“, ir už sabalus sumokėta pasakiška suma, perduodama iš lūpų į lūpas, tolydžio augo. Mažylis su valdančiojo princo mina ėjo Molei po dešinei rankai. Darbus gyvenimas jo neišgydė nuo pomėgio pirmarūšiams ir brangiems daiktams, ir jis vis taip pat mėgo pūsti miglą į akis. Kampe, atsidėję maloniam dykinėjimui, smygsojo grupelė jaunuolių nepriekaištingais kostiumais. „Dūmtraukio“ gaujos nariai kilstelėjo skrybėles, sveikindami Mažylio draugužę, ir atnaujino savo laisvą pokalbį.

Kiek atokiau nuo sensaciją sukėlusios porelės pasirodė seklys Rensomas iš Vyriausiosios policijos valdybos. Rensomas buvo vienintelis seklys, kuris nebaudžiamas galėjo vaikštinėti Dūmtraukio rajone. Jis nebuvo bailys, stengėsi elgtis sąžiningai ir, besilankydamas tokiuose kvartaluose, laikėsi nuomonės;, kad jo gyventojai tokie pat žmonės, kaip visi kiti. Daugelis Rensomui jautė simpatiją ir, būdavo, jam šnipštelėdavo, kur turėtų nukreipti savo žvilgsnį.

— Koks ten šurmulys prie kampo? — paklausė Rensomas išblyškusį jaunuolį raudonu megztiniu.

— Jūs išėjote pasižiūrėti bizono odų, kuriomis Mažylis Bredis apkarstė savo mergiotę, — atsakė jauniklis. — Sako, jis suplojo už jas devynis šimtus dolerių. Prašmatnus užtiesalas, nieko nepasakysi!

— Girdėjau, kad jau beveik devynis mėnesius Bredis užsiima savo senu amatu, — tarė seklys. — Juk jis daugiau nesitrina su gauja?

— Na taip, dirba, — patvirtino raudonas megztinis. — Klausykit, bičiuli, o ką, kailiai — ne jūsų sritis? Ko gera, tokių žvėrių, kuriuos užkabino ant savęs jo mergiotė, nepagausi litavimo dirbtuvėje.

Rensomas pavijo be vaikštinėjančią porelę tuščioje gatvėje prie upės. Jis timptelėjo Mažyliui už rankovės.

— Porai žodžių, Bredi, — ramiai tarė jis. Jo žvilgsnis nuslydo ilgu kailiniu boa, elegantiškai nukibusiu nuo Molės kairiojo peties. Išvydęs seklį, Mažylio veidas apsiblausė iš senos neapykantos policijai. Jiedu paėjo į šalį.

— Tu vakar buvai pas misis Hezkout Vakarų Septyniasdešimt Antrojoje? Taisei vandentiekį?

— Buvau, — tarė Mažylis. — O ką?

— Rusiškų sabalų komplektas, kaštuojantis maždaug tūkstantį dolerių, iš ten dingo vienu metu su tavimi. Pagal aprašą jis labai panašus į tuos kailius, kurie puošia tavo merginą.

— Eik tu... Eik tu velniop, — irzliai tarė Mažylis. — Tu Rensomai, žinai, jog tai užmezgiau. Aš pirkau tą komplektą vakar pas...

Nebaigęs frazės, Mažylis ūmai nutilo.

— Žinau, tu dorai dirbai pastaruoju metu, — tarė Rensomas. — Esu pasiryžęs padaryti tau viską, ką galiu. Jeigu iš tikrųjų pirkai tuos kailius, eime kartu į parduotuvę, ir aš patikrinsiu. Tavo mergina gali eiti su mumis ir kol kas nenusiimti sabalų. Viską atliksim ramiai, be liudytojų. Tai bus teisinga, Bredi.

— Eime, — piktai tarė Mažylis. Po to staiga sustojo ir kažkokiu keistu žvilgsniu pažvelgė į susijaudinusį, išsigandusį Molės veidelį. — Nėr čia ko gaišti, — rūsčiai pasakė jis. — Tai senės sabalai. Juos teks grąžinti, Mole. Bet jeigu jie kainuotų milijoną dolerių, vis tiek būtų tau nepakankamai gražūs.

Iš sielvarto perkreiptu veidu Molė įkibo Mažyliui į rankovę.

— Oi, Mažyli, Mažyli, tu sudraskei man širdį! — sudejavo ji. — Aš taip tavimi didžiavausi... O dabar jie uždarys tave, ir galas mūsų laimei!

— Eik namo! — nesusivaldęs šūktelėjo Mažylis. — Eime, Rensomai, imk kailius. Eime, ko stovi!? Ne, palūkėk, aš dievaži... Velniop, lai mane verčiau pakaria... Bėk mano, Mole. Eime, Rensomai.

Iš už medinio sandėlio kampo išdygo figūra policininko Kouno, traukiančio apžiūrėti paupio rajoną. Seklys jį pasikvietė. Kounas priėjo, ir Rensomas nušvietė jam įvykio esmę.

— Taip, taip, — tarė Kounas. — Girdėjau, jog prapuolė sabalai. Tai tu radai juos?

Kounas kilstelėjo delnu galą sabalų boa — buvusią Molės Mak Kiver nuosavybę — ir įdėmiai jį apžiūrėjo.

— Kadaise prekiavau kailiais Šeštojoje aveniu, — tarė jis. — Taip, žinoma, tai sabalai. Iš Aliaskos. Boa kainuoja dvylika dolerių, o mova...

Tėkšt! Savo tvirta plaštaka Mažylis užčiaupė policininkui burną. Kounas susverdėjo, bet pusiausvyrą išlaikė. Molė suklykė. Seklys puolė Mažylį ir padedant Kounui, uždėjo jam antrankius.

— Šis boa kainuoja dvylika dolerių, o mova — devynis, — neatlyžo policininkas. — Ką judu čia šnekate apie rusiškus sabalus.

Mažylis susmuko ant rąstų krūvos, ir jo veidą palaipsniui užliejo raudonis.

— Teisingai, Visažini! — tarė jis, su neapykanta žvelgdamas į policininką. — Už visą komplektą sumokėjau dvidešimt vieną dolerį penkiasdešimt centų. Aš, Mažylis, dabišius vaikinas, niekinęs pigias prekes! Man būtų buvę lengviau atsėdėti šešis mėnesius kalėjime, negu tai prisipažinti. Taip, Mole, esu paprasčiausias pagyrūnas — iš mano uždarbio sabalų nenusipirksi.

Molė puolė jam ant kaklo.

— Man nereikia jokių pinigų ir jokių sabalų! — sušuko ji. — Nieko man pasaulyje nereikia, tik mano Mažylio! Ak tu, kvaily, kvaily, bukas kaip kalakutas, beproti išpuikėli!

— Nuimk jam antrankius, — tarė Kounas sekliui. — Į skyrių jau skambino, jog ta esybė atrado savo sabalus — jie kabėjo jos spintoje. Jaunuoli, už nepagarbų apsiėjimą su mano fizionomiją šįkart jums atleidžiu.

Rensomas ištiesė Molei jos kailius. Neatplėšdama spindinčio žvilgsnio nuo Mažylio, ji gracingu, hercogienės vertu judesiu užsimetė boa ant peties, vieną galą nusvarinusi už nugaros.

— Jaunų idiotų pora, — tarė Kounas sekliui. — Eime iš čia.

Tildės debiutas

Jeigu nežinote Boglio „Užkandinės ir šeimyninio restorano“, jūs daug netekote. Mat, jeigu esate vienas tų laimingųjų, kuriems pagal kišenę brangūs pietūs, jums turėtų būti įdomu sužinoti, kaip naikina maisto atsargas kita žmonijos pusė. O jeigu priklausote tai pusei, kuriai liokajaus įteikta sąskaita — įvykis, jūs turite pažinti Boglį, kadangi už savo pinigus ten gausite tai, kas jums priklauso (blogiausiu atveju — pagal kiekį).

Boglio restoranas įsikūręs pačiame buržuazinio kvartalo centre, Brauno Džonso Bobinzono bulvare — Aštuntojoje aveniu. Salėje dvi eilės staliukų, po šešis kiekvienoje gretoje. Ant kiekvieno staliuko stovi indelis su prieskoniais. Iš pipirinės jūs galite iškratyti debesėlį kažko melancholiško ir beskonio kaip vulkano dulkės. Iš druskinės niekas nebyra. Netgi žmogus, gebantis išspausti raudoną sunką iš baltos ropės, patirtų pralaimėjimą, jeigu sumanytų gauti bent žiupsnelį druskos iš Boglio druskinės. Be to, ant kiekvieno stalo yra stiklinaitė su falsifikuotu nepaprastai aštriu padažu, pagamintu „pagal vieno indų radžos receptą“.