О Генри - Sukčių novelės

Nuslėpti šią nuostabią paslaptį Tildė stokojo jėgų. Pasinaudojusi trumpu tylmečiu, ji tartum atsitiktinai stabtelėjo šalia Boglio kontorėlės. Jos akys spindėjo; ji labai stengėsi, kad žodžiuose nepasigirstų pasididžiavimas ir gyrimasis.

— Vienas džentelmenas šiandien mane įžeidė, — tarė ji. — Jis apkabino mane per juosmenį ir pabučiavo.

— Šit kaip, — tarė Boglis, kilstelėdamas dalykiškumo antveidį. — Nuo kitos savaitės gausite doleriu daugiau.

Pietų metu Tildė, patarnaudama pažįstamiems lankytojams, kiekvienam jų aiškino su kuklumu žmogaus, kurio privalumai nereikalauja pervertinimo:

— Vienas džentelmenas šiandien restorane mane įžeidė. Jis apkabino mane per juosmenį ir pabučiavo.

Pietaujantys šią naujieną vertino įvairiai — vieni reiškė nepasitikėjimą; kiti ją sveikino; treti apibėrė juokeliais, kurie lig šiol buvo skiriami tiktai Eilin. Ir Tildės širdis pūtėsi iš laimės — pagaliau pakraštyje nuobodžiai pilkos lygumos, kurioje ji taip ilgai klaidžiojo, iškilo romantikos bokštai.

Misteris Sidersas nesirodė dvi dienas. Per tą laiką Tildė užtikrintai įsitvirtino įdomios moters pozicijose. Ji prisipirko kaspinų, pasidarė tokią pat kaip Eilin šukuoseną ir suveržė taliją per du colius standžiau. Jai darėsi ir baisu, ir saldu pagalvojus, kad misteris Sidersas gali įsiveržti į restoraną ir ją nušauti iš pistoleto. Tikriausiai jis myli ją beprotiškai, o šitokie aistringi įsimylėjėliai visada pasiutusiai pavydūs. Netgi į Eilin nešovė iš pistoleto. Ir Tildė nusprendė, kad verčiau jau jis nešautų: juk ji visuomet buvo Eilin draugė ir neketina užtemdyti jai šlovės.

Trečią dieną ketvirtą valandą misteris Sidersas atėjo. Prie staliukų nebuvo nė gyvos dvasios. Tildė restorano gilumoje į indelius krovė garstyčias, o Eilin raikė pyragą. Misteris Sidersas priėjo prie merginų.

Tildė pakėlė akis ir jį pamatė. Jai užgniaužė kvapą, ir ji prispaudė prie krūtinės šaukštą, kuriuo kabino garstyčias. Jos plaukuose buvo raudonas kaspinas; ant kaklo — Aštuntosios aveniu Veneros emblema — vėrinys iš žydrų karolių su simboline širdele.

Misteris Sidersas buvo išraudęs ir suglumęs. Jis kyštelėjo vieną ranką į kelnių kišenę, o kitą — į šviežią moliūginį pyragą.

— Mis Tildė, — tarė jis, — aš privalau atsiprašyti už tai, ką sau leidau aną vakarą. Tiesą sakant, tuomet gerokai išgėriau, antraip niekad nebūčiau šitaip padaręs. Nė su viena moterimi taip nepasielgčiau, jei būčiau blaivus. Tikiuosi, mis Tildė, kad man atleisite ir patikėsite, jog nebūčiau to padaręs, jei suvokčiau, ką darau, ir nebūčiau girtas.

Šitaip delikačiai išreiškęs savo apgailestavimą, misteris Sidersas įjungė atbulinį greitį ir išėjo iš restorano, jausdamas, kad jo kaltė užglaistyta.

Bet už gelbstinčios širmos Tildė užsikniaubė galva ant stalo, tarp sviesto gabalėlių ir kavos puodelių, ir verkė pasistriūbaudama — verkė ir pėdino atgal į nuobodžią pilką lygumą, kurioje klaidžiojo tokie, kaip ji, — su sagutės nosimi ir šiaudų spalvos plaukais. Ji nuplėšė nuo savęs kaspiną ir bloškė jį ant grindų. Sidersą ji labai niekino; jo pabučiavimą ji palaikė bučiniu princo, kuris rado kelią į užburtą sapnų karalystę, išjudino užsnūdusį laikrodį ir privertė sukrusti miegiustus pažus. Bet bučinys buvo girtas ir nevalingas; dėl netikro pavojaus miegiusta karalystė nekrustelėjo: jai lemta amžinai likti miegančia gražuole.

Tačiau ne viskas prarasta. Eilin rankos ją apkabino, ir Tildės raudona ranka grabinėjo tarp atliekų po stalą, kol nepajuto šilto draugės spustelėjimo.

— Nesisielok, Tile, — ne itin suvokdama, kas nutiko, tarė Eilin. — Tas Sidersas šito nenusipelnė. Ne džentelmenas, o baltapūkis spaustukas skalbiniams, štai kas jis! Jei būtų džentelmenas, argi imtų prašyti atleidimo?

Pianinas

Apsinakvojau Rašo Kinio avių fermoje prie Nuesės upės Smėlėtosios kilpos. Misteris Kinis ir aš neregėjome vienas kito nė akyse iki pat tos minutės, kai šūktelėjau „sveikas“ priėjo stulpo arkliams pririšti; tačiau nuo to laiko iki pat mano išvykimo kitąryt, pagal Tekso kodeksą, mes buvome neperskiriami draugai.

Po vakarienės mudu su fermos šeimininku savo kėdes išsinešėme iš dviejų kambarių namo į čiparaliu ir sakvista išklotos galerijos aslą. Kėdžių užpakalinės kojos giliai įsmigo į plūktą molį, ir mes, atsišlieję į guobines galerijos atramas, rūkėme Eltorotabokėlę ir bičiuliškai aptarinėjome likusios visatos reikalus.

Žodžiais perteikti kerintį vakaro grožį prerijose — beviltiška užmačia. Pašėlusiai narsus bus tas pasakotojas, kuris pamėgins atvaizduoti Tekso naktį ankstyvą pavasarį. Pasitenkinsime paprastu konspektu.

Ferma įsikūrusi nuožulnios atšlaitės viršūnėje. Daubomis ir krūmokšnių bei kaktusų tamsiomis dėmėmis pagyvinta bekraštė prerija supo mus tartum taurės sienelės, kurios dugne jautėmės kaip nuosėdos. Naktis užtrenkė virš mūsų turkio spalvos dangtį. Nuostabus oras, prisodrintas ozono ir salsvas nuo lauko gėlių aromato, burnoje palikdavo malonų pojūtį. Danguje švytėjo didelis, apskritas, švelnus prožektoriaus pluoštas, ir mudu žinojome, jog tai ne mėnulis, o blausus atspindys vasaros, kuri atkeliavo išginti į šiaurę aptykusio pavasario. Artimiausiame aptvare ramiai gulėjo avių banda — tik retkarčiais, kažko sunerimusios, jos triukšmingai pakildavo ir susiburdavo į krūvą. Buvo girdėti ir kiti garsai: už avių kirpimo laidaro viauksnojo spigi kojotų šeimynėlė, ir aukštoje žolėje ūkčiojo lėliai. Bet netgi šie disonansai neužgožė daugiakalbių strazdų skambių gaidų trelių, atskriejančių iš dešimčių aplinkinių krūmų ir medžių. Norėjosi pasistiebti ant pirštų galiukų ir paliesti ranka žvaigždes — tokios jos buvo ryškios ir artimos.

Misterio Kinio žmoną, jauną ir nuovokią motėje palikome namie. Ją sulaikė šeimos priedermes, Kūnas, kaip pastebėjau, jį vykdė smagiai ir su akiai maloniu iškilnumu.

Mes vakarieniavome viename kambaryje. Greit iš kito į mūsų galeriją plūstelėjo nelauktos ir nuostabios muzikos banga. Kiek galiu spręsti apie grojimo pianinu meną, šios garsios fantazijos interpretatorius gerai išmanė visas klaviatūros paslaptis. Pianinas ir juoba toks puikus grojimas, mano išmanymu, nesiderino su ta maža ir skurdžia ferma. Turbūt nuostaba atsispindėjo mano veide, nes Rašas Kinis tyliai nusijuokė, kaip juokiasi pietiečiai, ir pro mėnesienos nutviekstus cigarečių dūmus man linktelėjo.

— Nedažnai tenka išgirsti tokį malonų garsą avių fermoje, — tarė jis. — Bet kodėl gi neužsiimti menu ir panašiomis fioritūromis, jeigu staiga atsidūrei užkampyje? Moteriai gyventi čia nuobodu, ir jei truputėlis muzikos gyvenimą gali pagražinti, kodėl jos atsisakyti. Tokia mano nuomonė.

— Išmintinga ir kilni teorija, — pritariau. — O misis Kini gerai groja. Neturiu muzikinio išsilavinimo, bet vis dėlto galiu pasakyti, kad ji — nuostabi pianistė. Ji turi stilių ir nepaprastą galią.

Mėnuo, suprantate, švietė itin ryškiai, ir Kinio veide išvydau kažkokią pasitenkinimo ir susikaupimo miną, tartum jį kažkas jaudino, kuo jis norėjo pasidalyti.

— Jūs važiavote pro „Dviejų Guobų“ kryžkelę, — daug žadančiu balsu prabilo jis. — Tikriausiai kairėje pusėje po medžiu pastebėjote apleistą namą.

— Pastebėjau, — tariau. — Aplink knaisiojosi šernų banda. Iš aplūžusių tvorų buvo aišku, jog ten niekas negyvena.

— Štai ten ir prasidėjo ši muzikinė istorija, — tarė Kinis. — Ką gi, kol rūkome, mielai ją papasakosiu. Kaip tik tenai gyveno senasis Kelas Adamsas. Jis turėjo kone aštuonis šimtus pagerintos veislės merinosų ir dukterį — švelnią kaip šilkas ir gražią kaip nauji pakinktėliai trisdešimt dolerių kainuojančiam arkliui. Savaime suprantama, tai aš buvau kaltas, nors ir nusipelniau atlaidumo, kad prie senojo Kelo rančos kiurksojau visą laiką, kurį tik įstengdavau nuvogti nuo avių kirpimo ir ėriukų priežiūros. Ją vadino mis Marile. Pagal aritmetikos dviskaites taisykles aš apskaičiavau, kad jai lemta tapti šeimininke ir valdove Lomito rančoje, priklausančioje R. Kiniui, eskvairui, kur jūs dabar esate kaip geidžiamas ir garbus svetys.