О Генри - Sukčių novelės

Už kasos aparato sėdi Boglis, griežtas, nepaslankus, šaltas, rūstus, ir iš jūsų priima pinigus. Žvelgdamas iš už dantų šepetėlių kalno, jis duoda jums grąžą, persmeigia jūsų sąskaitą, trūkčiojamai kaip rupūžė laido pastabas apie orą. Bet patariu jums apsiriboti jo meteorologinių pranašysčių patvirtinimu. Juk jūs — ne Boglio pažįstamas; jūs atsitiktinis, pas jį valgantis lankytojas; su juo galite nesusitikti iki tos dienos, kai Gabrieliaus trimitas jus pakvies paskutiniams pietums. Todėl imkite grąžą ir nešdinkitės, kur norite, nors pas kipšą. Tokia Boglio teorija.

Boglio lankytojus aptarnavo dvi padavėjos ir Balsas. Vieną merginų vadino Eilin. Ji buvo aukšto ūgio, graži, judri, maloni ir mėgėja paplepėti. Jos pavardė? Pas Boglį pavardės buvo laikomos tokia pat nereikalinga ištaiga, kaip plautuvė rankoms.

Antrąją padavėją vadino Tildė. Kodėl būtinai Matilda? Įsiklausykit įdėmiau: Tildė, Tildė. Tildė buvo maža, storulė, negraži ir pernelyg stengėsi, kad visiems įtiktų, kad visiems įtiktų. Perskaitykite frazę tris kartus, ir suprasite, kad joje esama prasmės.

Balsas buvo nematomas. Jis sklido iš virtuvės ir nepasižymėjo originalumu. Tai buvo netašytas Balsas, kuris tenkinosi padavėjų skleidžiamų kulinarinių šūksnių paprastais pakartojimais.

Jūs dar kartą man leisite pakartoti, kad Eilin buvo graži? Jeigu ji apsivilktų dviejų šimtų dolerių vertės suknelę ir su ja pasirodytų velykinėje drabužių parodoje, ir jeigu ją pamatytumėte, patys paskubėtumėt tai pasakyti.

Boglio klientai buvo jos vergai. Ji mokėjo aptarnauti iškart šešis stalus. Skubantys suvaldydavo savo nekantrumą, džiaugdamiesi galimybe pasigėrėti jos skubria eigastimi ir gracinga figūra. Pavalgiusieji užsisakydavo dar ko nors, kad ilgiau pabūtų jos šypsenos spinduliuose. Kiekvienas vyriškis — o moterys pas Boglį užsukdavo retai, — stengėsi jai patikti.

Eilin gebėjo persimesti juokais su dešimčia klientų iškart. Kiekvienas jos šypsnys, lyg šratai iš šautuvo, pataikydavo išsyk į kelias širdis. Ir tuo pat metu ji įsigudrindavo rodyti miklumo ir greitumo stebuklus, nešdama ant stalų kiaulieną su pupomis, ragu, kiaušinienę, dešrą su kvietainiu padažu ir visokius kitokius gardėsius troškintuvuose ir keptuvėje, stačiomis ir vos ne gulomis. Šie visi pobūviai, flirtas ir sąmojis pavertė Boglio restoraną savotišku salonu, kuriame Eilin vaidino madam Rekamjė vaidmenį.

Jeigu net atsitiktiniai lankytojai būdavo sužavėti nuostabiąja Eilin, tai ką jautė Boglio nuolatiniai klientai? Jie dievino ją. Jie varžęsi tarpusavyje. Eilin smagiai galėjo praleisti laiką nors kiekvieną vakarą. Mažiausiai dukart savaitėje kuris nors vesdavosi ją į teatrą arba šokius. Vienas storas džentelmenas, kurį jodvi su Tildė praminė „meitėliu“, padovanojo jai žiedelį su turkiu. Kitas, gavęs „nachalo“ pravardę ir tarnavęs remonto dirbtuvėse, ketino padovanoti jai pudelį, kai tik jo brolis vežėjas gaus darbą Devintojoje aveniu. O tas, kuris visada užsisakydavo kiaulienos krūtinėlę su špinatais ir sakydavo, kad jis — biržos makleris, ją pakvietė į „Parsifalį“.

— Nežinau, kur tas „Parsifalis“ ir kiek iki ten važiuoti, — pasakė Eilin, pasakodama apie tai Tildei, — bet aš nepadarysiu nė dygsnio savo kelioniniame kostiumėlyje, kol sutuoktuvių žiedas nebus man ant piršto. Teisi esu ar ne?

O Tildė...

Garais, plepalais ir kopūstų kvapu prisodrintoje Boglio užkandinėje vyko tikra tragedija. Storuliukės Tildės, su jos į sagutę panašia nosimi, šiaudų spalvos plaukais ir strazdanotu veidu, niekas niekada nemergino: Nė vienas vyriškis jos nepalydėdavo akimis, kai ji bėgiodavo restorane, — nebent alkis juos godžiai privers apžiūrinėti užsakytą patiekalą. Niekas jai nesimeilino, nekvietė į smagų šmaikštumo turnyrą. Niekas į ją, kaip į Eilin, rytais negalando dantų, nesakė jai, po pašaipa slėpdamas pavydą nežinomam laimingajam, kad, matyt, vakar namo grįžo vėlokai, jei taip lėtai sukasi šiandien. Niekas niekuomet jai nedovanojo žiedo su turkiu ir jos nekvietė į paslaptingą, tolimąjį „Parsifali“.

Tildė buvo gera darbuotoja, ir vyrai ją pakentė. Tie, kurie sėdėjo prie jos staliukų, aiškinosi su ja trumpomis frazėmis iš meniu, o paskui jau kitokiu, pateptu kaip medumi, balsu šnekindavo gražuolę Eilin. Jie muistėsi kėdėse ir už besiartinančios Tildės figūros stengėsi pamatyti Eilin, kad šios grožis jų kiaušinienę su kumpiu paverstų ambrozija.

Ir Tildė tenkinosi savo pilkutės darbštuoliukės vaidmeniu, kad tik Eilin daliai atitektų linkčiojimai ir komplimentai. Sagutės pavidalo nosis puoselėjo ištikimybės jausmus trumpai graikiškai nosytei. Ji buvo Eilin draugė ir džiaugėsi, matydama, kaip Eilin valdo širdis ir vyrų dėmesį nukreipia nuo rūkstančio pyrago ir citrininių pyragaičių. Bet gi po strazdanota oda ir šiaudiniais plaukais net patys negražiausieji iš mūsų slepia svajonę apie princą arba princesę, kurie atvyks tik pas mus.

Vieną rytą Eilin atėjo į darbą su pamušta akimi, ir Tildė užliejo ją užuojautos čiurkšlėmis, gebančiomis išgydyti net trachomą.

— Kažkoks nachalas, — paaiškino Eilin. — Vakar vakare, kai ėjau namo. Priskreto prie manęs Dvidešimt Trečiojoje. Kimba, ir tiek. Na, aš jį pavariau, ir jis atsiliko. Bet pasirodė, kad visą laiką pėdino paskui mane. Aštuonioliktojoje jis vėl ėmė kibti. Aš kad užsimojau ir kad šersiu jam į sprandą!

Tuomet jis tą mėlynę man ir įtaisė. Tiesa, Tile, mano siaubinga išvaizda? Man taip nesmagu, kad pamatys misteris Nikolsonas, kai dešimtą valandą ateis gerti arbatos su skrebučiais.

Tildė klausėsi, ir jos širdis apmirė iš nuostabos. Nė vienas vyriškis niekuomet prie jos nekibo. Ji nejautė pavojaus gatvėje bet kurią dienos ar nakties valandą. Kokia tai tikriausiai palaima, kuomet vyriškis tave persekioja ir iš meilės įdeda mėlynę paakyje!.

Tarp Boglio lankytojų buvo jaunas žmogus, vardu Sidersas, dirbantis skalbykloje. Misteris Sidersas buvo liesas ir šviesbruvis, todėl atrodė, kad jį ką tik gerokai išdžiovino ir iškrakmolijo. Jis buvo pernelyg drovus, kad siektų Eilin palankumo: užtat paprastai sėsdavo prie vieno Tildės staliuko ir pasmerkdavo save tylėjimui bei virtai žuviai.

Kartą, kai misteris Sidersas atėjo pietauti, nuo jo dvelkė alumi. Restorane buvo tiktai du trys lankytojai. Baigęs virtą žuvį, misteris Sidersas pakilo, apkabino Tildę per juosmenį, garsiai ir nesivaržydamas ją pabučiavo, išėjo į gatvę, parodė špygą skalbyklai ir patraukė į pasažą laidyti monetų į automatų skyles.

Kelias sekundes Tildė stovėjo suakmenėjusi. Paskui iki jos sąmonės atsklido, kaip Eilin grūmoja pirštu ir sako:

— Ai, tai Tildė, ai, tai gudreiva! Į ką tai panašu! Šitaip visus gerbėjus nuo manęs atmuši. Reikės pasekti tave, mieloji.

Ir viena mintis krebžtelėjo Tildės sąmonėje. Akimirksniu iš beviltiškos, nuolankios garbintojos ji pavirto tokia pat Ievos dukra, visagalės Eilin sese. Dabar ji tapo Kirke, Kupidono strėlių taikiniu, sabėja, kuri turi saugotis, kai romėnai pietauja. Vyriškiui jos talija tapo patraukli ir jos lūpos geidžiamos. Šis ryžtingas, meilės įkaitintas Sidersas, regis, padarė stebuklą, kuris skalbykloje daromas už atskirą kainą. Nuplėšęs pašukinį nuo jos nepatrauklumo, jis vienu akimoju jį išskalbė, išdžiovino, iškrakmolijo, išlygino ir jai grąžino ploniausio batisto pavidalu — apdaru, vertu pačios Veneros.

Tildės strazdanos pranyko ugnies raudonyje. Kirkė ir Psichė kartu žvelgė iš jos įsižiebusių akių. Juk netgi Eilin niekas neapkabindavo ir nebučiuodavo restorane visų akivaizdoje.