О Генри - Sukčių novelės

Reikia pasakyti, kad senasis Kelas, kaip avių augintojas, niekuo nepasižymėjo. Tai buvo mažas, gunktelėjęs hombre1, maždaug šautuvo dėklo ūgio, su skysta žila barzdale ir baisiai plepus.

Senasis Kelas savo pasirinktoje profesijoje buvo toks nežymus, kad jam nejautė neapykantos netgi gyvulių verslininkai. O jeigu jau avių augintojas nesugeba šitaip prasisiekti, kad užsitarnautų gyvulių augintojų priešiškumą, jis turi visus šansus mirti neapverktas ir beveik neaprengtas.

Bet jo Marilė buvo tikra atvanga akiai, ir šeimininkė ji buvo puiki. Buvau jų artimiausias kaimynas ir, būdavo, lankydavausi „Dviejose Guobose“ nuo devynių iki šešiolikos kartų per savaitę tai su šviežiu sviestu, tai su elnio kumpiu, tai su nauju tirpalu avims plauti, kad tik rasčiau bent menkiausią dingstį pamatyti Marilę. Mudu su ja stipriai vienas į kitą įsižiūrėjome, ir aš buvau visiškai tikras, kad ją pažabosiu ir atsivesiu į Lomitą. Tik senajam Kelui ji puoselėjo tokius stiprius dukters jausmus, kad niekaip nepavykdavo ją priversti pasišnekėti apie rimtus reikalus.

Jūs gyvenime nesate sutikęs žmogaus, kuris turėtų šitiek žinių ir tiek mažai smegenų, kaip senasis Kelas. Jis puikiai nutuokė išprusimą sudarančiose visose mokslo srityse ir išmanė visų doktrinų teorinius pagrindus. Jo nebuvo įmanoma nustebinti jokiomis kalbos dalių ar minties srovių idėjomis. Galėjai pamanyti, kad jis yra orų, politikos, chemijos, gamtos istorijos bei rūšių kilmės profesorius. Apie ką tik su juo bekalbėtumėte, senasis Kelas galėdavo pateikti jums bet kurio daikto detalų aprašymą — nuo jo graikiškos šaknies iki įpakavimo ir pardavimo rinkoje.

Kartą, kaip tik po rudeninio kirpimo, atjoju į „Dvi Guobas“ su moteriškų madų žurnalu Marilei ir moksliniu laikraščiu senajam Kelui.

Pririšu arklį prie meskito krūmo, staiga išlekia Marilė, nepaprastai pradžiuginta kažkokių naujienų, kurias ji nekantrauja papasakoti.

— Ak, Rašai! — švytėdama iš pagarbos ir dėkingumo, sako ji. — Tik pamanyk! Tėtė rengiasi pirkti man pianiną. Na, argi nenuostabu?! Niekad ir nesvajojau, jog turėsiu pianiną.

— Tikrai puiku, — sakau. — Visad žavėjausi maloniu pianino riaumojimu. O tau jis sudarys kompaniją. Šaunuolis dėdulė Kelas, gerai sugalvojo.

— Nežinau, ką išsirinkti, — sako Marilė, — pianiną ar vargonus. Kambariniai vargonai taip pat neblogai.

— Ir tas, ir kitas, — sakau, — pirmaklasis dalykas skaidrinti tylai avių rančoje. Aš, — sakau, — netrokščiau nieko šaunesnio, kaip vakare parvykti į namus ir pasiklausyti šiek tiek valsų ir džigų, ir kad ant taburetės sėdėtų kažkas tavo kompleksijos ir barbentų gaidas.

— Ak, apie tai nekalbėk, — sako Marilė, — ir drožk į vidų. Šiandien tėtė nebuvo išvykęs. Jis nesveikuoja.

Senasis Kelas buvo savo kambaryje, gulėjo lovoje. Jis gerokai persišaldė ir kosėjo. Pasilikau vakarieniauti.

— Girdėjau, kad ruošiatės pirkti Marilei pianiną, — sakau jam.

— Taip, Rašai, kažką panašaus, — sako jis. — Ji seniai galuojasi be muzikos, o dabar kaip sykis ką nors iš tos srities galiu nupirkti. Šį rudenį avys davė po šešis svarus vilnų nuo galvos, ir aš nusprendžiau nupirkti Marilei instrumentą, net jeigu tektų išleisti visas iš kirpimo gautas pajamas.

— Teisingai, — sakau. — Mergaitė to nusipelnė.

— Su paskutiniu vilnų vežimu rengiuosi į San Antonijų, — sako dėdulė Kelas, — ir pats išrinksiu jai instrumentą.

— O ar nebūtų geriau, — siūlau, — su savimi pasiimti Marilę, kad ji pati išsirinktų pagal savo skonį?

Privalėjau žinoti, jog panašiu pasiūlymu dėdulės Kelo nesustabdysi. Toks žmogus kaip jis, žinojęs viską apie viską, tai priimdavo už savo žinių sumenkinimą.

— Ne, sere, to nebus, — sako jis, pešiodamas savo žilą barzdelę. — Visame pasaulyje nėra geresnio muzikos instrumentų žinovo už mane. Turėjau dėdę, — sako jis, — kuris buvo rojalių fabriko kompanionas, ir mačiau, kaip tūkstančiais juos surinkdavo. Pažįstu visus muzikos instrumentus nuo vargonų iki švilpynės. Nėra pasaulyje tokio žmogaus, sere, kuris man galėtų papasakoti ką nors nauja apie bet kokį instrumentą, ar jį pūstų, ar muštų, skalambytų, brazgintų, gnaibytų ar prisuktų raktu...

— Pirk, tėte, ką nori, — sako Marilė, o pati niekaip nenustygsta iš džiaugsmo, — Jau tu tai gebėsi išrinkti. Tebūnie pianinas arba vargonai, arba dar kas nors.

— Kažkada Sent Luise mačiau taip vadinamą orkestrioną, — sako dėdulė Kelas, — mano nuomone, patį nuostabiausią išradimą muzikos srityje. Bet namie jis netilps. O ir kainuoja, man tegis, tūkstantį dolerių. Manau, kad Marilei geriausiai tiks kas nors iš pianino srities. Ji dvejus metus mokėsi Berdsteilyje. Ne, tik pats sau galiu patikėti instrumento pirkimą ir niekam kitam. Aš taip manau, kad, jeigu nebūčiau ėmęsis auginti avis, būčiau tapęs vienu geriausiu kompozitorių arba rojalių ir vargonų fabrikantų pasaulyje.

Šitoks buvo dėdulė Kelas. Bet aš jį pakenčiau, nes jis labai rūpinosi Marile. Ir ši ne menkiau juo rūpinosi. Jis dvejiems metams ją siuntė į Berdsteilį, nors išlaidoms padengti išeidavo vos ne paskutinis svaras vilnos.

Pamenu, antradienį dėdulė Kelas išvyko į San Antonijų su paskutiniuoju vilnos vežimu. Kol jis buvo kelionėje, iš Berdsteilio atvyko Marilės dėdė, Benas, ir apsigyveno rančoje. Iki San Antonijaus buvo devyniasdešimt mylių, iki artimiausios geležinkelio stoties— keturiasdešimt, taigi dėdulės Kelo nebuvo keturias dienas. Buvau „Dviejose Guobose“, kai jis parvyko namo vakarop, prieš saulėlydį. Vežime dievaži kažkas riogsojo — pianinas ar vargonai, negalėjome suprasti, — viskas buvo įvyniota į maišus nuo vilnų, o ant viršaus užtrauktas brezentas — apsaugai nuo lietaus. Marilė išbėga ir šaukia: „Ak, ak!“ Jos akys žybsi ir plaukai plaikstosi. „Tėveli... Tėveli, — čiulba ji, — tu jį atvežei... Atvežei?“ O jis — prieš pat jos akis. Bet moterys kitaip negali.

— Geriausias pianinas San Antonijuje, — sako dėdulė Kelas, išdidžiai mostaguodamas ranka. — Tikras rožės medis, ir pats geriausias, pats skambiausias tembras, koks tik begali būti. Aš girdėjau, kaip juo grojo parduotuvės šeimininkas; pirkau jį nesiderėdamas ir sumokėjau grynais.

Mudu su Benu, dėdulė Kelas ir dar vienas meksikietis iškėlėme jį iš vežimo, įboginome į namus ir pastatėme kampe. Tai buvo toks stačias instrumentas — ne itin sunkus ir ne itin didelis.

O paskui nei iš šio, nei iš to dėdulė Kelas brinkteli ant grindų ir sako, kad susirgo. Jį pila stiprus karštis, ir jis skundžiasi plaučiais. Jis gula į lovą, mudu su Benu tuo metu iškinkome ir nuvedame į ganyklą arklius, o Marilė laksto, ruošdama karštą gėrimą dėdulei Kelui. Bet pirmiausia ji uždeda abi rankas ant pianino ir su švelnia šypsena jį apkabina, na, žinote, visai kaip vaikas kalėdines dovanas.

Kai grįžau iš ganyklos, Marilė buvo kambaryje, kur stovėjo pianinas. Iš gulinčių ant grindų virvių ir maišų buvo aišku, kad jį išpakavo. Bet dabar ji vėl tempė ant jo brezentą, ir jos išblyškusiame veide atsispindėjo kažkokia iškilni išraiška.

— Ką gi tu, Marile, darai, negi vėl suvynioji muziką? — klausiu. — Nagi rėžk porelę melodijų, kad matytume, kaip jos kilnoja balną.

— Ne šiandien, Rašai, — sako ji, — negaliu groti šiandien. Tėtė labai serga. Tik pamanyk, Rašai, už jį užmokėjo tris šimtus dolerių — beveik trečdalį to, ką gavo už vilnas.

— Kas čia tokio, tu verta daugiau už bet kurį trečdalį, kas tatai bebūtų, — tariau. — Be to, manau, dėdulė Kelas nėra jau toks ligotas, kad negalėtų pasiklausyti lengvo klavišų sukrėtimo. Juk reikia pakrikštyti mašiną.