О Генри - Sukčių novelės

— Kas tiesa, tai tiesa, — tarė tvirtas gyvulių augintojas. — Ypač jeigu pinigėliai prašapo. O tau, sūneli, geriausia eiti į viešbutį. Tai bjaurus kosulys. Plaučiai?

— Taip, velniai griebtų! — pasigirdo išsamus atsakymas. — Įsitaisiau malonumą. Senas apuokas sakė, jog dar pratrauksiu pusmetį, o galbūt ir metus, jei pakeisiu aliūrą ir save laikysiu pažabotą. Štai ir ketinau įsikurti kur nors ir tapti protingesnis. Gal todėl ir rizikavau statyti penkis prieš vieną. Buvau tvirtai užspaudęs tūkstantį dolerių. Laimėjimo atveju Dilenio kavinė būtų perėjusi į mano rankas. Na, kas galėjo pamanyti, jog tą stuobrį paguldys jau pirmajame raunde?

— Taip, tau nepavyko, — tarė Reidleris, žvelgdamas į Mak Hairo miniatiūrinę figūrėlę, prigludusią prie vežimėlio. — O dabar, sūneli, eik į viešbutį ir pailsėk. Čia yra „Mindžeris“ ir „Maverikas“, ir...

— Ir „Penktoji aveniu“, ir „Voldorfo Astorija“, — pamėgdžiojo jį Mak Hairas. — Jūs ką, negirdėjote? Aš subankrutavau. Neturiu nieko, išskyrus šias kelnes ir vieną dešimties centų monetą. Gal man būtų pravartu išvykti į Europą arba pakeliauti nuosava jachta... Ei, laikraštį!

Jis metė dešimt centų berniūkščiui laikraščių pardavėjui, pastvėrė „Ekspresą“ ir, patogiau atsirėmęs į vežimėlį, įniko į savo Vaterlo ataskaitą, išradingos spaudos išpūstą iki begalybės.

Kertis Reidleris žvilgtelėjo į savo didžiulį auksinį laikrodį ir palietė Mak Hairo petį.

— Važiuojam, sūneli, — tarė jis. — Iki traukinio liko trys minutės.

Sarkazmas, matyt, buvo įsigėręs Mak Hairui į kraują.

— Jūs ką — matėte, kaip kortuodamas nušlaviau banką ar laimėjau lažybas po to, kai prieš minutę sakiau, kad neturiu nė skatiko? Drožkit savo keliais, bičiuli.

— Tu važiuosi su manim į mano rančą ir ten gyvensi, kol nesutvirtėsi, — tarė gyvulių augintojas. — Po pusmečio pamirši savo ligą, mažyli. — Viena ranka jis kilstelėjo Mak Hairą ir jį nusitempė į traukinį.

— O kuo aš užsimokėsiu? — paklausė Mak Hairas, posilpniai mėgindamas išsivaduoti.

— Mokėti? Už ką? — nustebo Reidleris. Jiedu suglumę pažvelgė vienas į kitą. Jų mintys sukosi kaip kūginiai krumplinės pavaros krumpliaračiai — kiekvienas aplink savo ašį ir priešinga kryptimi.

Į pietus vykstančio traukinio keleiviai smalsiai dėbsojo į šią porą, stebėdamiesi tokiu nepaprastai retu priešybių deriniu. Mak Hairas buvo penkių pėdų ir vieno colio ūgio. Iš pažiūros jis galėjo būti gimęs Dubline, o galbūt ir Jokohamoje. Skvarbus žvilgsnis, išsišovę skruostikauliai ir smailus smakras, randai prakauliame akiplėšos veide, šilto ir šalto matęs liesas gyslotas kūnas, — šis vaikinas, iš povyzos vaidingas kaip širšė, šiuose kraštuose nebuvo kažkas nauja ir nepaprasta. Reidleris išaugo kitoje dirvoje. Šešių pėdų dviejų colių ūgio ir neaprėpiamo pločio per pečius jis buvo, kaip sakoma, atlapaširdis. Jį sulipdė Vakarai ir Pietūs. Šitokio tipo atstovai dar mažai įprasminti drobėse, nes mūsų paveikslų galerijos yra menkutės, o kinematografas Tekse kol kas nėra paplitęs. Padoriai įkūnyti tokio žaliūko, kaip Reidleris, atvaizdą galėjo, ko gera, tiktai freska — kažkas didžiulio, ramaus, paprasto ir netelpančio į rėmus.

Ekspresas lėkė į pietus. Žalios prerijų platumos brovėsi į miškus, juos trupindamos, paversdamos plačioje erdvėje išbarstytais tamsiais medžių guorais. Tai buvo rančų šalis, karvių karalių valdos, Mak Hairas sėdėjo įlindęs į kertę ir su atšiauriu nepatiklumu klausėsi gyvulių augintojo žodžių. Kokį pokštą sumanė iškrėsti šis drūtas bernas, kuris jį veža nežinia kur? Tai, kad jis elgiasi nesavanaudiškai, niekaip negalėjo tilpti Mak Hairo galvoje. „Jis ne fermeris, — svarstė belaisvis, — bet nepanašus ir į sukčių. Kas tai per paukštis? Nagi, „Svirpleli“, būk atsargus, — ar tik jo kortų malka nėra žymėta? Dabar jau nori to ar nenori — niekur nedingsi. Turi greitąją džiovą ir penkis centus kišenėje, todėl sėdėk ramiai. Sėdėk tyliai ir stebėk, ką jis yra sumanęs“.

Rinkone, už šimto mylių nuo San Antonijaus, jie išlipo iš traukinio ir persėdo į brikelę, kuri laukė Reidlerio stotyje, paskui nuvažiavo dar trisdešimt mylių, kol pasiekė savo paskyrimo vietą. Būtent šis kelionės tarpsnis įtaruoliui Mak Hairui, regis, galėjo atverti akis į jo nelaisvės tikrąją prasmę. Jie riedėjo minkštais ratais džiūgaujančios savanos platybėmis. Eiklių ispaniškų arkliukų pora bėgo lygia, nevarginančia risčia, kartais savo noru pasileisdama šuoliais. Oras svaigino kaip vynas ir gaivino kaip selteris, tad su kiekvienu gurkšniu keliautojai įkvėpdavo švelnų lauko gėlių aromatą. Kelias palaipsniui pranyko žolėje, ir patyrusios Reidlerio rankos valdoma brikelė nuplaukė žaliomis prerijų vilnimis, kur kiekvienas švelnus kalvų įlinkis rodė kryptį ir nusakydavo atstumą. Bet Mak Hairas, atsidrėbęs pasostėje, su rūsčiu nepasitikėjimu stebėjo gyvulių augintoją ir aplink save neregėjo ničnieko, išskyrus negyvenamą dykynę.

„Ką jis rezga? — kankino jį slogi mintis. — Kokią aferą sugalvojo tas dilba?“ Tarp neaprėpiamų platybių, apribotų tik horizonto linijos ir ketvirtuoju matavimu, Mak Hairas buvo panašus į žmones su tankių miesto kvartalų gyventojų masteliais.

Prieš savaitę, jodamas prerija, Reidleris aptiko sergantį veršelį, kuris gailiai baubė, pasiklydęs nuo bandos. Nenulipdamas nuo arklio, Reidleris pasilenkė, užsimetė ant balno tą bėdžių ir atidavė savo kaubojams prižiūrėti rančoje. Iš kur Mak Hairas galėjo žinoti, — o ir kaipgi tiltų jo sąmonėje, — kad Reidlerio akyse jis buvo toks pat, kaip tas veršelis, — ligota, bejėgė būtybė, reikalinga kažkieno priežiūros. Reidleris suvokė, kad gali padėti, ir jam pakako. Jo požiūriu tai buvo visai logiška, taipogi teisinga. Mak Hairas buvo jau septintas paliegėlis kurį Reidleris atsitiktinai rado San Antonijuje, kur vaikydamiesi ozono, neva susikaupusiojo siaurose gatvelėse, tūkstančiais plūsta sergantys džiova. Penki jo svečiai gyveno Solito rančoje, kol nepagijo ir nesutvirtėjo, ir su dėkingumo ašaromis akyse atsisveikino su svetingu šeimininku. Šeštasis čia pateko per vėlai, todėl po kančių pagaliau atrado amžiną atilsį tyliame sodo kampe po kupliu medžiu.

Užtat niekas rančoje nenustebo, kai brikelė privažiavo prie gonkų ir kai Reidleris iš jos ištraukė savo sergantį globotinį, pakėlęs jį tartum skurlių ryšulį, ir įvedė į verandą.

Mak Hairas nužvelgė jam neįprastą vaizdą. Namas Solito rančoje buvo laikomas geriausiu apygardoje. Jis buvo pamūrytas iš plytų, atvežtų čia arkliais iš už šimto mylių, tačiau turėjo tik vieną aukštą, kuriame buvo keturi kambariai, apsupti „galerija“ vadinamos verandos su asla. Arklių, šunų, balnų, vežėčių, šautuvų ir visokiausių kaubojaus apyvokos reikmenų margas asortimentas suglumino subankrutavusio sportininko miestietišką akį.

— Štai mes ir namie, — linksmai tarė Reidleris.

— Na ir pragaro skylė! — šūktelėjo Mak Hairas ir sukniubo ant grindų, pargriautas mėšlungiško kosulio priepuolio.

— Pasistengsime įkurdinti tave patogiau, sūneli, — švelniai tarė šeimininkas. — Mūsų name, žinoma, nėra ištaigos, bet užtat gryname ore gerai, ogi tatai tau svarbiausia. Štai tavo kambarys. Ko prireiks — prašyk, nesidrovėk.

Reidleris įvedė Mak Hairą į kambarį, esantį rytinėje namo pusėje. Neuždengtos grindys buvo švariai išplautos. Gaivus vėjelis judino baltas langų užuolaidėles. Didelė pinta supamoji kėdė, dvi paprastos kėdės ir ilgas stalas, užverstas laikraščiais, pypkėmis, tabaku, pentinais ir šautuvų patronais, stovėjo kambario viduryje. Kelios puikiai išdirbtos elnių galvos ir viena didžiulė juoda šerno galva žvelgė nuo sienos. Kampe tilpo plati gelumbinė sudedama lova. Visų aplinkinių gyventojų nuomone, svečių kambarys Solito rančoje buvo princo verta rezidencija. Ją išvydęs, Mak Hairas plačiai išsiviepė.