О Генри - Sukčių novelės

— Kurie arkliai namie? — tepaklausė Reidleris.

— Paisanas ganosi mažajame aptvare, Senor.

— Pabalnok jį, mikliai!

Po kelių minučių Reidleris stryktelėjo į balną ir dingo iš akių. Paisanas, neatsitiktinai pramintas iš pažiūros nedailaus, bet greitakojo paukščio vardu, lėkė iš visų jėgų, rydamas kelio atkarpas kaip makaronus. Truputį daugiau nei po dviejų valandų Reidleris nuo neaukštos kalvos išvydo stovyklą, įsikūrusią Gvadalupos kilpoje. Bijodamas išgirsti pačią blogiausią žinią, jis užnėmusia širdimi pasiekė stovyklą, nušoko nuo arklio ir numetė pavadžius. Tą akimirką iš didelio naivumo jis jau save laikė Mak Hairo žudiku.

Stovykloje nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus virėją, kuris, laukdamas vakarienei kaubojų, dėliojo į lėkštes didelius gabalus jautienos ir statė ant stalo kavai skirtus metalinius puodelius. Reidleris išsyk nesiryžo pateikti jį kankinančio klausimo.

— Ar stovykloje viskas gerai, Pitai? — netvirtai paklausė jis.

— Šiaip sau, — santūriai atsakė Pitas. — Dukart sėdėjome be maisto. Uraganas pridarė bėdų — visu atžalynus keturiasdešimties mylių spinduliu aplandžiojome, kol surankiojome gyvulius. Man reikėjo kavinuko. Šiemet moskitai visai suįžūlėjo.

— O kaip vaikinai... Visi sveiki?

Pitas nepasižymėjo optimizmu. Be to, teirautis apie kaubojų sveikatą buvo ne tik tuščias burnos aušinimas, bet ir panėšėjo į tinginystę. Šitokį klausimą išgirsti iš šeimininko lūpų buvo keista.

— Tų, kurie liko, dukart nereikia kviesti prie stalo, — pagaliau pratarė jis.

— Tų, kurie liko? — kimiai pakartojo Reidleris. Jis nejučia apsidairė, akimis ieškodamas Mak Hairo kapo. Jam jau vaidenosi balta akmens plokštė, panaši į tą, kokią neseniai matė Alabamos kapinėse. Bet jis veikiai atsitokėjo, supratęs, jog tai tėra kvailystė.

— Na taip, — tarė Pitas. — Tų, kurie liko. Kaubojų stovykloje būna permainų — vis dėlto du mėnesiai. Kai kurių jau nėra.

Reidleris pasiryžo.

— O tas vyriokas, kurį atsiunčiau, Mak Hairas... Jis ne...

— Klausykit, — pertraukė jį Pitas, pakildamas visu ūgiu su didžiulėmis kukurūzų duonos žiauberėmis kiekvienoje rankoje. — Kaip jums užteko sąžinės siųsti tokį sergantį vaikinuką į kaubojų stovyklą? Tam jūsų daktarui, kuris nesugebėjo ištirti, jog berniokas jau viena koja stovu kape, reikėtų gera paspręste su varinėmis sagtimis nudirti visą kailį. O jau mitrus tas vyrukas! Ar žinote, ką jis iškrėtė, — tiesiog stebuklas, daugiau nieko! Jau pirmąjį vakarą vailanai jį nutarė įšventinti į „kaubojų riterius“. Rosas Hargis šniojo jam kartelį odiniais getrais, ir kaip jūs manote, ką padarė tas nelaimingas vaikas? Stryktelėjo kaip velniūkštis ir patiesė Rosą Hargį. Na taip, Rosą Hargį patiesė. Įkrėtė jam kaip reikiant, įknarkiai jį aptalžė, gerą porciją įteikė. Rosas pakilo ir bemat ėmė ieškoti vietelės, kur vėl galėtų prigulti. O tas Mak Hairas paėjo į šalį, griuvo veidu į žolę ir ėmė skrepliuoti krauju. Kraujuotasis skrepliavimas — taip šitai vadinasi, perduokite tai savo šundaktariui. Aštuoniolika valandų jis šitaip pragulėjo, ir niekas neįstengė pajudinti jo iš vietos. O paskui Rosas Hargis, labai mylintis tuos, kuriems jį pavyksta patiesti, ėmėsi reikalo ir prakeikė visus gydytojus nuo Grenlandijos iki Kvailandijos. Jie dviese su Džonsonu Žalia Šakele pernešė Mak Hairą į palapinę ir pakaitomis pradėjo šerti žalia mėsa ir girdyti viskiu. Bet vyrukas, atrodo, neturėjo ūpo pasveikti. Naktį jis paspruko ir vėl įsirausė į žolę, — o tuomet dar lietus krapnojo. „Nešdinkitės! — sako jiems. — Leiskit man ramiai numirti. Jis sakė, kad aš — apgavikas ir simuliantas. Na ir atsikabinkit nuo manęs!“

— Dvi savaites jis šitaip pragulėjo, — tęsė virėjas, — žodelio niekam nepratarė.

Bildesys, panašus į perkūnijos trenksmą, perskrodė orą, ir dvi dešimtys jaunų kentaurų, išlėkusių iš atvašynų, įsiveržė į stovyklą.

— Švenčiausieji drakonai ir barškuolės gyvatės!

— puldamas iš vieno krašto į kitą, sudejavo virėjas. — Vaikinai nusuks man galvą, jeigu per tris minutes nepatieksiu jiems vakarienės.

Bet Reidlerio akys buvo įsmigusios į mažą įdegusį vaikinuką, kuris, smagiai žybčiodamas dantimis, nušoko nuo arklio prie ryškiai liepsnojančio laužo. Jis nebuvo panašus į Mak Hairą, bet vis dėlto...

Po sekundės Reidleris kratė jam ranką, kita ranka pastvėręs už peties.

— Sūneli, sūneli, na, kaip tu? — sunkiai išspaudė jis.

— Arčiau žemės, sakėte? — sušuko Mak Hairas, spustelėjęs Reidlerio ranką geležiniais gniaužtais. — Aš taip ir padariau — ir štai, matote, esu sveikas ir jėgų prisidėjo. Tiesą sakant, supratau, kokį mulkį vaidinau. Ačiū, brolyti, kad mane čia atvijote! O šauniai išėjo su senu apuoku, a? Pro langą mačiau, kaip būgnijo to meksikiečio krūtinę.

— Kodėl gi tu tylėjai, nenaudėli?! — sududeno gyvulių augintojas. — Kodėl nesakei, jog daktaras ne tave apžiūrinėjo?

— A, nešdinkitės! Nesukit man galvos— sumurmėjo Mak Hairas, bemat suirzęs kaip seniau.

— Argi manęs klausėte? Jūs išrėžėte savo prakalbą ir išgrūdote mane lauk, ir aš nusprendžiau, jog taip ir turi būti. Bet žinot, drauguži, tos lenktynės su karvėmis — nepaprastai įdomus užsiėmimas. Ir vaikinai čia pirmarūšiai — geriausia komanda, su kuria man teko jodinėti. Ar man leisite čia pasilikti, brolyti?

Reidleris klausiamai pažvelgė į Rosą Hargį.

— Šitas nevidonas, — švelniai tarė Rosas, — pats geriausias varovas visose kaubojų stovyklose. O jau mušasi taip, kad tik laikykis!

Vyninė ir rožė

Mis Pozi Kerington šlove naudojosi pelnytai. Į gyvenimą ji įžengė nedaug žadančia Bogs pavarde, Kranberio Komerso kaimelyje. Aštuoniolikos metų ji prasimanė Kerington pavardę ir tapo choriste sostinės farso teatre. Po to ji lengvai įveikė nustatytas pakopas nuo „figūrantės“, garsaus okteto „Paukštytė“ dalyvės daug triukšmo sukėlusioje muzikinėje komedijoje „Plepalai ir plepiai“, iki solo numerio vabalėlių šokyje „Foll de Roll“ ir pagaliau iki Toinetės vaidmens operetėje „Karaliaus maudymosi chalatas“ — vaidmens, pelniusio kritikų palankumą ir atnešusio jai sėkmę. Mūsų pasakojimo metu mis Kerington maudėsi šlovėje, meilikavimuose bei šampane, ir įžvalgusis her Timotis Goldšteinas, antrepreneris, iš anksto apsirūpino jos parašu solidžiame dokumente, skelbiančiame, jog mis Pozi visą artėjantį sezoną sutinka spindėti Daido Ričo naujoje pjesėje „Prie dujų šviesos“.

Negaišdamas pas herą Timotį atvyko jaunas talentingas amžiaus sūnus, charakteringų vaidmenų aktorius misteris Haismis, tikėdamasis gauti angažementą Solo Heitoserio vaidmeniui, pjesės „Prie dujų šviesos“ pagrindiniam vyriškam personažui.

— Mano mielas, — tarė jam Goldšteinas, — imkite vaidmenį, jeigu tik pavyks jį gauti. Mis Kerington vis tiek manęs nepaklausys. Ji jau atstūmė kone pustuzinį geriausių aktorių, turinčių „kaimo naivuolių“ amplua. Ir sako, kad jos kojos scenoje nebus, kol neatsiras tikro Heitoserio. Mat ji užaugo provincijoje, ir kai koks nors Brodvėjaus Biltnamio augalėlis, prisismaigstęs į plaukus šiaudelių, mėgina vaizduoti lauko žolytę, mis Pozi tiesiog pašėlsta. Juokais jos paklausiau, ar šiam vaidmeniui netiktų Lenmanas Timpsogas. „Ne, — pareiškė ji. — Nenoriu nei jo, nei Džono Driu, nei Džimo Korbeto, — nė vieno tų dabitų, kurie maišo tumepsą su turniketu. Kad man būtų be klastotės“. Tai štai, mano mielas, norite vaidinti Solą Heitoserį — sugebėkite įtikinti mis Kerington. Linkiu sėkmės.