О Генри - Sukčių novelės

Iš anglų kalbos vertė

Augustas Tamaliūnas

Turinys

Rusiški sabalai

Tildės debiutas

Pianinas

Sanatorija rančoje

Vyninė ir rožė

Eglutė su siurprizu

Išpirka

Santuokos mokslai

Trestas, kuris žlugo

Rusiški sabalai

Kai mėlynos it jūra Molės Mak Kiver akys ant abiejų menčių paguldė Mažylį Bredį, jis buvo priverstas palikti „Dūmtraukio“ gaują. Tokia draugužės švelnių priekaištų ir tvirto polinkio į padorumą galia. Jeigu šias eilutes perskaitys vyras, palinkėkime jam pačiam patilti tokią teigiamą įtaką rytoj, ne vėliau kaip antrą valandą po vidudienio, o jeigu paklius į akis moteriai, tegu jos mylimas špicas, atbėgęs pasisveikinti su rytmečiu, leidžia pačiupinėti savo šaltą nosį — šuns sveikatos ir šeimininkės dvasinės pusiausvyros laidą.

„Dūmtraukio“ gauja pavadinimą pasiskolino iš nedidelio kvartalo, kuris panašus į tolyn ištiestą, kaip kaminas, natūralų tęsinį gerai žinomo miesto rajono, praminto Pragaro virtuve. Nusidriekęs išilgai upės, lygiagrečiai Vienuoliktosios ir Dvyliktosios aveniu, savo prarūkusiu keliu Dūmtraukis apjuosia mažą, niūrų, nejaukų Klintono parką. Atminę, jog dūmtraukis— reikmuo, be kurio neapsieina nė viena virtuvė, mes be vargo įsivaizduosime aplinką. Meistrų užvirti košę Pragaro virtuvėje rasi nemažai, bet garbiu šefo virėjo vardu vadinami tiktai „Dūmtraukio“ gaujos nariai.

Šitos niekieno neįteisintos, bet plačiai pagarsėjusios brolijos atstovai, puošnūs tartum šiltnamio gėlės, žydi gatvių kampuose, iš pažiūros visą laiką pašvęsdami nagų priežiūrai, kurią palaiko dildelėmis ir kišeniniais peiliukais. Tas nekaltas užsiėmimas, tapdamas neginčijama jų saugumo garantija, jiems taip pat leidžia, vartojant maždaug dviejų šimtų žodžių kuklų leksikoną, palaikyti tarpusavyje nevaržomą pašnekesį, kuris atsitiktiniam praeiviui pasirodys toks pat bereikšmis ir nekaltas, kaip tos šnekos, kurias galima išgirsti bet kuriame respektabiliame klube keliais kvartalais arčiau į rytus.

Tačiau „Dūmtraukio“ veikėjai, atsidėdami nagų puoselėjimui ir nerūpestingų pozų kultivavimui, ne šiaip sau puošia gatvių sankryžas. Jie turi ir kitą, kur kas rimtesnį užsiėmimą — išvaduoti piliečius nuo piniginių ir panašių vertybių. Dažniausiai tai pasiekiama įvairiais originaliais ir menkai ištirtais būdais, be triukšmo ir kraujo praliejimo. Bet tais atvejais, kai jų dėmesio pamalonintas žmogus neturi noro palengvinti savo kišenių, jam suteikiama galimybė išlieti savo nusiskundimus artimiausiame policijos skyriuje arba ligoninės priėmimo kambaryje.

Policiją „Dūmtraukio“ gauja priverčia žiūrėti į save su pagarba ir visada būti pasiruošusią. Panašiai kaip lakštingalos trelių suokimas mus pasiekia pro neįžvelgiamą šakų miglą, taip skardus policininko švilpukas, kviečiąs faraonus į pagalbą, gūdžią naktį praskrodžia tamsių ir siaurų Dūmtraukio skersgatvių tylą. Ir žmonės mėlynais mundurais žino: jeigu iš Kamino padvelkė dūmeliu, vadinasi. Pragaro virtuvėje įpūsta ugnis.

Mažylis Bredis pažadėjo Molei tapti caca lialia. Mažylis buvo pats stipriausias, pats išradingiausias, pats dabitiškiausias ir pats dalingiausias iš visų „Dūmtraukio“ gaujos narių. Suprantama, jog vaikinams buvo gaila jo netekti.

Tačiau, sekdami jo grimzdimą į dorybės verpetą, jie neprotestavo. Mat, kai vaikinas klauso savo draugužės patarimų, Pragaro virtuvėje apie jį nepasakys, jog elgiasi nederamai arba nevyriškai.

Gali įtaisyti jai mėlynę po akimi, kad karščiau mylėtų, — tai tavo asmeninis reikalas, bet įvykdyk tai, ko ji prašo.

— Užsuk savo vandens skirstytuvą, — kartą vakare tarė Mažylis, kai Molė, apsipildama ašaromis, jį meldė palikti ydų kelią. — Aš nusprendžiau išeiti iš gaujos. Be tavęs, Mole, man nieko nereikia. Gyvensime su tavimi tyliai, kukliai. Aš įsidarbinsiu, ir po metų mudu susituoksime. Tai padarysiu dėl tavęs. Išsinuomosim butuką, įsitaisysim kanarėlę, pirksim siuvamąją mašiną bei fikusą rėčkoje ir pamėginsim gyventi dorai.

— Ak, Mažyli! — sušuko Molė, nosinėle šluostydama pudrą jam nuo peties. — Už šiuos žodžius esu pasiryžusi atiduoti visą Niujorką su viskuo, kas jame yra! Ar mums daug reikia, kad būtume laimingi?

Mažylis ne be graudulio pažvelgė į savo nepriekaištingus rankogalius ir akį veriančius lakuotus pusbačius.

— Sunkiausia bus su drapanom, — pareiškė jis. — Juk visada turėjau silpnybę geriems daiktams. Tu žinai, Mole, kad nepakenčiu pigių prekių. Šis kostiumas man atsiėjo šešiasdešimt penkis dolerius. Rūbams esu išrankus — viskas turi būti pirmos rūšies, antraip man tai nepatinka. Jeigu pradėsiu dirbti, ta sudie mažiuk su didelėm žirklėm!

— Niekis, brangusis! Mėlynu megztiniu man būsi ne mažiau mielas negu raudoname automobilyje.

Savo jaunystės apyaušryje, kol dar nebuvo tiek sutvirtėjęs, kad įveiktų tėtušį, Mažylis mokėsi lituotojo amato. Prie šios naudingos ir pagarbos vertos profesijos jis dabar ir grįžo. Bet jam teko pasidaryti dirbtuvės šeimininko padėjėju, ogi tiktai dirbtuvių savininkai — anaiptol ne padėjėjai — nešioja žirnio dydžio briliantus ir leidžia sau iš aukšto žiūrėti į marmuro kolonadą, puošiančią senatoriaus Klarko vilą. Aštuoni mėnesiai pralėkė greitai, kaip tarp dviejų pjesės veiksmų. Mažylis prakaituodamas uždirbo sau duoną, nejausdamas jokių pavojingų potraukių recidyvui, o „Dūmtraukio“ gauja po senovei siautėjo „didžiajame kelyje“, skaldė kiaušus policininkams, stabdė suvėlinusius praeivius, išradinėjo naujus metodus taikiam kišenių patuštinimui, kopijavo Penktosios aveniu rūbų sukirpimą bei kaklaryšių atspalvius ir gyveno pagal savo dėsnius, atvirai ignoruodama įstatymą. Tačiau Mažylis tvirtai laikėsi savo žodžio ir savo Molės, nors blizgesys ir dingo nuo seniai nepoliruotų jo nagų, ir dabar jis bent penkiolika minučių išstovėdavo priešais veidrodį, stengdamasis taip užrišti savo tamsiai raudoną šilkinį kaklaryšį, kad nesimatytų vietų, kur šis prasitrynę.

Kartą vakare jis atvyko pas Molę su kažkokiu paslaptingu ryšuliu po pažastimi.

— Nagi, Mole, išvyniok! — nerūpestingai pasakė jis, plačiu mostu ištiesdamas jai ryšulį. — Tai tau.

Nekantrūs piršteliai nudrėskė vyniojamąjį popierių, Molė garsiai šūktelėjo, ir kambarin įsiveržė visas būrys mažų Mak Kiverių, o jų įkandin — ir senutė Mak Kiver; kaip tikra Ievos duktė, ji neleido sau užgaišti nė vienos atliekamos sekundės prie geldelės su nešvariais indais.

Vėl šūktelėjo Molė, ir kažkas tamsaus, ilgo bei vilnijančio šmėkštelėjo ore ir apsivijo jos pečius kaip tikras smauglys boa.

— Rusiški sabalai! — išdidžiai pratarė Mažylis, gėrėdamasis putliu mergišku skruostu, prigludusiu prie minkšto kailio. — Pirmarūšis daiktelis. Beje, išnaršyk nors visą Rusiją — nerasi nieko, kas būtų per gražu mano Molei.

Molė kyštelėjo rankas į movą ir puolė prie veidrodžio, pakeliui pargriaudama du tris pyplius iš Mak Kiverių giminės. Dėmesio reklamos skyriaus redaktoriams! Grožio paslaptis (švytinčios akys, raustelėję skruostai, kerinti šypsena): vienas Rusiškų Sabalų Komplektas. Teiraukitės išsamiau.

Likusi su Mažyliu vienu du, Molė pajuto, kaip į stiprią jos džiaugsmo srovę prasmuko šalto proto ledokšnis.

— Esi tikras auksas, Mažyli! — tarė ji dėkingai. — Dar niekad gyvenime neturėjau tokių kailių. Betgi rusiški sabalai, berods, beprotiškai brangus daiktas? Pamenu, kažkas man sakė.

— O negi tu, Mole, pastebėjai, jog tau brukčiau kokį nors šlamštą iš pigaus pardavimo? — ramiai ir su savigarba pasmalsavo Mažylis. — Gal matei, kad smaksau prie prekystalių su atliekomis arba dirsčioju į vitrinas „bet kuris daiktas už dešimt centų“? Įsivaizduok, jog šis boa kainuoja du šimtus penkiasdešimt dolerių ir mova — šimtą septyniasdešimt penkis. Tuomet turėsi šiokią tokią nuovoką apie rusiškų sabalų kainą. Geri daiktai — mano silpnybė. Velniai griebtų, šis kailis tau prie veido, Mole!