О Генри - Sukčių novelės

Jie nusileido pakalnėn, užvažiavo ant kitos kalvos ir sustabdė vežimą prie Vailio Vilsono rančos. Trinidadas išdėstė savo prašymą. Teisėjas iškilmingai atliko antrojo balso partiją. Du raudonskruosčius padaužas misis Vaili paslėpė sijono klostėse ir nė nešyptelėjo iki tos akimirkos, kol nepamatė, jog misteris Vailis juokiasi ir neigiamai purto galvą. Vėl nesėkmė!

Kai tarp kalvų esančioje lomoje ėmė tirštėti prietėmis, Trinidadas ir Teisėjas jau buvo išbraukę daugiau nei pusę sąrašo — ir viskas veltui. Jiedu apsinakvojo pakelės viešbutyje ir apyaušriu vėl iškeliavo. Arkliai tebetraukė tiek pat keleivių.

— Atrodo, pradedu suprasti, — tarė Trinidadas, — jog išsinuomoti šventėms vaiką taip pat sunku, kaip pavogti sviestą iš žmogaus, pasirengusio valgyti blynus.

— Nėra jokių abejonių, — atsiliepė Teisėjas, — kad, taip sakant, šeimos saitai šiuo metų laikotarpiu įgyja išskirtinį patvarumą.

Švenčių išvakarėse jie sukorė trisdešimt mylių, keturiskart nenaudingai sustojo ir išrėžė keturias pasisekimo neturėjusias prakalbas. Vaikai visur buvo brangesni už auksą.

Saulė krypo vakarop, kai vienos nuošalios geležinkelio atšakos apeivio žmona, užstojusi savimi dar vieną neįkainojamą brangenybę, pasakė:

— Granitinėje Strėlėje dabar dirba nauja bufetininkė. Ji, berods, turi sūnelį. Gal ir išleis su jumis.

Penktą valandą vakaro Trinidadas atginė mulus į Granitinės Strėlės stotį. Traukinys ką tik buvo išvykęs, nusiveždamas su savimi alkį nuramdžiusius ir aprimusius keleivius.

Prie geležinkelio stoties bufeto jie išvydo ant laiptelių sėdintį liesą, paniurusį, maždaug dešimties metų berniūkštį su papirosu dantyse. Bufete, kuriame keleiviai paskubomis malšino savo naktinį apetitą, vyravo chaosas. Jauna, tačiau rūpesčių išsekinta moteris sėdėjo visiškai nutilusi, atsirėmusi į kėdės atlošą. Jos veidas buvo išsaugojęs savotišką grožį — tokį, kuris niekada nepranyksta be pėdsakų, bet kurio neįmanoma ir sugrąžinti. Trinidadas jai atskleidė atvykimo tikslą.

— Aš tik džiaugsiuosi, jei bent trumpam pasiimsite Bobį, — nusikamavusiu balsu tarė moteris.

— Sukiesi čia užsukta nuo ryto lig nakties — nėra laiko jo prižiūrėti. O jis iš suaugusiųjų perima blogus įpročius. Iš kur aš imsiu tą eglutę — štai nebent pas jus...

Vyrai išėjo į prieangį derėtis su Bobiu. Trinidadas gražiomis spalvomis jam nupiešė ištaigią eglutę su dovanėlėmis.

— O paskui, mano jaunasis bičiuli, — pridūrė Teisėjas, — pats Santa Klausas atvyks pas mus su dovanomis, tartum patvirtindamas, kad kitados išminčiai...

— A, baikit pliaukšt! Aš ne pyplys, — pašaipiai prisimerkęs, pertraukė jį Bobis. — Nėra jokių Santa Klausų. Tai jūs, dėdės, patys perkate krautuvėje visokius šūdniekius ir naktį brukate vaikams po pagalvėmis. Dar židinio žnyplėmis išsuodinate grindis — atseit Santa Klausas rogėmis važiavo.

— Na, galbūt ir taip, — taikiai tarė Trinidadas.

— Bet eglutės — tai tikros. O žinai, kokia pas mus bus! Kaip universalinė parduotuvė Albukerkėje — nė vieno žaisliuko nerasi pigesnio kaip už dešimt centų. Bus ir būgnų, ir vilkelių, ir Nojaus arkų, ir...

— Tegu juos velniai! — šaltai tarė Bobis. — Seniai baigiau žaisti. Noriu šautuvo. Ne žaislinio, o tikro, kad galėčiau šaudyti laukines kates. Tai ar nebus šautuvo ant jūsų kvailos eglės?

— Negarantuoju, — diplomatiškai numykė Trinidadas, — bet ką gali žinoti... Važiuojam su mumis, patys pažiūrėsim.

Nušvietę Bobio sielą šiuo silpnu vilties spinduliu, verbuotojai išpešė iš jo pažadą pritarti filantropiniam Čerokio proveržiui ir su vieninteliu trofėjų iškeliavo atgal.

Tuo metu Geltonajame Kirtiklyje tuščio sandėlio patalpos buvo paverstos iškilmių sale, puošnia kaip geraširdės Arizonos fėjos menės. Damos padirbėjo šauniai. Salės centre stiebėsi eglutė, padabinta žvakutėmis, sidabriniais blizgučiais ir žaisliukais, kurių pakaktų geroms dviems dešimtims vaikų. Kai atėjo vakaras, visi nekantriai ėmė žvilgčioti į gatvę — ar nepasirodys vežimas su vaikų pagrobėjais? Čerokis dar vidurdienį įlėkė į gyvenvietę gražiose rogėse, kurios buvo prikrautos pačių įvairių formų ir dydžių ryšulių, pundelių ir dėžučių. Jis buvo taip įkvėptas to nesavanaudiško sumanymo, jog net nepastebėjo, kad gyvenvietėje nėra vaikų, o atverti akis dėl tokios gėdingos Geltonojo Kirtiklio būklės niekam neužteko drąsos; be to, visi tikėjosi, jog Trinidadas ir Teisėjas gebės užpildyti tą baisią spragą.

Kai saulė nusileido, Čerokis gudriai mirktelėjo susirinkusiems ir su vylingu šypsniu vėjų nugairintame raukšlėtame veide išėjo iš salės, pastvėręs ryšulį su visu Santa Klauso rekvizitu ir dar vieną mįslingą paketą su žaisliukais.

Damos šmaižiojo aplink eglutę, paskutinįsyk perkabinėdamos kai kuriuos papuošalus, kad beregint perkaraliuotų juos iš naujo. Seserys Spengler taip pat čia buvo: viena — Violetos de Vir kostiumu, kita— tarnaitės Mari; abu personažai iš naujos pjesės „Rūdkasio nuotaka“. Spektakliai teatre prasidėdavo tiktai devintą valandą, ir su komiteto palankiu pritarimu aktorės padėjo puošti eglutę. Retkarčiais kuris nors iššokdavo į priemenę ir įtempdavo klausą — ar negrįžta Trinidado kinkinys. Nerimas augo, nes artėjo naktis ir buvo pats metas uždegti žvakutes, o ir Čerokis iš nekantrumo kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti ant slenksčio Santa Klauso išvaizda.

Bet štai gatvėje sugirgždėjo ratai, ir „grobikai“ privažiavo prie sandėlio. Damos subruzdo ir, džiugiai šūkčiodamos, ėmė uždeginėti žvakutes. Vyrai nervingai vaikštinėjo iš kampo į kampą arba, sutrikusiai mindžikuodami, stoviniavo nedidelėmis grupelėmis.

Trinidadas ir Teisėjas po ilgų vargingų klajonių įžengė į salę, už rankos vesdami nupiepusį, iš pažiūros pramuštgalvį berniūkštį. Vaikėzas iš padilbų niekinamai nužvelgė margai papuoštą eglutę.

— O kurgi kiti vaikai? — paklausė prabuotojo žmona, visuose miesto grietinėlės suėjimuose vaidinanti pirmąją ledi.

— Meldžiamoji ponia, — atsidusęs atsakė Trinidadas, — prieš šventes vykti į pražvalgas ieškoti vaikų — tas pat, kaip klintyse raustis sidabro. Tie vadinami tėvų jausmai — man neįmenama mįslė. Atrodo, jog tėveliams ir mamytėms suvis nesvarbu, ar visas tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas metuose jų įpėdiniai skęs, persivalgys nuodingų gilių, pateks į pumų ar vaikų grobikų letenas. Bet per Kūčias, norite — tikėkite, norite — ne, jie privalo nuodyti šeimos susibūrimus. Va šitas egzempliorius, meldžiamoji ponia, — vienintelis, kurį mums pavyko nutverti dviejų dienų vietovės žvalgyboje.

— Ak, mielas vaike! — suburkavo mis Irma, tempdama savo teatrinį šleifą į salės vidurį.

— Atstok! — nykiai burbtelėjo Bobis, — Kas „vaikas“? Ar tik ne aš?

— Įžūlus berniūkšti! — nespėjusi nubraukti emaliuotos šypsenos, aiktelėjo mis Irma.

— Stengėmės, kiek galėjom, — tarė Trinidadas.

— Gaila Čerokio, bet ką jau padarysi.

Tuo metu atsivėrė durys, ir jose išdygo Čerokis tradiciniu Santa Klauso kostiumu. Peruko baltos sruogos ir vešli barzda dengė beveik visą jo veidą — buvo matyti tiktai tamsios, džiaugsmu spindinčios akys. Ant kupros jis tempė maišą.

Jam pasirodžius, visi apmirė. Netgi seserys Spengler, pamiršusios nutaisyti koketiškas pozas, smalsiai įsispitrijo į aukštą Santa Klauso figūrą. Bobis, susiraukęs, susikišęs rankas į kišenes, niūriai apžiūrinėjo paiką, barškaliukais apkabinėtą medį. Čerokis pastatė savo maišą ant grindų ir nustebęs apsidairė. Galbūt, smilktelėjo jam mintis, nekantraujančių vaikučių šutvę įginė kur nors į kampą, iš kurio išleis tik jam įžengus. Čerokis nudrožė prie Bobio ir jam ištiesė raudona pirštine apmautą ranką.