О Генри - Sukčių novelės

— Na, nežinau, — sakau jam, — gal tu atiduodi pirmenybę statinaitei su pinigais ir visiškam išsivadavimui nuo įvairiausių rūpesčių ir vargų. Bet aš nesigailiu jas ištyręs, — sakau. — Šiame pasaulyje neleis sau kišti piršto į burną tik tas, kuris geba suprasti moterų fokusus bei vingrybes.

Mudu toliau tebegyvenome Pinjoje, mums patiko ta vietelė. Kai kurie žmonės labiau mėgsta leisti savo pinigus triukšmingai, švaistydamiesi ir visur važinėdami, bet mudviem su Maku įgriso šurmulys ir viešbučių rankšluosčiai. Žmonės Pinjoje į mus žiūrėjo palankiai. A Sinas gamino patiekalus pagal mūsų skonį. Makas ir Boklis buvo neperskiriami kaip du kapinių vagys, o aš jau beveik taisyklingai traukiau iš bandžio už širdies stveriančią dainą „Merginos iš Bufalo, išeikit vakarop“.

Kartą man įteikė Speito telegramą iš Niū Meksiko, kur tas vaikinas kapstėsi prie gyslos, iš kurios gaudavau procentus. Reikėjo išvykti, ir aš ten prakiurksojau du mėnesius. Nekantravau kuo greičiau grįžti į Pinją ir vėl gyventi savo malonumui.

Eidamas prie lūšnelės, vos nenualpau. Makas stovėjo tarpduryje, ir jeigu angelai verkia, tai, prisiekiu, šią minutę jie nebūtų šypsojęsi.

Tai buvo ne žmogus, o reginys! Garbės žodis! Į jį vertėjo žiūrėti pro lometą, pro binoklį, bet ką ten, pro žiūroną, pro Likso observatorijos didįjį teleskopą!

Jis buvo pasipuošęs surdutu, prašmatniais batais, balta liemene, cilindru, o prie fasado buvo pritvirtinta špinatų kuokštelio dydžio pelargonija. Jis vaipėsi ir žaimojosi kaip vertelga pragare arba kaip berniukas, kuriam susuko pilvą.

— Alio, Endi, — košdamas pro dantis, sako Makas, — džiaugiuosi, kad sugrįžai. Tau nesant čia įvyko šiokios tokios permainos.

— Matau, — sakau, — ir tau prisipažįstu, jog tai — šventvagiškas vaizdas. Ne tokiu aukščiausiasis tave sutvėrė, Makai Lonsberi. Kodėl paniekinai jo tvarinį, pavirtęs įžūliu ištvirkimu?

— Supranti, Endi, — sako jis, — mane išrinko taikos teisėju.

Įdėmiai nužvelgiau Maką. Jis buvo sunerimęs ir sudirgęs. Taikos teisėjas privalo būti liūdnas ir nuolankus.

Kaip tik tuo metu šaligatviu praėjo kažkokia mergina, ir aš pastebėjau, kad Makas tarytum sukikeno ir paraudo, o paskui nukėlė cilindrą, nusišypsojo ir nusilenkė, ir ji nusišypsojo, linktelėjo ir nudrožė tolyn.

— Tu pražuvai, — sakau, — jeigu tokiame amžiuje susergi meilės tymais. O aš maniau, kad jie tau neprilips. Ir lakuoti batai! Ir viskas maždaug per du mėnesius!

— Vakare turiu vestuves... štai ta pati jauna mergiotė, — sako Makas su neslepiamu pakilimu.

— Šį bei tą pamiršau pašte, — tariau ir greit nupėdinau šalin.

Tą merginą pasivijau kone už šimto jardų. Kilstelėjau skrybėlę ir prisistačiau. Jai buvo maždaug devyniolika metų, tačiau atrodė dar jauniau. Ji nukaito ir pažvelgė į mane šaltai, tarytum būčiau pūga iš „Dviejų našlaičių“.

— Girdėjau, kad šį vakarą jūsų vestuvės? — tariau.

— Teisingai, — sako ji, — jums tai kažkodėl nepatinka?

— Klausyk, sesute, — pradedu.

— Mane vadina mis Reboza Rid, — įsižeidusi sako ji.

— Žinau, — sakau, — tai štai, Reboza, esu jau nejaunas, tinku į bendrus tavo tėtušiui, o ši sena, išsičiustijusi, atremontuota, jūros liga serganti griuvena, kuri laksto užrietusi uodegą ir girgždėdama savo lakiniais batais kaip terpentinu išteptas kalakutas, yra mano geriausias draugas. Na, kurių velnių su juo susidėjai ir jį įtraukei į tą jungtuvių vaidinimą?

— Betgi kito nėra, — atsakė mis Reboza.

— Kvailystės! — sakau, atgrasiu susižavėjimo žvilgsniu nužvelgdamas jos veido spalvą ir bendrą kompoziciją. — Su savo grožybėmis pasičiupsi bet kurį. Paklausyk, Reboza, senis Makas tau ne pora. Jam buvo dvidešimt dveji, kai tu tapai naujagime Rid, kaip rašoma laikraščiuose. Jam šis pražydėjimas ilgai netruks. Jis visas persmelktas senatvės, skaistybės ir trūnėsių. Bobų vasaros priepuolis — štai ir viskas! Jis pražiopsojo savo atlyginimą, kai buvo jaunas, o dabar iš gamtos meldžia procentų pagal vekselį, gautą iš Amūro vietoj grynų... Reboza, argi tau būtina, kad šios sutuoktuvės įvyktų?

— Na aišku, — sako ji, blykčiodama akutėmis iš po savo skrybėlės. — Ir manau, kad ne man vienai.

— Kurią valandą tai turi nutikti? — klausiu.

— Šeštą, — sako ji.

Iškart nusprendžiau, kaip pasielgti. Turiu padaryti viską, kad išgelbėčiau Maką. Tokiam geram, pagyvenusiam, santuokai netinkamam žmogui leisti pražūti dėl mergiotės, kuri dar neatprato graužti pieštuko ir už nugaros susisegioti suknutės, — ne, tai viršijo mano abejingumo laipsnį.

— Reboza, — tariau rimtai, paleidęs į mūšį visas savo žinių apie pirminę moters naudą atsargas, — nejaugi Pinjoje nėra jaunuolio... Padoraus jaunuolio, kuris tau patiktų?

— Yra, — sako Reboza, mirkčiodama savo akutėmis, — žinoma, yra. Irgi paklausė!

— Tu jam patinki? — smalsauju. — Kaip jis į tave žiūri?

— Iš proto kraustosi, — atsako Reboza. — Mama turi laistyti vandeniu slenkstį, kad šis ant jo nesėdėtų visą dieną. Bet rytoj, man regis, tai pasibaigs, — atsidusdama užbaigė ji.

— Reboza, — sakau, — juk tu nejauti seniui Makui to stipraus potraukio, kuris vadinamas meile, ar ne?

— To betrūko! — sako mergina, linguodama galvą. — Mano nuomone, jis visai perdžiūvo kaip kiaura statinaitė. Irgi mat prasimanė!

— Kas tas jaunuolis, Reboza, kuris tau patinka?

— teiraujuosi.

— Edis Beilzas, — sako ji. — Jis tarnauja kolonijinėje parduotuvėje pas Krosbį. Bet jis uždirba tik trisdešimt penkis dolerius per mėnesį. Elė Nouks seniau dėl jo buvo pametusi galvą.

— Senis Makas man pranešė, — sakau, — kad šiandien šeštą jūsų vestuvės.

— Gryna teisybė, — sako ji, — šeštą valandą, mūsų namuose.

— Reboza, — sakau. — Išklausyk manęs! Jeigu Edis Beilzas turėtų tūkstantį dolerių grynais... Už tūkstantį dolerių, turėk omenyje, jis gali įsigyti nuosavą krautuvėlę... Tai štai, jeigu jums su Edžiu atitektų šitokia abejones išsklaidanti suma, ar su juo sutiktum susituokti penktą vakaro?

Mergina dėbso į mane kone minutę, ir aš jaučiu, kaip jos organizmą užvaldo žodžiais nenusakomi apmąstymai, įprasti moterims tokiomis aplinkybėmis...

— Tūkstantis dolerių? — sako ji. — Be abejo, sutikčiau.

— Eime, — sakau. — Eime pas Edį!

Mudu nuėjome į Krosbio parduotuvę ir išsikvietėme Edį į gatvę. Jo veidas buvo rimtas ir strazdanotas, jį išpylė karštis ir šaltis, kai išklojau savo pasiūlymą.

— Penktą valandą? — sako jis. — Už tūkstantį dolerių? Oi, nežadinkit manęs. Supratau! Esate turtingas dėdė, užgyvenęs turtą iš prieskonių prekybos Indijoje. O aš perku krautuvėlę iš senio Krosbio — ir pats sau šeimininkas.

Mes įėjome į krautuvėlę, pasikvietėme į šalį Krosbį ir paaiškinome visą reikalą. Aš išrašiau čekį tūkstančiui dolerių ir atidaviau seniui. Šis turėjo perduoti jį Edžiui ir Rebozai, jeigu jie susituoks penktą...

Paskui juos palaiminau ir nuėjau pasivaikščioti į mišką. Atsisėdau ant kelmo ir mąsčiau apie gyvenimą, apie senatvę, apie zodiaką, apie moters logiką ir apie tai, kiek jaudulio tenka žmogaus daliai. Aš pagyriau save už tai, kad, matyt, išgelbėjau savo seną bičiulį Maką nuo antrosios jaunystės priepuolio. Žinojau, kad jis, atsitokėjęs ir atsižegnojęs savo beprotybės ir lakuotų batų, man bus dėkingas. „Sulaikyti Maką nuo panašių recidyvų, — galvojau, — tam negaila ir daugiau kaip tūkstančio dolerių“. Bet labiausiai džiūgavau dėl to, kad perkandau moteris ir kad nė viena jų neapgaus manęs savo įgeidžiais ir klasta. Kai grįžau į namus, tikriausia buvo pusė šešių. Įėjau ir matau — senis Makas sėdi atsidrėbęs supamoje kėdėje senu kostiumu, kojos žydromis kojinėmis užkeltos ant palangės, o ant kelių — „Civilizacijos istorija“.