О Генри - Sukčių novelės

Tas vienas skelbimas mums suteikė galybę darbo, po dvylika valandų perdien atsakinėjome į gautus laiškus.

Jų ateidavo kone šimtas kiekvieną dieną.

Niekada ir neįtariau, jog pasaulyje esama tiek mylinčių, bet neturtingų vyriškių, norinčių vesti simpatišką našlę ir užsiversti sau ant pečių rūpesčius dėl jos kapitalo.

Daugelis jų informavo, kad sėdi be skatiko, neturi rimto užsiėmimo ir kad niekas jų nesupranta, ir vis dėlto, anot jų pačių juose išliko tokios didelės meilės ir kitų vyriškų privalumų atsargos, kad našlelė taps laimingiausia moterimi, kabindama iš tų išteklių.

Kiekvienas klientas iš Piterso ir Takelio kontoros gaudavo atsakymą. Kiekvienam pranešdavome, kad jo nuoširdus, įdomus laiškas našlei padarė gerą įspūdį ir kad ji prašo parašai išsamiau bei pridėti, jeigu įmanoma, fotografiją. Pitersas ir Takeris prie to pridurdavo, jog už antrojo laiško perdavimą į našlės puikias rankeles jų honoraras sudaro du dolerius, kuriuos ir dera pridėti prie laiško.

Dabar jūs matote, koks paprastas ir gražus buvo mūsų planas. Apie devyniasdešimt procentų tų kilniausių našlės rankos ieškotojų kažkokiais būdais gavo po du dolerius ir juos atsiuntė mums. Štai ir viskas. Jokio vargo. Žinoma, mums teko padirbėti: mudu su Endžiu net mažumėlę paniurnėjome: argi lengva visą dieną atplėšinėti vokus ir iš jų išiminėti dolerį po dolerio?!

Buvo ir tokių klientų, kurie asmeniškai prisistatydavo. Juos nukreipdavome pas misis Troter, ir ji pati šnekėjosi su jais; tiktai trys ar keturi grįžo į kontorą, norėdami paprašyti pinigų atgalinei kelionei. Kai ėmė plaukti laiškai iš gana tolimų rajonų, mudu su Endžiu iš vokų pradėjome traukti po du šimtus dolerių kasdien.

Kartą po pietų, kai mūsų darbas buvo pačiame įkarštyje ir kai aš dėliojau pinigus į cigarų dėžes: į vieną po du dolerius, į kitą — po vieną, o Endis švilpavo: „Ne jai jungtuvių skambesys“, staiga pas mus įžengia kažkoks mažas žvitrus subjektas ir taip šmirinėja akimis po sienas, tarytum būtų aptikęs iš Greinsboro muziejaus dingusio paveikslo pėdsakus. Vos jį išvydau, pajutau pasitenkinimą, kadangi mūsų verslas yra teisėtas ir prie jo prikibti neįmanoma.

— Jūs šiandien gana daug gavote laiškų, — sako žmogutis.

— Eime, — sakau ir imu skrybėlę. — Jau seniai tamstos laukiame. Aš parodysiu prekę. Ar gerai jautėsi Tedis6, kai išvykoje iš Vašingtono?

Nuvedžiau jį į „Rivervju“ viešbutį ir supažindinau su misis Troter. Paskui jam parodžiau banko knygelę, kurioje jos vardu buvo įrašyti du tūkstančiai dolerių.

— Tarytum viskas tvarkoje, — sako seklys.

— Taip, — sakau, — ir jeigu jūs esate viengungis, leisiu pasišnekėti su šia dama. Iš tamstos nepareikalausime dviejų dolerių.

— Ačiū, — atsakė jis. — Jeigu būčiau nevedęs, ko gera, galbūt... Lik sveikas, misteri Pitersai.

Baigiantis trečiam mėnesiui, mes sukaupėme maždaug penkis tūkstančius dolerių, tad nusprendėme, jog metas liautis: iš visur plūdo skundai, na, ir misis Troter pavargo — ją priveikė gerbėjai, asmeniškai ateinantys jos pasižiūrėti, ir tai, berods, jai ne itin patiko.

Ir štai, kai ėmėmės veiklos likvidavimo, aš nuėjau pas misis Troter, ketindamas išmokėti jai atlyginimą už paskutinę savaitę, atsisveikinti su ja ir atsiimti iš jos čekių knygelę dviems tūkstančiams dolerių, kuriuos laikinai davėme pasaugoti.

Įžengiu į jos kambarį. Matau: ji sėdi ir verkia lyg mergaitė, nenorinti eiti mokyklon.

— Na, na, — sakau, — ko verkiate? Kas nors jus nuskriaudė ar pasiilgote namų?

— Ne, misteri Pitersai, — atsako ji. — Atskleisiu visą teisybė. Jūs visada buvote Zikio draugas, tai nuo jūsų nieko neslėpsiu. Misteri Pitersai, aš įsimylėjau. Įsimylėjau vieną žmogų. Įsimylėjau taip stipriai, kad be jo negaliu gyventi. Jame įsikūnijo mano idealas, kurio siekiau visą gyvenimą.

— Tai ko dar bereikia? — sakau. — Imkite jį į sveikatą. Žinoma, jeigu jūsų meilė abipusė. Ar jis jaučia tuos ypatingus ligotus pergyvenimus, kuriuos jam puoselėjate?

— Taip, — atsako ji. — Tai vienas tų džentelmenų, kurie pas mane užsukdavo pagal jūsų skelbimą, todėl jis ir nenori vesti, jei neduosiu tų dviejų tūkstančių. Jis vadinasi Viljamu Vilkinsonu.

Ją vėl užvaldė isterija.

— Misis Troter, — tariau jai, — nėra žmogaus, labiau už mane atjaučiančio moters širdį. Be to, kitados jūs buvote vieno geriausių mano draugų gyvenimo palydovė. Jeigu tatai priklausytų tik nuo manęs, pasakyčiau: imkite tuos du tūkstančius ir būkite laiminga su savo širdies išrinktuoju. Bet aš, — pridūriau, — turiu pasitarti su Endžiu Takeriu. Jis geras žmogus, bet vertelga. Pasišnekėsiu su juo ir pasižiūrėsiu, kuo jums galime padėti.

Aš sugrįžau pas Endį ir jam apsakiau viską, kas nutiko.

— Taip ir žinojau, — sako Endis. — Visą laiką nujaučiau, kad kas nors panašaus turi atsitikti. Negalima pasikliauti moterimi tokiame sumanyme, kur paliečiamos širdies stygos.

— Bet, Endi, — sakau, — graudu pamanyti, jog dėl mūsų kaltės moteris taps nelaiminga.

— O, žinoma, — sako Endis. — Todėl tau, Džefai, pasakysiu, ką ketinu daryti. Tavo charakteris visada buvo minkštas ir švelnus, o aš esu proziškas, sausokas, įtarus. Tačiau šįsyk tau nusileisiu. Drožk pas misis Troter ir jai pasakyk: lai ima iš banko tuos du tūkstančius, duoda savo išrinktajam ir būna laiminga.

Strykteliu ir bent penkias minutes spaudžiu Endžiui ranką, o paskui bėgu atgal pas misis Troter ir pranešu mūsų sprendimą, ir ji verkia iš laimės taip pat audringai, kaip ką tik ašarojo iš sielvarto.

Po dviejų dienų mes supakavome savo daiktus ir pasiruošėme išvykti iš miesto.

— Ar nemanai, jog išvažiuojant tau derėtų apsilankyti pas misis Troter? — klausiu jį. — Ji labai nudžiugs su tavimi susipažinusi ir išreiškusi savo dėkingumą.

— Baiminuosi, jog tai neįmanoma, — atsako Endis. — Kad tik mudu nepavėluotume į traukinį.

Tuo metu aš kaip tik juosiausi ant savęs mūsų dolerius, sukištus į specialų diržą, — mudu visuomet šitaip gabendavome pinigus, — tik staiga Endis išsitraukia iš kišenės visą pluoštą stambių banknotų ir juos prašo pridėti prie likusių pinigų.

— Kas čia? — klausiu.

— Tai du tūkstančiai nuo misis Troter.

— Kaipgi jie atsidūrė pas tave?

— Pati man davė, — atsako Endis. — Aš visą mėnesį vakarais pas ją lankiausi... Tris kartus per savaitę...

— Tai tu esi Viljamas Vilkinsonas? — teiraujuosi.

— Buvau iki vakardienos, — atsaku Endis.

Trestas, kuris žlugo

Trestas turi savo silpną vietą, — tarė Džefas Pitersas.

— Tai man primena, — pasakiau, — maždaug tokią beprasmę sentenciją: „Kodėl pasaulyje egzistuoja policininkas?“

— Na ne, — tarė Džefas. — Tarp policininko ir tresto nėra nieko bendra. Tai, ką sakiau, tėra epigrama... Ašis... Arba, taip sakant, kvintesencija. O ji reiškia, jog trestas ir panašus ir nepanašus į kiaušinį. Kai nori pramušti kiaušinį, jį daužai iš išorės. O trestą galima suskaldyti tik iš vidaus. Tupėk ant jo ir lauk, kol paukštukas prakals visą lukštą. Pažvelk, koks koledžų ir bibliotekų naujai išperėtų jauniklių skaičius krykštauja ir čirškauja visoje šalyje. Taip, sere, kiekvienas trestas savyje brandina nuosavos žūties sėklą, kaip gaidys, kuris Džordžijos valstijoje sumano užgiedoti per daug arti negrų metodistų sambūrio, arba tas respublikonų partijos narys, kuris iškelia savo kandidatūrą į Tekso gubernatorius.