О Генри - Sukčių novelės

— Sveikinu tave su šventėmis, berniuk— tarė jis. — Gali imti nuo eglės viską, kas tau plinka, — mudu tuoj pasieksim. Na, duok ranką, pasisveikink su Santa Klausu.

— Nėra jokių Santa Klausų, — šniurkštelėjęs nosį, sumurmėjo Bobis. — Tavo barzda — dirbtinė. Iš senų ožkų nuošukų. Nesu mažas vaikas. Velniams man tos lėlės ir alaviniai arkliukai? Vežėjas sakė, kad duos šautuvą. O tu jo neturi. Aš noriu namo.

Trinidadas paskubėjo į pagalbą. Jis spustelėjo Čerokiui ranką ir ją smagiai pakratė.

— Tu jau atleisk, Čeroki, — tarė jis. — Pas mus, Geltonajame Kirtiklyje, nėra jokių vaikų, niekada nebuvo. Mes tikėjomės atvaryti jų visą pulką į tavo kviestinį vakarą, bet va, išskyrus šitą sardinę, nieko nepavyko pagauti. O jis, supranti, ateistas ir netiki Santa Klausais. Mums labai nesmagu, kad be reikalo išsikaštavai. Betgi mudu su teisėju manėme, kad atginsime čia visą būrį mailiaus ir kad visos tavo švilpynės bus išgraibstytos.

— Na ir tiek to, — ramiai tarė Čerokis. — Pamanyk, anokios išlaidos, yra dėl ko burną aušinti! Suversim visą tą šlamštą į seną šachtą, ir tiek. Taip ir reikia tokiam asilui — visai pamiršau, kad Geltonajame Kirtiklyje nėra vaikų!

Tuo tarpu svečiai su pagirtinu įkarščiu, nors ir be didelio pasisekimo, nudavė, kad iš tikrųjų linksminasi.

Bobis pasitraukė į kampą ir prisėdo ant kėdės. Jo veide atsispindėjo slogus nuobodulys. Čerokis, dar ne visai atvėsęs nuo savo vaidmens, priėjo ir atsisėdo šalia.

— Kur gyveni, berniuk? — mandagiai paklausė jis.

— Granitinėje Strėlėje, — nenoromis iškošė Bobis.

Salėje buvo karšta. Čerokis nusiėmė savo gobtuvą, peruką ir barzdą.

— Ei! — truputį pagyvėjęs, tarė Bobis. — O juk tave aš pažįstu.

— Argi mudu su tavimi buvome susitikę, mažyli?

— Nepamenu. O štai tavo nuotrauką mačiau. Šimtus kartų.

— Kur?

Bobis dvejojo.

— Namie. Ant komodos.

— Sakyk, berniuk, kaip tu vadiniesi?

— Robertas Lemslenas. Tai mamos nuotrauka. Ji nakčiai ją slepia po pagalve. Kartą net mačiau, kaip ją bučiavo. Niekad šitaip nedaryčiau. Bet moteris visos jau tokios.

Čerokis pakilo ir pasikvietė Trinidadą.

— Pasėdėk su berniuku, aš tuoj grįšiu. Einu nusivilkti šį apsiaustą ir paruošti roges. Reikia nuvežti berniūkštį namo.

— Na, bedievi, — tarė Trinidadas, užimdamas Čerokio vietą. — Vadinasi, brolau, tu taip pasenai ir viskuo persisotinai, jog tavęs jau nebedomina tokie niekai, kaip saldumynai ir žaisliukai? — Esi bjaurus tipas, — kandžiai tarė Bobis. — Žadėjai, kad bus šautuvas. O čia žmogus netgi parūkyti negali. Noriu namo.

Čerokis privažiavo rogėmis prie gonkų ir Bobį įtaisė ant pasėsto. Eiklūs arkliukai žvaliai truktelėjo pirmyn išvažinėtu sniego keliu. Čerokis vilkėjo penkis šimtus dolerių kainuojančius kailinius, pasiūtus iš naujagimių kotikų kailių. Kailinė gūnia maloniai šildė.

Bobis išsitraukė iš kišenės papirosą ir ėmė braukyti degtukus.

— Mesk papirosą! — ramiai, bet kažkokiu nauju balsu tarė Čerokis.

Po trumpų dvejonių Bobis nuspriegė papirosą į sniegą.

— Mesk visą dėžutę, — įsakė naujas balsas.

Berniukas pakluso ne iškart, bet vis dėlto įvykdė ir šį įsakymą.

— Ei! — staiga tarė Bobis. — O tu man patinki. Netgi nesuprantu — kodėl. Pamėgintų kas nors šitaip man komanduoti!

— Klausyk, mažyli, — tarė Čerokis įprastu balsu. — Ar nemeluoji, jog tavo motina bučiavo tą nuotrauką? Tą, kuri į mane panaši?

— Nemeluoju. Pats mačiau.

— Tu, regis, kažką šnekėjai apie šautuvą?

— Na taip. O ką? Ar turi?

— Rytoj gausi. Su sidabriniu apsodų.

Čerokis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Pusė devynių. Ką gi, mudu su tavimi pasieksime Granitinę Strėlę kaip tik per pačias šventes, minute į minutę. Tau nešalta? Sėskis arčiau, sūneli.

Išpirka

Aš ir senis Makas Lonsberis, mudu abu liovėmės žaisti slėpynių su menkute aukso gysla, uždirbę po keturiasdešimt tūkstančių dolerių kiekvienas. Aš sakau: „senis“ Makas, bet jis bebuvo senas. Keturiasdešimt vieneri, ne daugiau. Tačiau jis visada atrodė kaip senis.

— Endi, — sako man Makas, — aš pavargau nuo kasdienių rūpesčių. Šiuos trejus metus mudu su tavimi puikiai padirbėjome. Truputį pailsėkim ir išleiskim atliekamus pinigėlius.

— Man patinka šis pasiūlymas, — sakau. — Laikinai tapkime nabobais ir išmėginkime, kas tai yra. Bet ką mes darysime: vyksim prie Niagaros krioklio ar plieksim „faraoną“?

— Daugybę metų, — sako Makas, — aš svajojau, kad, turėdamas atliekamų pinigų, kur nors išsinuomosiu lūšnelę iš dviejų kambarių, pasisamdysiu kiną virėją ir sėdėsiu vienomis kojinėmis bei skaitysiu Boklio „Civilizacijos istoriją“.

— Na ką gi, — sakau, — miela, naudinga ir be vulgarios pompos. Turbūt geresnio pinigų investavimo nesugalvosi. Duok man laikrodį su gegute bei Sepo Vinerio „Bandžio pradžiamokslį“, ir aš tau kompanionas.

Po savaitės mudu su Maku patenkame į Pinjos miestelį, maždaug už trisdešimties mylių nuo Denverio, ir su Brandame elegantišką dviejų kambariu namelį, kaip tik tai, ko mums reikia. Į miesto banką mes padėjome maišą pinigų ir suėjome į pažintį su visais trimis šimtais keturiasdešimčia miesto gyventojų. Kiną, laikrodį su gegute, Boklį ir „Pradžiamokslį“ mudu atsivežėme iš Denverio, ir mūsų trobelėje išsyk tapo jauku kaip namuose.

Netikėkit, kai sako, jog turtas neatneša laimės. Pažiūrėtumėt, kaip senis Makas sėdi savo supamojoje kėdėje, užsikėlęs kojas su siūlinėmis kojinėmis ant palangės, ir pro akiniu ryja Boklio vaistus, — tai buvo pertekliaus vaizdas, kurio pavydėtų pats Rokfeleris. O aš mokiausi groti bandžio „Tai šaunuolis senis Zipas“, ir gegutė laiku įterpdavo savo pastabas, ir A Sinas prisodrindavo atmosferą nuostabiausiu kiaušinienės su kumpiu aromatu, prieš kurį neatsilaikytų netgi sausmedžio kvapas. Kai tapdavo pernelyg tamsu gvildenti Boklio paistalus ir „Pradžiamokslio“ vingrybes, mudu su Maku užsirūkydavom pypkes ir šnekučiuodavom apie mokslą, apie perlų gavybą, apie išiją, apie Egiptą, apie ortografiją, apie žuvis, apie pastatus, apie kailių išdirbimą, apie dėkingumą, apie erelius ir apie visokius kitokius dalykus, apie kuriuos pareikšti savo nuomonę seniau mums nuolat stigdavo laiko.

Kartą vakare Makas ėmė ir manęs paklausė, ar gerai išmanau moterų sluoksnio papročius ir politiką.

— Radai ko klausti! — sakau pasitikėjimo kupinu tonu. — Pažįstu jas nuo Alfredos iki Omahos. Moters prigimtį ir panašius dalykus, — sakau, — aš atpažįstu taip pat greitai, kaip įžvalgus erelis Uolėtuosius kalnus. Dantis pravalgiau per jų gudragalvystes ir išsisukinėjimus.

— Supranti, Endi, — sako Makas lyg ir atsidusdamas, — aš visai nežinau jų polinkių. Tikriausiai ir man būtų kilęs ūpas su jomis pabendrauti, bet stigo laiko. Nuo keturiolikos metų pats užsidirbu duoną, tad mano mintys nėra praturtintos tais jausmais, kuriuos, sprendžiant iš aprašymų, paprastai sukelia šios lyties būtybės. Kartais dėl to gailiuosi, — sako Makas.

— Moterys — nepalankus tyrimo objektas, — sakau, — bet viskas priklauso nuo požiūrio. Nors viena nuo kitos jos labai skiriasi, bet neretai pastebėdavau, kad jos nepaprastai panašios smulkmenose.

— Man regis, — tęsia Makas, — kad žymiai geriau jomis domėtis ir žavėtis, kol esi jaunas ir tam sutvertas. Aš pražiopsojau savo laiką. Ko gera, esu per senas, kad jas įtraukčiau į savo programą.