Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Man primygtinai reikalaujant, Jo Didenybės tarnautojai paklausė belaisvio apie šią kelionę. Aiginietis kapitonas pareiškė, kad jo laivas buvo vienas iš tų, kurie plukdė Spartos karius ir pasiuntinius statyti paminklo Trims Šimtams.

Laive taip pat buvo ir Spartos moterų, žuvusių karių žmonų ir giminių.

Nei jam, nei jo žmonėms nebuvo leista bendrauti su tomis kilmingomis poniomis. Aš atkakliai kamantinėjau kapitoną tačiau man nepavyko sužinoti, ar tarp tų moterų buvo Kseono pasakojimuose minėtos Aretė ir Paralėja.

Jo laivas nuleido inkarą Sperchėjos upės žiotyse, papasakojo kapitonas, rytinėje pusėje tos pačios lygumos, kurioje stovėjo Jo Didenybės armijos stovykla per Karštųjų Vartų puolimą.

Ten laivu plaukę keleiviai išlipo ir likusį kelią nuėjo pėsčiomis.

Prieš kelis mėnesius vietiniai gyventojai persų stovyklos vietoje, kur stovėjo Jo Didenybės palapinė, buvo radę trijų graikų karių kūnus. Trachidės gyventojai išsaugojo palaikus ir su pagarba grąžino atvykusiems lakedaimoniečiams.

Nors tokiais atvejais niekada negali būti visiškai tikras, tačiau sveikas protas man kalba, kad šie kūnai galėjo būti tiktai spartiečio Doreono, skirito Šuns ir plėšiko Sferijaus, — jie, be kitų, dalyvavo naktiniame Jo Didenybės palapinės užpuolime.

Aiginiečio laivu buvo atvežti dar vieno Lakedaimono kario pelenai, kuriuos kažkas grąžino iš Atėnų. Kapitonas nežinojo, kieno sudegintus palaikus vežė, tačiau mano širdis pradėjo smarkiau plakti ir aš buvau įsitikinęs, kad tai buvo mūsų pasakotojo palaikai. Puoliau dar atkakliau kamantinėti kapitoną Jis papasakojo, kad šie paskutiniai kūnai ir urna su pelenais buvo užkasti lakedaimoniečių laidojimo pylime prie pat Karštųjų Vartų ant kalvos tiesiai virš jūros. Smulkiai išklausinėjęs kapitono apie tą vietovę, aš padariau išvadą, kad tai buvo ta pati kalvelė, ant kurios žuvo paskutiniai gynėjai.

Žuvusiųjų atminimui nebuvo surengtos jokios sportinės žaidynės, o tik atliktos iškilmingos apeigos ir sugiedotos padėkos giesmės Dzeusui Gelbėtojui, Apolonui, Erosui ir Mūzoms. Viskas baigėsi greičiau nei per valandą.

Kapitonui tą dieną savaime suprantama, labiau rūpėjo potvynis ir jo laivo saugumas, nei žuvusiųjų paminėjimo apeigos, tačiau jam į atmintį įstrigo vienas keistas dalykas. Viena iš spartiečių moterų visą laiką laikėsi atokiau nuo kitų, o kai jos seserys jau susiruošė grįžti į laivą ji dar pasiliko ant kalvelės. Ten ji užtruko taip ilgai, kad kapitonas buvo priverstas pasiųsti vieną iš savo jūreivių pakviesti jos.

Man labai norėjosi sužinoti tos moters vardą tačiau kapitonui jos, aišku, niekas nepristatė, o jis pats taip pat nepasidomėjo. Aš toliau klausinėjau, siekdamas sužinoti jos aprangos ar išvaizdos detales, kurios būtų galėjusios padėti man atspėti, kas ji tokia. Aiginietis tvirtino, kad nieko neįsidėmėjo.

— O koks buvo jos veidas? — neatstojau aš. — Ar ji buvo jauna, ar sena? Kokio amžiaus atrodė?

— Negaliu pasakyti, — atsakė vyras.

— Kodėl?

— Jos veidas buvo pridengtas, — paaiškino kapitonas. — Iš po šydo matėsi tiktai akys.

Paskui paklausiau apie paminklus, apie akmenis ir užrašus ant jų. Aiginietis išklojo viską ką prisiminė, nors prisiminė jis nedaug. Ant akmens virš spartiečių kapo buvo iškaltos poeto Simonido eilės. Pats poetas taip pat dalyvavo apeigose.

— Ar prisimeni tas eiles? — paklausiau. — O gal jos buvo per ilgos, kad išliktų tavo atmintyje?

— Visai ne, — atsakė kapitonas. — Eilės buvo parašytos spartietiška maniera. Trumpos. Nieko nereikalingo.

Jos buvo tokios paprastos, pasakė jis, kad lengvai išliko net jo prastoje atmintyje.

O xein angellein Lakedaimoniois hoti tede

keimetha tois keinon rhemasi peithomenoi

Šias eiles, kiek leido mano sugebėjimai, išverčiau taip:

O svetimšali, praneški spartiečiams, kad mes šitoj vietoj

Esame žuvę, jų įsakams paklusę.

PADĖKA

Nereikia nė sakyti, kad rašytojas, siekiantis pavaizduoti išnykusius pasaulius ir kultūras, labiausiai turi būti dėkingas autentiškų rašytinių šaltinių autoriams, šiuo atveju Homerui, Herodotui, Plutarchui, Pausanijui, Diodorui, Platonui, Tukididui, Ksenofonui ir kitiems. Be jų neįmanoma sukurti nieko tikra.

Tačiau taip pat būtų sunku apsieiti be nuostabių mūsų laikų mokslininkų ir istorikų, kurių spausdintą išmintį aš begėdiškai pasisavinau. Tikiuosi, jie atleis šio kūrinio autoriui jo ne tokį gilų išmanymą jeigu jis su padėka išvardins keletą šių išskirtinių klasikų. Štai jie: Paul Cartledge, G. L. Cawkwell, Victor Davis Hansen, Donald Kagan, John Keegan, H. D. F. Kitto, J. F. Lazenby, E. V. Pritchett, W. K. Pritchett, o ypač — Mary Renault.

Taip pat norėčiau padėkoti dviem kolegoms, kurių patarimai ir įžvalgos man buvo nepaprastai svarbūs:

Hunter B. Armstrong, tarptautinės hoplologijos draugijos direktoriui, už dosniai suteiktas žinias apie hoplitų ginklus, kovos taktiką ir įgūdžius bei už jo neįkainojamą antikos mūšių supratimą ir vaizdingą jų atkūrimą. Pats būdamas pripažintas kovų meistras, ponas Armstrongas neapsakomai daug padėjo man bandant įsivaizduoti sunkiųjų graikų pėstininkų kovos būdus.

Dr. Ippokratis Kantzios, graikų kalbos ir literatūros profesoriui adjunktui iš Naujojo Džersio už jo enciklopedines žinias, kuriomis jis dosniai su manimi pasidalijo, už pagalbą išsaugant istorinį ir lingvistinį autentiškumą už šioje knygoje panaudotų epigrafų, ištraukų ir terminų išvertimą (tiek laisvą tiek tikslų), ir už daugybę kitų išmintingų bei įkvepiančių patarimų. Nėra nė vieno puslapio šioje knygoje, prie kurio tu nebūtum kuo nors prisidėjęs, Hipai. Dėkoju už tavo didžiulį kūrybinį įnašą nuolatinį padrąsinimą ir olimpines rekomendacijas.

Išnašos

Jono Dumčiaus vertimas iš Herodoto „Istorijos“ (vert.).

Hoplitas - šen. Graikijoje sunkusis pėstininkas (vert.).

Lakedaimonas - taip antikoje buvo vadinama Sparta (vert.).

Visi Spartos gyventojai buvo dalijami į tris grupes: spartiatus, perioikus ir helotus. Valdantysis sluoksnis buvo spartiatai. Tiek žygyje, tiek ir taikos metu spartiatai atlikdavo karinius, gimnastikos, fechtavimo, imtynių, bėgimo pratimus ir tik nakčiai grįždavo namo į savo šeimas. Spartiatai sudarė „lygiųjų bendruomenę“. Perioikai - „aplinkui gyveną“ - Spartos sąjunginių sričių gyventojai. Tarp perioikų buvo žemdirbių, amatininkų ir prekybininkų. Palyginus su beteisiais vergais helotais, perioikai buvo geresnėje padėtyje, jie tarnavo kariuomenėje ir galėjo turėti žemės, bet neturėjo politinių teisių ir neįėjo į „lygiųjų bendruomenę“ (vert.).

Dievo Apolono epitetai (vert.).

Fokidė - šen. Graikijos provincija, kurioje vyksta didžioji dalis šioje knygoje aprašomų įvykių (vert.).

Amfiktionija — genčių ir miestų (polių) sąjunga (vert.).

Skiritai - spartiečiams pavaldūs Skiritijos gyventojai. Jų statusą Spartoje galima lyginti su perioikais. Kariuomenėje jie sudarė elitinius lengvai ginkluotų pėstininkų dalinius (vert.).

Elidė - sritis Peloponeso šiaurės vakaruose; Argas - miestas Peloponeso pusiasalyje (vert.).

Alfa - pirmoji graikų abėcėlės raidė (vert.).

Lambda - vienuoliktoji graikų alfabeto raidė (vert.).

Aitolija - Graikijos sritis (vert.).

Istoriniame Sepėjos mūšyje Kleomeno I vadovaujami spartiečiai nugalėjo Argą ir visiškai įtvirtino savo valdžią Peloponese (vert.).

Spartoje vienu metu būdavo po du karalius, kilusius iš dviejų atskirų giminės linijų - Agiadų ir Euripontidų. Abi jos pagal tradiciją ėjo nuo Heraklio, bet Agiadai buvo viršesni (vert.).