Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Šis skydas priklausė mano tėvui, o dar pirmiau — jo tėvui. Aš prisiekiau dievams numirti tik tada, kai kas nors paims jį iš mano rankų.

Polineikas nuėjo prie tespijiečių ir atidavė savo skydą vienam niekuo neišsiskiriančiam kariui.

Vyras sujaudintas paėmė jį ir atidavė Polineikui savąjį. Paskui sekė kitas apsikeitimas skydais, tada — dar vienas, kol galiausiai dvidešimt ar trisdešimt skydų pakeitė šeimininkus. Kiti pasikeitė savo šarvais ir šalmais su išlaisvintais ginklanešiais ir helotais. Juoda tespijiečių apranga maišėsi su raudonais lakedaimoniečių apsiaustais, kol galų gale visi skirtumai tarp tautų išnyko.

Vyrai pradėjo šaukti Dieneką. Jie norėjo išgirsti kokią nors sąmojingą pastabą, trumpą ir taiklią, kokiomis jis garsėjo. Tačiau jis spyrėsi. Matėsi, kad nenorėjo kalbėti.

— Broliai, aš ne karalius ir ne karvedys. Niekada nevadovavau didesniam kiekiui karių už vieną būrį. Todėl pasakysiu jums tik tai, ką pasakyčiau savo būrio vyrams, žinodamas, kokia baimė dabar glūdi kiekvieno širdyje — ne mirties baimė, ne, blogiau — baimė susvyruoti ir neatsilaikyti, baimė pasirodyti nevertiems šios paskutinės, lemiamos valandos.

Jo žodžiai pataikė tiesiai į tikslą. Tai buvo aiškiai matyti nutilusių, susikaupusių vyrų veiduose.

— Darykite štai kaip, broliai. Pamirškite šalį. Pamirškite karalių. Pamirškite žmoną, vaikus ir laisvę. Pamirškite visas idėjas, net ir pačias kilniausias, dėl kurių privalote šiandien kovoti. Kaukitės dėl vienintelio dalyko: dėl žmogaus, stovinčio šalia jūsų. Jis yra viskas ir viskas yra jame. Tai viskas, ką aš žinau. Tai viskas, ką aš galiu jums pasakyti.

Dienekas nutilo ir grįžo į savo vietą. Galinėse gretose pasigirdo bruzdesys, tada kariai prasiskyrė ir į priekį išėjo spartietis Euritas. Tai buvo tas pats karys, kuris mūšyje prarado regėjimą ir buvo išsiųstas į Alpenojų kartu su Aristodemu. Dabar Euritas grįžo, beveik nieko nematantis, tačiau užsidėjęs šarvus ir apsiginklavęs, vedamas ginklanešio. Nesakydamas nė žodžio jis atsistojo į gretą šalia kitų.

Vyrų drąsa ir pasiryžimas dar labiau išaugo.

Į priekį vėl išėjo Leonidas. Jis pasiūlė tespijiečių vadams pasinaudoti šiomis paskutinėmis akimirkomis ir pasikalbėti su savo žemiečiais, o jis pasikalbėjęs atskirai su spartiečiais.

Dviejų miestų kariai išsiskirstė. Buvo likę tik šiek tiek daugiau nei du šimtai Lakedaimono lygiųjų ir išlaisvintų vyrų. Jie visi, nekreipdami dėmesio į rangą ar vietą rikiuotėje, susispaudė aplink karalių. Visi žinojo, kad Leonidas neragins jų kovoti dėl kokių nors aukštų tikslų — dėl laisvės, įstatymo ar Heladės išgelbėjimo nuo tirono jungo.

Jis kalbėjo trumpai, paprastais žodžiais apie Euroto slėnį, apie Pamoną ir Taigetą apie tas penkias gyvenvietes, kurių nesupo sienos ir kurios sudarė polį, visų vadinamą Sparta. Po tūkstančio metų, pasakė Leonidas, po dviejų, po trijų tūkstančių metų šimtų dar negimusių kartų žmonės dėl kokių nors priežasčių atvyks į mūsų šalį.

— Galbūt tai bus mokslinčiai, gal užjūrių keliauninkai, vedami smalsumo ir noro sužinoti apie praeitį. Jie apžiūrės mūsų lygumą ištyrinės akmenis ir griuvėsius. Ką jie sužinos apie mus? Jų kastuvai neatkas nuostabių rūmų ar šventyklų, jų kirtikliai neatkapstys amžinų statinių ar meno kūrinių. Kas išliks po spartiečių? Ne paminklai iš marmuro ir bronzos, o tai, ką mes šiandien darome čia.

Nuo Siaurumos vis sklido priešo trimitų garsai. Jau aiškiai matėsi priešakinės persų gretos, jų karaliaus kovos vežimai ir šarvuoti jo palydovai.

— O dabar gerai papusryčiaukite vyrai, nes vakarieniausime pragare.

AŠTUNTA KNYGA TERMOPILAI

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Jo Didenybė savo akimis matė, kokį nepaprastą didvyriškumą parodė spartiečiai, tespijiečiai ir jų išlaisvinti ginklanešiai bei tarnai tą paskutinį rytą Todėl man nėra reikalo atpasakoti visos mūšio eigos. Aš papasakosiu tiktai apie kai kuriuos atskirus momentus, į kuriuos Jo Didenybė galbūt neatkreipė dėmesio ir kurie padės atskleisti, kaip Jo Didenybė ir pageidavo, helenų būdą. Helenų, kuriuos jis prie Termopilų vadino savo priešais.

Pačiu iškiliausiu ir neginčijamai pranašiausiu iš visų vyrų galima pavadinti vieną žmogų — Spartos karalių Leonidą. Kaip Jo Didenybė žino, pagrindinės persų armijos pajėgos, kurios, kaip ir ankstesnėmis kautynių dienomis, atėjo nuo Trachidės, dar ilgai po saulės patekėjimo nepradėjo puolimo. Puolimas prasidėjo ne ryte, o arčiau vidudienio, nors tuo metu dešimt tūkstančių Nemirtingųjų dar nebuvo pasirodę sąjungininkų užnugaryje. Artėjanti mirtis Leonido visiškai negąsdino ir jis visą tą laiką pramiegojo. Tiksliau, prasnaudė — tokia nerūpestinga buvo karaliaus povyza. Jis pasitiesė ant žemės savo apsiaustą ir patogiai įsitaisė ant jo, sukryžiavęs kojas per kulkšnis, rankas susidėjęs ant krūtinės, akis nuo saulės prisidengęs šiaudine kepure, o galvą pasidėjęs ant savo skydo. Karalius priminė berniuką ganantį ožkas kokiame nors apsnūdusiame vasaros slėnyje.

Kokia karaliaus valdžios prigimtis? Kokias savybes ji suteikia tam, kuris tampa karaliumi? Jei drįsčiau spėlioti, apie ką dažnai susimąsto Jo Didenybė, sakyčiau, kad būtent šie klausimai labiausiai neduoda jam ramybės.

Ar Jo Didenybė prisimena tą akimirką ant šlaito už Siaurumos, kai Leonidas krito pervertas pustuzinio iečių, praradęs regėjimą su šalmu, skilusiu nuo kovos kirvio smūgio? Ar prisimena Jo Didenybė tą galingą smūgį pražūtingoje spūstyje, kai spartiečiai visa jėga puolė į priekį, į džiūgaujančių priešų minią ir nusviedė juos atgal, kad pasiimtų savo karaliaus kūną? Aš kalbu ne apie pirmą kartą, taip pat ne apie antrą ir trečią, bet apie ketvirtą kartą, kai prieš tūkstantines priešo pajėgas stovėjo mažiau nei šimtas lygiųjų, didžiūnų ir išlaisvintųjų.

Aš pasakysiu Jo Didenybei, kas yra karalius. Karalius nesėdi savo palapinėje, kai jo vyrai lieja kraują ir miršta kovos lauke. Karalius nepietauja, kai jo vyrai alksta ir nemiega ar kai stovi sargyboje. Karalius pelno savo vyrų ištikimybę ne laikydamas juos baimėje, jis neperka ištikimybės už auksą; jis užsitarnauja jų meilę savo prakaitu ir skausmu. Pačią sunkiausią naštą karalius pakelia pirmas ir padeda paskutinis. Karalius nereikalauja tarnystės iš tų, kuriuos jis veda. Jis pats tarnauja jiems.

Paskutinėmis akimirkomis prieš prasidedant mūšiui, kai persai, medai, sakai, baktrai, ilyrai, egiptiečiai ir makedoniečiai taip priartėjo prie gynėjų, kad galima buvo įžiūrėti jų veidus, Leonidas pražingsniavo pro priešakines spartiečių ir tespijiečių gretas ir persimetė žodžiu su kiekvieno būrio vadu. Kai jis stabtelėjo šalia Dieneko, aš buvau pakankamai arti, kad išgirsčiau jo žodžius.

— Tu nekenti jų, Dienekai? — paklausė karalius draugišku tonu, neskubėdamas, lyg šiaip šnekučiuotųsi, ir parodė į persų vadus, gerai matomus nuo oudenos chorion — niekieno žemės.

Dienekas iš karto atsakė, kad taip nėra.

— Aš matau kilnius veidus. Daugelis jų, manau, būtų sutiktas prie draugų stalo su juoku ir paplekšnojimu per petį.

Leonidas pritarė mano šeimininkui, tačiau jo akis aptemdė liūdesys.

— Man gaila jų, — prisipažino jis, rodydamas į tuos šaunius priešais mus stovinčius karius. — Ką jie atiduotų, patys narsiausieji iš jų, kad galėtų dabar stovėti čia su mumis?

Tai yra karalius, Jūsų Didenybe. Jis nesistengia paversti žmonių vergais, bet savo elgesiu ir pavyzdžiu juos išlaisvina. Jo Didenybė gali paklausti, kaip klausė Gaidys ir Aretė, kodėl toks žmogus, kaip aš, kurio padėtį išdidžiai galima būtų pavadinti tarnyste, o menkinamai — vergyste, kodėl toks žmogus noriai sutinka numirti už svetimą tautą ir svetimą šalį. Atsakymas toks: jie nebuvo man svetimi. Aš su džiaugsmu rizikavau gyvybe — ir dar šimtą kartų būčiau pasielgęs lygiai taip pat — už Leonidą, Dieneką Aleksandrą ir Polineiką už Gaidį ir Savižudį, už Aretę ir Diomachę, už Bruksijų, savo motiną ir tėvą už savo žmoną ir vaikus. Aš ir visi ten buvę vyrai niekada nesijautėme laisvesni kaip tuomet, kai savo valia paklusome tiems griežtiems įstatymams, kurie atima gyvybę ir vėl ją sugrąžina.