Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Belaisvis Kseonas patvirtino, kad šeimininkas rado laiko ir persakė jiems tą istoriją. Tačiau dabar, paklausė jis, kai Jo Didenybė atšaukė savo įsakymą užrašyti belaisvio pasakojimus, ar Orontas tikrai norįs klausytis toliau?

— Mes, kuriuos tu vadini savo priešais, taip pat esame iš kūno ir kraujo, — atsakė Orontas, — ir mūsų širdys sugeba prisirišti taip pat kaip ir tavoji. Nejau tavęs nenustebino, kad Jo Didenybės istorikas ir aš atėjome čia pasirūpinti tavimi ne tik kaip belaisviu, kuris suteikė žinių apie mūšį, bet ir kaip žmogumi, netgi kaip draugu?

Orontas paprašė papasakoti paskutinę šios istorijos dalį — tai esą būsianti paslauga jam, taip įdėmiai klausiusiam graiko istorijos. Papasakoti kaip draugui, kiek graikui leis jėgos.

— Ką Spartos karalius pasakė apie moterų drąsą ir kaip tavo šeimininkas Dienekas perdavė visa tai savo jauniesiems draugams ir globotiniams?

Kseonas didelėmis pastangomis pasirėmė ant alkūnių, mūsų padedamas atsisėdo tiesiai, sutelkė paskutines jėgas, giliai įkvėpė ir pradėjo:

Aš persakysiu jums šią istoriją, mano draugai, taip, kaip mano šeimininkas papasakojo ją Aleksandrui ir Aristonui prie Karštųjų Vartų — ne savo žodžiais, o Aleksandro motinos Paralėjos žodžiais, kuri papasakojo šią istoriją Dienekui su Arete praėjus tik kelioms valandoms po to, kai viskas įvyko. Tada dar buvo likusios trys ar keturios dienos iki mūsų išėjimo iš Lakedaimono link Karštųjų Vartų. Tą vakarą ji atvyko į Dieneko ir Aretės namus, kartu atsivedė dar kelias moteris. Jos visos buvo motinos ir žmonos karių, išrinktų į Trijų Šimtų būrį. Nė viena iš moterų nežinojo, ką Paralėja nori pasakyti. Mano šeimininkas iš karto atsistojo manydamas, kad ponios norės aptarti tarpusavyje savo reikalus, tačiau Paralėja paprašė jo pasilikti. Jis taip pat privaląs tai išgirsti, pasakė ji. Visi susėdo aplink ją ir ji pradėjo:

— To, ką aš dabar papasakosiu tau, Dienekai, tu negalėsi persakyti mano sūnui, kol jūs nepasieksite Karštųjų Vartų ir kol neateis tinkamas momentas. Jeigu tokia bus dievų valia, šis momentas bus tavo arba jo mirties valandą. Tu suprasi, kada jis ateis. O dabar atidžiai klausykitės.

Ši priešpietį mane išsikvietė karalius. Aš iš karto išvykau į jo namus ir atėjau šiek tiek per anksti. Leonidas dar nebuvo grįžęs, jis tvarkė įvairiausius reikalus, susijusius su žygiu. Tačiau kieme, platano šešėlyje, manęs laukė jo karalienė Gorga. Ji pasveikino mane ir pakvietė prisėsti šalia. Mes buvome vienos, be tarnų ir be palydovų.

„Tu turbūt spėlioji, kodėl mano vyras nori tave matyti, — pradėjo ji. — Aš pasakysiu tau. Jis nori kreiptis į tavo širdį. Karalius mano, kad tu nepritari jo sprendimui, nes jis tau, vienintelei iš visų, atneš dvigubą sielvartą. Leonidas puikiai supranta, kad išrinkęs į Trijų Šimtų būrį Olimpijų ir Aleksandrą jis atėmė iš tavęs du mylimus žmones, vyrą ir sūnų, paliko tiktai mažylį Olimpijų tęsti giminės linijos. Jis kalbės su tavimi apie tai, kai sugrįš. Bet pirmiausia aš pati noriu nuoširdžiai su tavimi pasikalbėti kaip moteris su moterimi.“

Mūsų karalienė dar gana jauna, aukšta ir graži, tačiau medžio šešėlyje jos veidas atrodė labai rimtas ir liūdnas.

„Aš buvau vieno karaliaus dukra, o dabar esu kito žmona, — tęsė Gorga. — Moterys pavydi man aukštos padėties, tačiau nedaugelis supranta, kokias sunkias pareigas ji užkrauna. Karalienė negali būti tiesiog moteris kaip kitos. Ji negali turėti savo vyro ir vaikų kaip kitos žmonos ir motinos. Jos vyras ir vaikai gyvena tam, kad tarnautų šaliai. Karalienė tarnauja savo tėvynainių širdims, ne sau ir ne savo šeimai. Dabar ir tu, Paralėja, esi pašaukta į šią rūsčią seseriją. Privalai užimti savo vietą šalia manęs šioje širdgėloje. Toks yra dievų skirtas moters išmėginimas ir toks yra jos triumfas: iškęsti skausmą, pakelti sielvartą, išgyventi liūdesį ir taip suteikti drąsos kitiems.“

Kai išgirdau šiuos karalienės žodžius, prisipažinsiu, mano rankos pradėjo taip drebėti, kad aš išsigandau, jog nebegalėsiu susivaldyti. Buvau ne tik prislėgta skausmingos žinios, bet ir įtūžusi ant Leonido, kam jis beširdiškai įpylė į mano taurę dvigubą saiką liūdesio. „Kodėl aš?“ — virdama pykčiu šaukė mano širdis. Aš jau buvau beišsakanti garsiai savo pasipiktinimą, kai atsidarė vartai ir įžengė pats Leonidas. Jis grįžo iš rikiuotės lauko ir rankoje nešėsi dulkėtą apavą. Pamatęs savo žmoną ir mane, iš karto suprato, apie ką mes kalbamės. Atsiprašęs už pavėlavimą, jis atsisėdo šalia, padėkojo man už punktualumą ir pasiteiravo, kaip laikosi mano ligotas tėvas ir kiti šeimos nariai. Jis turėjo tūkstančius rūpesčių dėl armijos ir Spartos, be to, jau žinojo apie savo paties artėjančią mirtį ir išsiskyrimą su mylima žmona, tačiau atsisėdęs ant suoliuko pamiršo viską ir skyrė man visą savo dėmesį.

„Tu manęs nekenti, Paralėja? — tokie buvo jo pirmieji žodžiai. — Tavo vietoje aš nekęsčiau. Mano rankos dabar drebėtų nuo slopinamo įniršio, — jis pasislinko ant suoliuko prie krašto ir pakvietė: Ateik čia, dukra, atsisėsk šalia manęs.“

Aš paklusau. Gorga taip pat nežymiai pasislinko arčiau. Užuodžiau karaliaus prakaitą jutau jo kūno šilumą kaip ir tada, kai aš, dar būdama mergaitė, sėdėdavau šalia savo tėvo. Mano širdį vėl suspaudė sielvartas, pyktis grasinosi išsiveržti į paviršių. Iš visų jėgų stengiausi susivaldyti.

„Miestas svarsto ir spėlioja, — vėl prabilo Leonidas, — kodėl aš išrinkau į Trijų Šimtų būrį būtent tuos karius. Gal dėl jų puikių kovos įgūdžių? Bet kodėl tada tarp tokių kovotojų kaip Polineikas, Dienekas, Alfėjus ir Maronas atsidūrė nepatyrę jaunuoliai, tokie kaip Aristonas ir tavo Aleksandras? Mieste kalbama, kad aš galbūt įžvelgiau kažin kokią neapčiuopiamą paslaptingą jėgą slypinčią šių atskirų karių visumoje. O gal aš buvau papirktas arba grąžinu kam nors senas skolas. Aš niekada nepaaiškinsiu miestiečiams, kodėl išrinkau kaip tik šiuos vyrus. Niekada nepasakysiu ir jiems patiems. Tačiau dabar pasakysiu tai tau. Aš pasirinkau juos ne dėl jų pačių didvyriškumo, o dėl jų moterų narsos.“

Su šiais karaliaus žodžiais man iš krūtinės išsiveržė skausmingas šūksnis, nes aš jau iš anksto žinojau, ką jis dabar pasakys. Ant pečių pajutau jo guodžiančią ranką.

„Graikijai gresia didelis pavojus. Jeigu ji išsigelbės, tai įvyks ne prie Vartų (mūsų ir mūsų sąjungininkų ten laukia tiktai mirtis), o vėlesniuose jūros ir sausumos mūšiuose. Tuomet Graikija, jeigu tokia bus dievų valia, sugebės apsiginti. Ar supranti tai, Paralėja? Gerai. Dabar klausykis. Kai mūšis baigsis ir Trys Šimtai bus žuvę, visa Graikija žiūrės į spartiečius, norėdama pamatyti, kaip jie tai pakelia. O į ką žiūrės spartiečiai? Į tave. Į tave ir į kitas kritusių karių žmonas, motinas, seseris, dukras. Jeigu jie pamatys, kad jūsų širdys plyšta iš sielvarto, kad jūs palūžusios nuo skausmo, jie taip pat pasiduos. Ir Graikija žlugs kartu su jais. Bet jeigu jūs iškęsite skausmą neliedamos ašarų, jeigu ne tik ištversite savo praradimą bet paniekinsite jo nešamą agoniją ir suvoksite jį kaip garbę — tada Sparta atsilaikys. Ir visa Heladė stos jai už nugaros. Kodėl aš pasirinkau tave šiam pačiam sunkiausiam išbandymui, tave ir kitas tavo seseris iš Trijų Šimtų? Todėl, kad tu sugebėsi jį išlaikyti.“ Iš mano lūpų išsprūdo priekaišto karaliui žodžiai: „Ir tik toks atpildas už moters dorybes, Leonidai? Nešti dvigubą naštą ir kęsti dvigubą skausmą?“