Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Karalienė Gorga pasislinko arčiau, norėdama pasiūlyti man savo paramą, tačiau Leonidas ją sulaikė ir vis dar laikydamas savo šiltą ranką man ant pečių tęsė: „Mano žmona palinko į tave, Paralėja, ji nori savo prisilietimu palengvinti tavo naštą, kurią pati nesiskųsdama neša visą gyvenimą. Jai niekada nebuvo leidžiama būti tiesiog Leonido sutuoktine — ji privalėjo būti Lakedaimono žmona. Dabar ši dalia teko ir tau. Daugiau tu nebūsi Olimpijaus žmona ir Aleksandro motina, bet tarnausi mūsų tautai kaip žmona ir motina. Tu ir tavo seserys iš Trijų Šimtų esate visos Graikijos motinos, pačios laisvės motinos. Tai sunki pareiga, Paralėja, kuriai aš pašaukiau savo paties mylimą žmoną ir mano vaikų motiną, o dabar pašaukiau jai ir tave. Pasakyk man, ar aš klydau?“

Po šių karaliaus žodžių mano savitvarda išgaravo. Aš neišlaikiau ir pradėjau raudoti. Leonidas geraširdiškai mane apkabino, o aš paslėpiau savo veidą jam ant krūtinės, prisiglaudusi kaip maža mergaitė prie tėvo, verkiau niekaip nepajėgdama susitvardyti. Karalius tvirtai mane laikė ir ramino.

Kaip liepsna, kuri viską sudeginusi išnyksta pati, taip sudegė ir išnyko mano sielvartas. Mane aplankė ramybė — dovana ne tik tos tvirtos rankos, vis dar laikančios mane, bet atėjusi iš daug gilesnio šaltinio, neapsakomo, dieviško. Stiprybė grįžo į mano kūną drąsa — į mano širdį. Aš pakilau prieš karalių ir nusišluosčiau akis. Kreipiausi į jį žodžiais, kurie mano lūpose atsirado tarytum ne mano valia, o buvo pašnibždėti nematomos ir man nepažįstamos deivės. „Šios ašaros buvo paskutinės, valdove, kurios nutekėjo mano skruostais.“

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Tai buvo paskutiniai belaisvio Kseono žodžiai. Jo balsas nutilo ir visi gyvybės ženklai greitai išnyko. Po kelių akimirkų jis jau gulėjo sustingąs ir šaltas. Dievai išsekino visas jo jėgas ir pagaliau leido jam grįžti ten, kur jį labiausiai traukė — pas savo bendražygius, gulinčius po žeme.

Pro pat Oronto palapinę triukšmingai iš miesto traukėsi Jo Didenybės pajėgos. Orontas įsakė išnešti Kseono kūną ant neštuvų iš palapinės. Visur viešpatavo chaosas. Nemirtingųjų vyresnysis jau ir taip buvo per ilgai užtrukęs, ir su kiekviena minute laikas spaudė vis labiau.

Jo Didenybė prisimena suirutę, siautėjusią tą rytą mieste. Daugybė plėšikų ir Atėnų padugnių, taip žemai kritusių, kad bėgantys miestiečiai nusprendė juos esant nevertus išsigelbėjimo ir paliko mieste likimo valiai, dabar kaip grobuonys bastėsi gatvėmis ir netgi išdrįso prasibrauti į Jo Didenybės stovyklos pakraščius. Šie plėšikai graibstė viską, kas tik pakliūdavo jiems po ranka. Kai mes išėjome į plačią nuniokotą gatvę, atėniečių vadinamą Šventuoju Keliu, Jo Didenybės sargyba pro šalį kaip tik vedė saujelę tų piktadarių.

Mano nuostabai, Orontas liepė sargybiniams palikti nusikaltėlius jo žinioje ir patiems keliauti toliau. Plėšikų buvo trys ir visi atrodė, kaip tikri niekšai. Jie pasitempė prieš Orontą ir kitus Nemirtingųjų karius, aiškiai manydami, kad dabar bus nužudyti vietoje. Man buvo liepta versti.

Orontas paklausė, ar jie yra atėniečiai. Ne piliečiai, atsakė jie, bet gyvenantys šiame mieste. Orontas parodė į šiurkštų audeklą, į kurį buvo suvyniotas Kseono kūnas.

— Ar jūs žinote, kieno tai apdaras?

Vyriausias iš plėšikų, jaunuolis, kuriam dar nebuvo ir dvidešimties, atsakė, kad tai raudonas Lakedaimono apsiaustas, kokius dėvi tiktai Spartos kariai. Buvo aišku, kad plėšikai niekaip negalėjo suprasti, iš kur pas persus atsirado šio vyro, heleno, kūnas ir kodėl jie juo rūpinasi.

Orontas klausinėjo toliau. Ar jie žiną, kur yra Falerono uostas ir Persefonės Šyduotosios šventykla?

Jie atsakė žiną.

Tada, didžiam mano ir kitų karių nustebimui, Nemirtingųjų vyresnysis išėmė iš savo krepšelio tris auksines persų monetas (kiekviena prilygo mėnesiniam pėstininko atlyginimui) ir ištiesė šį turtą tiems nedorėliams.

— Nuneškite šio vyro kūną į šventyklą ir pasilikite su juo, kol grįš žynės. Jos žinos, ką su juo daryti.

Vienas iš Nemirtingųjų pradėjo prieštarauti:

— Pažiūrėkite į šiuos nusikaltėlius, pone! Jie tikri kiaulės! Tik atiduokite jiems auksą, ir jie išmes kūną kartu su neštuvais į artimiausią griovį.

Laiko ginčams nebuvo. Orontas, aš ir kiti kariai turėjome skubiai grįžti į savo postus. Nemirtingųjų vadas užtruko dar trumpą akimirką ir atidžiai įsižiūrėjo į plėšikų veidus.

— Ar jūs mylite savo šalį? — paklausė jis.

Žiaurios jų veidų išraiškos atsakė už juos.

Orontas parodė į kūną neštuvuose.

— Šis vyras paaukojo už ją savo gyvybę. Elkitės su juo garbingai.

Mes palikome spartiečio Kseono kūną ir netrukus visi buvome įtraukti į nesulaikomą skubaus atsitraukimo tėkmę.

TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Teliko pridėti du paskutinius prierašus, susijusius su tuo žmogumi ir jo padiktuotu rankraščiu — tai užbaigs visą šią istoriją.

Kaip Orontas ir buvo numatęs, Jo Didenybė išplaukė laivu į Aziją, palikęs Graikijoje geriausius savo karius, vadovaujamus Mardonijaus, iš viso maždaug tris šimtus tūkstančių vyrų, įskaitant patį Orontą ir dešimt tūkstančių Nemirtingųjų. Jiems buvo įsakyta peržiemoti Tesalijoje ir tęsti kovinius veiksmus, kai ateis pavasaris. Mardonijus prisiekė, kad pavasarį nenugalima Jo Didenybės armija kartą ir visiems laikams užkariaus visą Heladę. Aš pats taip pat likau su armija toliau vykdyti istoriko pareigų.

Pavasarį Jo Didenybės sausumos pajėgos pagaliau susidūrė su helenais lygumoje šalia graikų miesto Platajų, esančio už dienos žygio į šiaurės vakarus nuo Atėnų.

Prieš tris šimtus tūkstančių persų, medų, baktrų, indų, sakų ir po Jo Didenybės vėliava kovojančių helenų stojo šimtas tūkstančių laisvų graikų. Tai buvo pagrindinės jų pajėgos, kurias sudarė visa Spartos kariuomenė — penki tūkstančiai lygiųjų, septyniasdešimt penki tūkstančiai perioikų, ginklanešių ir helotų. Sparnuose stovėjo jų sąjungininkai iš Peloponeso — tegiečių hoplitai. Šią kariuomenę papildė mažesnės armijos iš kitų Graikijos miestų, tarp jų geriausi kariai buvo atėniečiai, surinkę aštuonis tūkstančius vyrų.

Manau, nereikalinga perpasakoti to pražūtingo pralaimėjimo smulkmenų ar prisiminti, kiek daug geriausių imperijos karių mirė nuo bado ir ligų ilgo atsitraukimo į Aziją metu. Jo Didenybė žino visas liūdnas šių įvykių detales. Užtenka pasakyti, kad išsipildė viskas, ką pranašavo Kseonas. Mūsų kariai vėl išvydo liniją lambdų — spartiečių simbolių — ant jų skydų, tačiau šį kartą tai buvo ne penkiasdešimties ar šešiasdešimties karių greta kaip prie Karštųjų Vartų, o dešimt tūkstančių išilgai ir aštuoni gilyn.

Kseono žodžiais tariant — neįveikiama raudonai bronzinė banga. Ir vėl Persijos vyrų drąsa neprilygo Lakedaimono karių, kovojančių už savo šalies laisvę, didvyriškumui ir puikiai drausmei. Manau, kad jokia kariauna, kad ir kokia milžiniška, nebūtų tą dieną prieš juos atsilaikiusi.

Po kautynių į istoriko raštinę už persų įtvirtinimų įsiveržė du būriai ginkluotų helotų. Vyriausias spartiečių vadas Pausanijus buvo įsakęs neimti belaisvių, tad helotai pradėjo be pasigailėjimo skersti visus azijiečius, kurie tik pakliuvo jiems po ranka. Aš puoliau į priekį šaukdamas graikiškai, maldaudamas nugalėtojų pasigailėti mūsų žmonių.