Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Visiškai nesvarbu, kaip vyko mūšis, nes iš esmės jis pasibaigė dar neprasidėjęs. Aš, sekdamas Leonido pavyzdžiu, sėdėjau atsirėmęs į Sieną ir snūduriavau, kol mes keletą valandų laukėme, kada Jo Didenybės armija pradės puolimą.

Snausdamas aš vėl nukeliavau į kalvas virš savo vaikystės miesto. Jau nebuvau mažas berniukas, bet dabartinis suaugęs vyras. Ten buvo ir mano pusseserė, vis dar jauna mergaitė, mūsų šunys Sėkmė ir Laimė, atrodantys lygiai taip pat kaip ir tomis dienomis po Astako užgrobimo. Diomachė nusivijo kiškį ir nepaprastai lengvai basomis kojomis įkopė į statų šlaitą kuris, atrodė, kilo iki pat dangaus. Viršūnėje laukė Bruksijus, taip pat ten buvo mano motina ir tėvas. Aš tai žinojau, nors ir negalėjau jų matyti. Nusivijau Diomachę, iš visų savo, jau suaugusio, jėgų stengdamasis ją pralenkti. Bet man nepavyko. Kad ir kaip greitai aš lipau, ji liko nepasiekiama, visada priekyje manęs, linksmai šaukdama man ir erzindama, esą man niekada nepavyks jos pagauti.

Krūptelėjęs pabudau. Arčiau nei per strėlės skrydį stovėjo persų kariauna.

Leonidas jau buvo atsistojęs ir išėjęs į patį priekį. Dienekas, kaip visada, stovėjo savo būrio priešakyje. Šiandien būrys buvo mažesnis nei praėjusiomis dienomis. Aš stovėjau antroje eilėje trečias. Pirmą kartą gyvenime neturėjau savo lanko, vietoj jo dešinėje rankoje spaudžiau sunkią ietį, kuri anksčiau priklausė Doreonui. Kairėje rankoje laikiau ąžuolinį bronza kaustytą skydą anksčiau priklausiusį Aleksandrui. Šalmas man ant galvos anksčiau priklausė Lachidui, o pošalmis — Aristono ginklanešiui Demadui.

— Visų akys į mane! — riktelėjo Dienekas ir vyrai, kaip visada, atitraukė akis nuo priešų, kurie dabar buvo taip arti, kad galėjome matyti jų akis po blakstienomis ir plyšius tarp dantų. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė. Aš sunkiai įkvėpiau, jausdamas, kaip smilkiniuose ūžia kraujas. Mano kojos ir rankos suakmenėjo, aš jų net nejaučiau. Iš visos širdies meldžiausi, kad man užtektų drąsos nenualpti. Man iš kairės stovėjo Savižudis. Priekyje stovėjo Dienekas.

Pagaliau prasidėjo mūšis, primenantis potvynį, kuriame esi banga, genama šėlstančių dievų užgaidų ir laukianti, kada dievai leis jai užgesti. Laikas išnyko. Viskas apsiblausė ir susiliejo. Menu vieną bangą, išnešusią spartiečius į priekį ir nusviedusią gausybę priešų nuo uolos į jūrą, ir kitą bangą, kuri nubloškė falangą atgal, kaip audringa jūra blaško valteles. Prisimenu savo pėdas, iš visų jėgų įremtas į žemę, slidžią nuo kraujo ir šlapimo.

Mačiau, kaip Alfėjus pats vienas užšoko ant persų vežimo ir užmušė karvedį, jo ginklanešį ir du iš šonų stovėjusius sargybinius. Kai jis krito, persų strėlei pervėrus gerklę, Dienekas nutempė jį tolyn. Tačiau Alfėjus vėl atsikėlė ir tęsė kovą. Mačiau, kaip Polineikas su Derkilidu išvilko Leonido kūną, abu viena ranka įsikibę į viršutinį apdaužytų karaliaus šarvų kraštą, o kita ranka skydais daužydami priešus. Spartiečiai persirikiavo ir puolė, atsitraukė pralaužtomis gretomis ir vėl persirikiavo. Aš užmušiau vieną egiptietį savo perlūžusios ieties galu, o jis tuo pačiu metu suvarė savąją man į pilvą. Po akimirkos griuvau nuo smūgio koviniu kirviu ir šliauždamas per vieno spartiečio kūną po perskeltu šalmu atpažinau sudarkytą Alfėjaus veidą.

Savižudis ištempė mane iš kovos lauko. Galiausiai pasirodė dešimt tūkstančių Nemirtingųjų, išsirikiavusių mūšiui. Likę gyvi spartiečiai ir tespijiečiai pasitraukė iš lygumos per landas Sienoje prie paskutinių įtvirtinimų ant kalvelės.

Sąjungininkų buvo likę tiek mažai, o jų ginklai buvo tokie prasti ir sulūžę, kad persai išdrįso paleisti į puolimą raitininkus, kaip paprastai daroma, kai priešininkas bėga. Savižudis griuvo. Jo dešinė pėda buvo nukirsta.

— Užsikeik mane sau ant nugaros! — liepė jis.

Be papildomų žodžių aš supratau, ką jis norėjo pasakyti. Girdėjau, kaip strėlės ir netgi ietys smigo į jo dar gyvą kūną, pridengiantį mane kaip skydas.

Mačiau dar gyvą Dieneką metantį į šoną sulūžusį kardą ir ieškantį purve kito. Pro mane prabėgo Polineikas, tempdamas šalia savęs šlubuojantį Telamonijų. Polineiko veidas buvo prakirstas, iš atviros žaizdos plūdo kraujas.

— Atsargos! — šaukė jis, turėdamas galvoje ginklus, kuriuos Leonidas buvo liepęs sukrauti už Sienos. Pajutau, kaip plyšta pilvo audiniai ir viduriai pradeda virsti lauk. Savižudis jau nebegyvas kabojo man ant nugaros. Aš pasukau atgal link Siaurumos. Tūkstančiai persų ir medų lankininkų leido savo strėles į atsitraukiančius spartiečius ir tespijiečius. Tie, kurie spėjo nusigauti iki atsarginių ginklų krūvos, prie Sienos buvo sudraskyti strėlių į gabalėlius.

Gynėjai puolė prie kalvelės, kur buvo sukrauti paskutiniai ginklai. Buvo likę ne daugiau kaip šešiasdešimt karių. Derkilidas, stebuklingu būdu dar nesužeistas, rikiavo likusius karius į ratą. Aš radau tvirtą juostą ir apsirišau ja liemenį, kad neišvirstų viduriai. Vieną labai trumpą akimirką mano dėmesį patraukė nuostabus šios dienos grožis. Pirmą kartą perėjos netemdė rūkas, ant kalvų galima buvo aiškiai įžiūrėti kiekvieną akmenėlį ir žvėrių takus, kylančius šlaitais į viršų.

Mačiau, kaip Dienekas susvyravo nuo smūgio kirviu, bet jau nebeturėjau jėgų nusigauti iki jo. Medai, persai, baktrai ir sakai jau ne plūdo per Sieną, o įsiutę ją griovė. Už jų mačiau arklius. Priešo karvedžiams jau nebereikėjo rimbais varyti savo karių į priekį. Per išardytą Sieną nudundėjo Jo Didenybės raitininkai, o paskui juos nudardėjo jo karvedžių vežimai.

Nemirtingieji apėjo aplink kalvelę iš arti leisdami strėles tiesiai į spartiečius ir tespijiečius, prisidengusius savo apdaužytais ir suskilusiais skydais. Derkilidas vadovavo puolimui. Mačiau, kaip jis krito, taip pat ir Dienekas, kovęsis šalia jo. Nė vienas jų neturėjo skydų ir, kiek man pavyko įžiūrėti, abu buvo be jokio ginklo. Jie krito ne kaip Homero didvyriai, triukšmingai žvangindami šarvais, bet kaip vadai, baigę savo paskutinį, patį nešvariausią, darbą.

Priešai stovėjo neįveikiami už savo strėlių sienos, bet spartiečiai vis dėlto sugebėjo iki jų nusigauti. Jie kovėsi be skydų, tiktai kardais, paskui — plikomis rankomis ir dantimis. Polineikas puolė vieną iš vadų. Jam buvo pavykę išsaugoti savo kojas nesužeistas. Jis taip greitai įveikė erdvę kalno papėdėje, kad jo rankos spėjo susirasti priešo gerklę anksčiau, nei persų strėlių kruša sukapojo jam nugarą.

Paskutiniams keliems tuzinams ant kalvos dabar vadovavo Ditirambas. Abi jo rankos buvo sudraskytos priešo strėlių ir bejėgiškai kabojo prie šonų. Jis bandė išrikiuoti karius paskutinei atakai, tačiau persų raitininkai ir jų vežimai tiesiog užlėkė ant spartiečių. Degantis kovos vežimas pervažiavo man per abi kojas. Prieš iš visų pusių ant kalvelės apsuptus graikus Nemirtingieji išrikiavo savo lankininkus. Jų strėlės pasipylė ant paskutinių neginkluotų ir sužeistų gynėjų. Iš užnugario, per savo bendražygių galvas, dar daugiau lankininkų pradėjo leisti strėles į išgyvenusius helenus. Jų nugaros ir pilvai atrodė kaip pasišiaušę nuo gausybės į juos susmigusių strėlių; sudraskyti į gabalus vyrai tįsojo bronzos ir raudonos spalvos krūvose.

Visai netoliese pravažiavo Jo Didenybė, girdėjosi jo šaukiami įsakymai. Ar jis savo kalba šaukė kariams nutraukti šaudymą ir sučiupti paskutinius gynėjus gyvus? Ar tie, kuriems jis šaukė, buvo egiptiečiai jūrininkai, vadovaujami Ptamitecho, paniekinusio savo valdovo įsakymą ir paskubėjusio apdovanoti spartiečius ir tespijiečius mirties palaima? Sumaištyje buvo neįmanoma nieko nei matyti, nei girdėti. Jūrininkai išsiskyrė į šonus. Persų lankininkai pradėjo šaudyti su dar didesniu įniršiu, siekdami sunaikinti paskutinius užsispyrusius priešus, kurie privertė juos taip brangiai sumokėti už šį nedidelį purvinos žemės gabalėlį.