Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Prie Sienos išsirikiavo truputį daugiau nei penki šimtai karių.

Prieš išeidamas laidoti Aleksandro, mano šeimininkas buvo liepęs Savižudžiui pasilikti prie Sienos ant neštuvų. Dienekas numanė, kad visi ginklanešiai bus paleisti, todėl įsakė išnešti Savižudį su išeinančių ginklanešių kolona. Tačiau kai šeimininkas grįžo, skitas jau stovėjo ant kojų, išsišiepęs, užsidėjęs krūtinės šarvus; jo strėnos buvo apvyniotos drobe ir aprištos odiniais diržais, nuimtais nuo nešulinių arklių.

— Aš negaliu nusišikti, — pareiškė jis, — bet prisiekiu pragaro ugnimi, kad kautis dar sugebėsiu.

Kita valanda prabėgo perrikiuojant pajėgas, kad gretos būtų pakankamo pločio ir gylio, buvo renkami būriai iš vyrų su nevienodais kovos įgūdžiais, skiriami vadai. Pasilikę spartiečių ginklanešiai ir helotai buvo tiesiog įtraukti į lygiųjų, kuriems tarnavo, būrius. Dabar jie buvo jau nebe pagalbininkai ir užsidėję šarvus stojo į falangą. Šarvų netrūko, trūko tiktai ginklų — daug jų buvo sulaužyta ir sutrupinta per paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas. Ginklų atsargos buvo sudėtos į dvi krūvas — viena prie pat Sienos, o kita toliau užnugaryje, pusiaukelėje link dalinai įtvirtintos kalvelės, pačios patogiausios vietos, kurioje apsiaustos pajėgos galės persirikiuoti ir laikytis iki galo. Šios ginklų atsargos buvo visai nedidelės — tik ašmenimis į žemę subesti kardai ir ietys.

Leonidas sušaukė visus vyrus. Užteko šūktelėti tik kartą — tiek nedaug karių buvo likę. Stovykla dabar atrodė didelė ir talpi. „Šokių aikštelė“ vis dar buvo nuklota tūkstančiais persų kūnų, kuriuos priešas paliko pūti mūšio lauke. Išgyvenę naktį sužeistieji dabar vaitojo, iš paskutinių jėgų šaukėsi pagalbos, prašė nors gurkšnio vandens, daugelis maldavo paskutinio gailestingumo kirčio. Mintis vėl kautis tame pragaro lauke sąjungininkams buvo nepakeliama.

Toks buvo ir Leonido sprendimas. Vadai tarpusavyje nutarė, pranešė karalius, kad šiandien bus kaunamasi ne taip, kaip per pastarąsias dvi dienas. Visi gynėjai išsirikiuos plačiausioje perėjos vietoje. Šimtai sąjungininkų prieš tūkstančius persų. Karalius norėjo, kad kiekvienas vyras parduotų savo gyvybę kiek įmanoma brangiau.

Kai tik buvo paaiškinta būsimo mūšio tvarka, nuo Siaurumos atsklido priešo trimitų garsas. Nešini derybų vėliava pasirodė keturi raiteliai su švytinčiais šarvais; jie atsargiai perėjo lavonų kilimu ir sustojo prie Sienos. Leonidas buvo sužeistas į abi kojas ir vos paėjo. Jis sunkiai užkopė ant įtvirtinimų, paskui jį pakilo ir keli kariai. Visos likusios graikų pajėgos dabar žiūrėjo nuo Sienos viršaus į apačioje stovinčius raitelius.

Pasiuntinys buvo tas pats Ptamitechas, egiptietis, pravarde Tomis. Šį kartą jo nelydėjo sūnus, vertėjo pareigas buvo perėmęs vienas persų karys. Juos abu lydėjo du šaukliai. Visi keturi žirgai šėlo ir baidėsi tarp po kojomis besivoliojančių lavonų. Tomiui dar nespėjus pradėti savo kalbos, Leonidas sušuko nuo Sienos:

— Atsakymas yra „ne“!

— Jūs dar negirdėjote pasiūlymo.

— Į šikną susikiškite savo pasiūlymą, — sušuko Leonidas šypsodamasis. — Ir patys eikit ten pat!

Egiptietis nusijuokė, jo šypsena buvo švytinti, kaip visada. Jis įtempė savo nerimstančio žirgo vadeles ir vėl sušuko:

— Kserksas nenori jūsų gyvybių. Tik jūsų ginklų.

Leonidas nusijuokė:

— Perduok jam, kad ateitų ir pasiimtų.

Jis nusisuko ir baigė pokalbį. Nekreipdamas dėmesio į sužeistas kojas ir atsisakęs pagalbos, jis pats nusileido nuo Sienos ir sušvilpęs sušaukė aplink save karius. Spartiečiai ir tespijiečiai stebėjo, kaip persų pasiuntiniai apsuka savo žirgus ir nujoja.

Tada Leonidas kreipėsi į savo karius. Jo kairės rankos raumuo buvo perkirstas ir šiandien jam teks kautis prisirišus skydą prie peties odiniais diržais. Tačiau Spartos karaliaus nuotaika buvo puiki. Jo akys švytėjo, o balsas skambėjo lengvai ir tvirtai.

— Kodėl mes čia pasiliekame? Tik išprotėjęs žmogus neužduotų sau šio klausimo. Dėl šlovės? Jeigu tik dėl jos, tai patikėkite manimi, broliai, aš būčiau pats pirmas, kuris atsuktų priešui šikną ir nulėktų kaip patrakęs nuo šios kalvos.

Karaliaus žodžiai buvo sutikti juoku. Jis nuramino karius, iškėlęs savo sveikąją ranką, prašydamas tylos.

— Jeigu mes šiandien būtume pasitraukę nuo Vartų, broliai, tai šis mūšis būtų laikomas pralaimėtu, nesvarbu, kokią neįtikėtiną drąsą mes parodėme anksčiau. Šiuo pralaimėjimu mes patvirtintume visai Graikijai tai, kuo priešas taip trokšta ją įtikinti: kad priešintis Persijai su jos milijonais yra beprasmiška. Jeigu mes šiandien būtume išgelbėję savo kailius, graikų miestai vienas po kito pasiduotų ir greitai visa Heladė būtų užkariauta.

Kariai atidžiai klausėsi, žinodami, kad karaliaus žodžiai tiksliai atspindi tikrovę.

— Tačiau garbingai kritę mūšyje su šia milžiniška kariauna, mes paversime savo pralaimėjimą pergale. Paaukoję gyvybes, mes pasėsime drąsą savo sąjungininkų ir brolių širdyse. Ne mes, o jie iškovos lemiamą pergalę. Mums tai niekada nebuvo lemta. Mes šiandien privalome padaryti tai, dėl ko čia atvykome: laikytis iš visų jėgų ir numirti. Tai mes žinojome jau tada, kai atsisveikindami apkabinome savo žmonas ir vaikus. Mes prisiekėme įvykdyti savo užduotį ir mes ją įvykdysime.

Karaliaus pilvas garsiai sugurgė nuo alkio. Per susirinkusių karių gretas vėl nuvilnijo juokas. Leonidas šyptelėjęs gestu parodė ginklanešiams, ruošiantiems duoną, paskubėti.

— Mūsų sąjungininkai dabar yra pakeliui į namus, — karalius parodė į kelią, vedantį į Graikijos pietus, į ten, kur saugu. — Mes privalome pridengti juos, kitaip priešo raitininkai pralėks nekliudomi pro šiuos vartus ir pasivys mūsų bendražygius jiems dar nespėjus nueiti ir dešimties mylių. Jeigu mes atsilaikysime kelias valandas, mūsų broliai bus saugūs.

Jis paklausė, ar kas nors iš susirinkusių nori kalbėti.

Į priekį žengė Alfėjus.

— Aš taip pat alkanas, todėl kalbėsiu trumpai.

Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad niekur nesimato jo brolio Marono. Išgirdau vyrus šnabždant, kad šis didvyris numirė naktį nuo praeitos dienos mūšiuose gautų žaizdų.

Alfėjus kalbėjo greitai ir nors nebuvo apdovanotas oratoriaus gabumais, visus sužavėjo paprasčiausiu nuoširdumu.

— Dievai leido mirtingiesiems pralenkti save tik vienu būdu. Žmogus gali atiduoti tai, ko dievai negali — savo gyvybę. Savąją aš atiduosiu su džiaugsmu už jus, bičiuliai, tapusius man broliu, kurio jau nebeturiu.

Jis greitai nusisuko ir grįžo į savo vietą.

Vyrai pradėjo šaukti Ditirambą. Tespijietis žengė į priekį su jam įprastu pasitikėjimu. Jis mostelėjo ranka į Siaurumą, kurioje jau pasirodė pirmieji persų būriai ir pradėjo rikiuotis mūšiui.

— Tiesiog eikit ten ir pasilinksminkit! — pareiškė jis.

Tarp susirinkusių nuskambėjo niūrus juokas. Labai trumpai kalbėjo dar keli tespijiečiai. Jiems baigus, į priekį žengė Polineikas.

— Vyrui, išauklėtam pagal Likurgo įstatymus, yra nesunku paaukoti gyvybę už savo šalį. Man ir visiems šiems spartiečiams, turintiems gyvus sūnus ir nuo pat vaikystės žinantiems, koks galas jų laukia, tai tiesiog dievų valios įvykdymas.

Jis iškilmingai pasisuko į tespijiečius ir laisvę atgavusius ginklanešius bei helotus.

— Tačiau jums, broliai ir draugai... jums, kurie šiandien užgesit amžiams...

Jo balsas užlūžo ir nutilo. Jis užsikosėjo ir išsišnypštė nosį, užuot leidęs išriedėti ašaroms. Dar kelias ilgas akimirkas jis negalėjo prakalbėti. Tada mostelėjo ranka, kad jam paduotų skydą, gavęs iškėlė jį aukštyn.