Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Aleksandrą jau buvo ištikęs šokas.

— Aš mirštu? — paklausė jis Dieneko liūdnu vaikišku balsu, tokiu nežemišku, kad atrodė, jog jis viena koja jau anapus.

— Tu mirsi, kai aš leisiu, — švelniai atsakė Dienekas.

Nors arterija jau buvo užspausta, iš Aleksandro riešo vis dar plūdo kraujas — iš nukirstų venų ir šimtų kapiliarų. Įkaitinta ant laužo kardo plokštuma Savižudis pridegino žaizdą ir aprišo ją. Tačiau niekas tamsoje, net ir pats Aleksandras, nepastebėjo durtinės žaizdos šalia antro šonkaulio; dėl tos žaizdos kraujas plūdo į plaučius.

Dienekas buvo sužeistas į koją — į tą pačią, kuria šlubčiojo dėl anksčiau sutraiškytos kulkšnies. Netekęs daug kraujo, jis jau nebepajėgė nešti Aleksandro ir jį pakeitė Polineikas.

Savižudis susmuko lipdamas į kalvą priešais miesto sieną. Palapinėje jis buvo strėle sužeistas į kirkšnį ir pats to net nepastebėjo. Aš paėmiau jį, o Gaidys nešė Lachido kūną. Dieneko koja neklausė, jis vos galėjo paeiti. Žvaigždžių šviesoje jo akyse mačiau neviltį.

Mes visi jautėme gėdą dėl to, kad palikome priešui Doreono ir Šuns kūnus; net ir plėšiko kūno buvo gaila. Gėda varė mus pirmyn kaip rimbas, vertė mūsų išvargusias kojas lipti vis aukštyn negailestingai stačiu šlaitu.

Palikę sau už nugaros miesto sieną, pagaliau priėjome iškirstą mišką šalia kurio buvo Tesalijos raitininkų stovykla. Dabar jie visi jau buvo atsikėlę ir apsiginklavę, pasiruošę stoti į mūšį. Po kelių minučių pasiekėme giraitę, kurioje ateidami išgąsdinome miegančius elnius.

Išgirdome šūktelėjimą. Tai buvo boksininkas Telamonijus, tas pats, kurį Dienekas pasiuntė pranešti Leonidui apie kalnų taką ir dešimt tūkstančių artėjančių karių. Jis atsivedė į pagalbą tris spartiečių ginklanešius ir pusę tuzino tespijiečių. Mes išsekę kritome ant žemės.

— Ant kelio atgal pritvirtinome virves, — pranešė Dienekui Telamonijus. — Bus lengviau lipti.

— Kas girdėti apie persų Nemirtinguosius? Apie dešimt tūkstančių?

— Kai mes išėjome iš stovyklos, jų dar nebuvo nė ženklo. Tačiau Leonidas liepė sąjungininkams trauktis. Pasilieka tiktai spartiečiai.

Polineikas atsargiai paguldė Aleksandrą ant ištryptos žolės giraitėje. Čia vis dar jautėsi elnių kvapas. Dienekas bandė įsiklausyti į Aleksandro kvėpavimą tada pasilenkė ir pridėjo ausį prie jo krūtinės.

— Nutilkit! — suriko jis likusiems. — Nutilkit, po galais!

Jis dar stipriau prispaudė ausį prie Aleksandro krūtinės. Ar nesumaišė jis savo paties neramiai besidaužančios širdies su tuo garsu, kurį taip troško išgirsti savo auklėtinio krūtinėje? Praėjo kelios labai ilgos akimirkos. Galiausiai Dienekas išsitiesė ir atsisėdo. Atrodė, kad dabar ant savo pečių jis pajuto visų kada nors gautų žaizdų ir matytų mirčių naštą.

Jis švelniai pakėlė jaunuolio galvą ranka prilaikydamas jo kaklą. Tada iš jo krūtinės išsiveržė toks sielvartingas riksmas, kokio aš dar niekada iš savo šeimininko nebuvau girdėjęs. Jo nugara sulinko, pečiai sudrebėjo. Jis pakėlė bekraujį Aleksandro kūną ir apkabino jį, jaunuolio rankos be gyvybės pakibo ore. Polineikas priklaupė šalia mano šeimininko, užmetė jam ant pečių savo apsiaustą ir prilaikė jį, kol jis verkė.

Dar niekada mūšyje ar kitomis aplinkybėmis nei aš, nei kiti ten po ąžuolais stovintys vyrai nebuvo matę, kad Dienekas prarastų savitvardą. Dabar jam reikėjo sutelkti visą savo valią, kad vėl taptų rūsčiu spartiečiu ir vadu. Jis giliai atsiduso ir šis jo atodūsis labiau priminė paskutinį iškvėpimą, su kuriuo dvasia palieka kūną. Tada jis atsargiai paguldė Aleksandro kūną ant išskleisto raudono apsiausto. Dešinę ranka apkabinęs jaunuolį, kuris buvo jo globotinis ir auklėtinis nuo pat gimimo dienos, ištarė:

— Tu pamiršai apie mūsų medžioklę, Aleksandrai.

Giedrą be debesėlio dangų nušvietė Eos61, mes jau galėjome įžiūrėti žvėrių išmintus takus ir elnių pėdsakus. Akyse ėmė ryškėti statūs šaltinų išvagoti skardžiai, ąžuolų giraitės ir ūksmingi takeliai, kuriuose tikrai laikėsi elniai, šernai, o gal net ir liūtai.

— Mes būtume čia surengę puikią medžioklę kitą rudenį.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Šie puslapiai buvo paskutiniai, pateikti skaityti Jo Didenybei prieš sudeginant Atėnus.

Tuo metu, praėjus maždaug šešioms savaitėms po pergalės prie Termopilų, imperijos armija dvi valandos prieš saulėlydį išsirikiavo prie vakarinių Atėnų sienų. Padegėjų būrys, kurį sudarė šimtas dvidešimt tūkstančių vyrų, sustojęs į liniją per dvi ištiestas rankas žmogus nuo žmogaus, ėjo per miestą ir degino šventyklas, gimnasijus, gyvenamuosius namus, dirbtuves, mokyklas ir sandėlius.

Kseono žaizdos, gautos mūšyje prie Karštųjų Vartų, visą laiką iki šiol gerai gijo, tačiau dabar jo sveikata staiga pablogėjo. Suprantama, jį sukrėtė liepsnojančių Atėnų vaizdai. Karščiuodamas jis ne kartą klausė, koks likimas ištiko Falerono uostą. Tame uoste, kaip jis pasakojo, stovi Persefonės šventykla, kurioje prieglobstį buvo radusi jo pusseserė Diomachė. Tačiau niekas nežinojo, kas ten įvyko. Belaisvio sveikata vis blogėjo, todėl buvo iškviestas karališkasis gydytojas. Jis nustatė, kad krūtinėje vėl atsivėrė kelios durtinės žaizdos, sustiprėjo vidinis kraujavimas.

Tuo metu Jo Didenybė buvo nepasiekiamas. Imperijos laivynas ruošėsi kovai su graikais, kurių laivai turėjo pasirodyti auštant, ir Jo Didenybė išvyko stebėti jūrų mūšio. Šiame mūšyje, kurio taip nekantriai laukė Jo Didenybės laivyno vadai, buvo tikimasi visiškai nuslopinti graikų pasipriešinimą jūroje. Sparta ir Peloponesas, vienintelės neužkariautos Graikijos teritorijos, bus bejėgės prieš galutinį Jo Didenybės jūros ir sausumos pajėgų puolimą.

Aš, Jo Didenybės istorikas, gavau įsakymą su kitais raštininkais atvykti stebėti jūrų mūšio ir užrašyti visus didvyriškus imperijos karių veiksmus, vertus paminėjimo. Tačiau prieš išvykdamas didžiąją dalį vakaro praleidau šalia graiko. Naktis su kiekviena valanda darėsi vis grėsmingesnė. Virš degančio miesto kilo tiršti juodi dūmai, liepsnojantis Akropolis, degantys prekybininkų ir gyvenamieji kvartalai nušvietė visą dangų. Negana to, pakrantę sudrebino stiprus požeminis smūgis, jis sugriovė daugybę pastatų ir net dalį miesto sienų. Atrodė, kad dangus ir žemė, kaip ir žmonės, rengiasi karui.

Visą šį laiką Kseonas buvo aiškaus proto ir ramus. Oronto pastangomis gydymo palapines pasiekė žinia, kad Persefonės šventyklos žynės, su jomis turbūt ir Kseono pusseserė, persikėlė per įlanką į Triziną. Atrodo, ši žinia nuramino graiką. Jis buvo įsitikinęs, kad ateinančios nakties jau nebeišgyvens, ir jaudinosi tik dėl to, jog teks sutrumpinti savo pasakojimą. Kseonas norėjo, kad per tas jam dar likusias valandas būtų užrašyta apie mūšio pabaigą viskas, ką jis sugebės papasakoti, ir iš karto mintimis vėl grįžo prie Karštųjų Vartų.

Kai mūsų būrys grįždamas į stovyklą leidosi nuo paskutinio stataus šlaito, horizonte suspindo pirmieji saulės spinduliai. Aleksandro ir Lachido kūnai buvo nuleisti į apačią virve, taip pat ir Savižudis, kuris dėl sužeistos kirkšnies nebegalėjo eiti. Dienekui irgi prireikė virvės. Kabarodamasis žemyn, aš pažvelgiau per petį į apačią ir pamačiau besiruošiančius išvykti karius — arkadiečius, orchomeniečius ir mikėniečius. Akimirką pamaniau, kad spartiečiai taip pat išvyksta. Ar gali būti, kad Leonidas, supratęs padėties beviltiškumą davė įsakymą visiems trauktis? Tada pakėliau akis ir susidūriau su Polineiko žvilgsniu. Jis perskaitė mano veide troškimą išsigelbėti. Ir tiktai šyptelėjo.