Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Prie Fokidės Sienos dar galintys kautis spartiečiai, šiek tiek daugiau nei šimtas lygiųjų, jau buvo baigę savo gimnastiką ir apsiginklavę. Dabar jie šukavosi ir ruošėsi mirčiai.

Aleksandrą ir Lachidą palaidojome prie Vakarinių Vartų. Jų šarvus ir ginklus padėjome šalia kitų ginklų stovykloje — jų dar prireiks. Aleksandro krepšyje neradome nė vienos monetos mirusiųjų upės valtininkui. Mano šeimininkas ir aš taip pat neturėjome nė monetos. Net pats nežinau kaip, bet pamečiau visą krepšelį su pinigais, kurį man buvo davusi Aretė atsisveikinimo vakarą Lakedaimone.

— Imkit, — pasiūlė Polineikas.

Jis ištiesė mums savo žmonos nublizgintą monetą, vis dar įvyniotą į aliejuje mirkytą drobę. Tai buvo sidabrinė tetradrachma, jo, Polineiko, garbei nukalta Elio miestiečių, taip pagerbusių antrąją jo pergalę Olimpijos žaidynėse. Vienoje monetos pusėje buvo įspaustas Dzeuso Griausmavaldžio atvaizdas su sparnuotąja Nike ant dešiniojo peties, kitoje pusėje — pusmėnuliu išlenkta laukinės alyvos šakelė, o virš jos — Heraklio kuoka ir liūto kailis.

Polineikas pats įdėjo monetą į vietą Jis turėjo atplėšti Aleksandro žandikaulį toje pusėje, kuri nebuvo surakinta „boksininko pietumis“ iš gintaro ir karpažolės, vis dar tvirtai laikančiais lūžusį kaulą. Dienekas sugiedojo maldą už kritusius ir kartu su Polineiku nuleido kūną suvyniotą į raudoną apsiaustą į negilią duobę. Užversti ją žeme truko visai neilgai. Abu spartiečiai sustojo šalia.

— Jis buvo geriausias iš mūsų visų, — pasakė Polineikas.

Nuo kalno viršūnės vakaruose atskubėjo sargybiniai. Buvo pastebėti Dešimt Tūkstančių. Jie baigė savo nakties žygį ir dabar buvo už šešių mylių graikų užnugaryje, jau spėję sutriuškinti Fokidės gynėjus ant kalno viršūnės. Graikams prie Vartų buvo likusios maždaug trys valandos, iki persų Nemirtingieji nusileis nuo kalno ir pasiruoš puolimui.

Kiti žvalgai atskubėjo nuo Trachidės pusės. Jo Didenybės sostas, kaip naktį matė mūsų būrys, buvo išardytas. Kserksas savo karališkame kovos vežime pats vedė milžinišką kariauną į puolimą ruošdamasis atakuoti helenus iš priekio.

Laidojimo vieta buvo nutolusi per daugiau nei pusę mylios nuo spartiečių susirinkimo vietos prie Sienos. Kai mano šeimininkas ir Polineikas grįžo, sąjungininkų būriai jau traukėsi. Leonidas, laikydamasis duoto žodžio, paleido visus, išskyrus spartiečius.

Mes stebėjome juos einančius pro šalį. Pirmieji ėjo mantiniečiai. Jų gretose nebuvo jokios tvarkos, jie kėblino sulinkę, lyg juos būtų apleidusios visos jėgos. Niekas nekalbėjo. Vyrai buvo tokie purvini, kad atrodė, lyg jie būtų nulipdyti iš purvo. Smėlis dengė kiekvieną kūno porą jo buvo pilna net ir raukšlelėse apie akis, o lūpų kampučiuose buvo susikaupę sudžiuvę skrepliai. Jų dantys buvo pajuodę, jie dažnai spjaudėsi ir juodos seilės krito ant juodos žemės. Kai kurie buvo užsidėję šalmus ir nerūpestingai nustūmę juos ant pakaušio, lyg jų galva būtų tik patogus gumbas dubeniui užkabinti. Dauguma savo šalmus buvo pakabinę ant susuktų apsiaustų, kuriuos nešė kartu su skydais persimetę per petį kaip ryšulius. Nors rytas buvo vėsus, vyrai prakaitavo. Dar niekada nebuvau matęs tokių išsekusių karių.

Po jų ėjo korintiečiai, tada — tegiečiai ir Opuno lokriečiai, filistiečiai ir orchomeniečiai, susimaišę su arkadiečiais ir likusiais gyvais mikėniečiais. Iš aštuoniasdešimties to miesto pėstininkų tik vienuolika galėjo paeiti patys, dar du tuzinai gulėjo ant neštuvų arba ant valkčių, kuriuos tempė nešuliniai gyvuliai. Tiek vyrai, tiek gyvuliai svyravo ir ramstėsi vienas į kitą. Kai kurie dėl galvos sužeidimų nebežinojo nei kas jie tokie, nei kur esą, kiti buvo tiesiog apmirę nuo per pastarąsias šešias dienas patirto siaubo. Beveik visi buvo daug kartų sužeisti, daugiausia — į kojas ir į galvą; nemažai buvo praradusių regėjimą ir jie dabar iš lėto vilko kojas įsikibę savo draugams į rankas arba ėjo šalia nešulinių gyvulių laikydami virvės galą, kuria buvo pririšti nešuliai.

Paskui sužeistuosius pavargusiu žingsniu ėjo sveikieji, nejausdami nei gėdos, nei kaltės, o tik pagarbą ir dėkingumą, apie kurį kalbėjo Leonidas po mūšio prie Antiriono. Tai, kad jie dar kvėpuoja, buvo ne jų nuopelnas ir jie tai žinojo. Jie nebuvo nei drąsesni, nei labiau įgudę už savo kritusius ir sužeistus draugus — tiesiog jiems labiau pasisekė. Šį žinojimą iškalbingai liudijo bereikšmiai jų žvilgsniai ir pavargę veidai.

— Tikiuosi, mes atrodome ne taip prastai kaip jūs, — suniurnėjo Dienekas einančiam pro šalį filistiečių vadui.

— Jūs atrodote dar prasčiau, broliai.

Kažkas padegė maudyklas ir kitus statinius prie šaltinių. Vėjas jau buvo nurimęs ir šlapias medis degė aitriai rūkdamas. Dūmai ir smarvė pridėjo dar daugiau niūrumo ir šiaip jau grėsmingai aplinkai. Karių kolonos išnirdavo iš dūmų ir vėl pranykdavo juose. Vyrai metė į ugnį savo tuščius krepšius, kruvinus apsiaustus ir tunikas, suplyšusius maišus ir skudurus — viską, kas dega. Atrodė, kad sąjungininkai atsitraukdami neketina priešui palikti nė vieno skutelio. Palengvinę savo naštą, jie žengė toliau.

Praeidami pro šalį vyrai tiesė spartiečiams rankas, susiliesdavo delnais, pirštais. Vienas korintiečių karys atidavė Polineikui savo ietį. Kitas padavė Dienekui kardą.

— Paspirginkite tuos šunsnukius.

Eidami pro šaltinį mes susidūrėme su Gaidžiu, kuris taip pat ruošėsi išeiti. Dienekas sustojo paduoti jam rankos. Gaidžio veide gėdos nesimatė. Be jokių abejonių, jis jautė atlikęs savo pareigą su kaupu ir Leonido dovanota laisvė Gaidžio akyse buvo jo prigimtinė teisė, kuri buvo iš jo atimta ir dabar, gerokai pavėluotai, jis sąžiningai ir garbingai ją susigrąžino. Paspaudęs Dienekui ranką, Gaidys prižadėjo grįžęs į Lakedaimoną aplankyti Agatę ir Paralėją. Jis papasakosiąs joms, kaip drąsiai kovėsi Aleksandras ir Olimpijus ir kaip garbingai jie kritę. Taip pat viską papasakos ir Aretei.

— Jeigu galima, — paprašė Gaidys, — norėčiau prieš išeidamas pagerbti Aleksandrą.

Dienekas padėkojo jam ir pasakė, kur rasti Aleksandro kapą. Mano nuostabai, Polineikas taip pat paspaudė Gaidžiui ranką — Dievai myli šunsnukius, — pasakė jis.

Gaidys pranešė mums, kad Leonidas garbingai suteikė laisvę visiems armiją lydėjusiems helotams. Mes matėme gal tuziną jų, išeinančių kartu su tegiečių kariais.

— Leonidas paleido ir ginklanešius, — pareiškė Gaidys, — ir visus svetimtaučius, tarnavusius armijoje.

Tada jis kreipėsi į Dieneką:

— Tai reiškia, kad Savižudis gali išvykti, taip pat ir Kseo.

Gaidžiui už nugaros nesustodami ėjo sąjungininkų būriai.

— Nejau tu jį sulaikysi čia, Dienekai? — paklausė Gaidys.

Jis kalbėjo apie mane.

Mano šeimininkas, nežiūrėdamas į mano pusę, atsakė Gaidžiui:

— Aš niekada neverčiau Kseo tarnauti. Ir dabar neverčiu.

Tada jis pasisuko į mane. Saulė jau buvo pakilusi, rytuose, prie Sienos, suskambėjo trimitai.

— Vienas iš mūsų turėtų iššliaužti iš šios skylės gyvas, — pasakė Dienekas man ir liepė išvykti su Gaidžiu.

Aš atsisakiau.

— Tu turi žmoną ir vaikų! — Gaidys sugriebė mane už pečių ir įsiaudrinęs parodė į Dieneką su Polineiku. — Tai jų miestas, ne tavo. Tu jiems nieko neskolingas.

Aš pasakiau jam, kad apsisprendžiau prieš daug metų.

— Matai? — Dienekas kreipėsi į Gaidį, rodydamas į mane. — Jis niekada nepasižymėjo sveiku protu.

Prie Sienos pamatėme Ditirambą. Jo vadovaujami tespijiečiai nesutiko paklusti Leonido įsakymui. Visi iki vieno atsisakė trauktis ir pasiryžo numirti kartu su spartiečiais. Jų buvo apie du šimtus. Nė vienas iš jų ginklanešių taip pat nesitraukė. Keturios dvidešimtys išlaisvintų spartiečių ginklanešių ir helotų taip pat nusprendė pasilikti. Nesitraukė ir aiškiaregys Megistijas. Iš trijų šimtų į mūšį išėjusių lygiųjų visi buvo čia, gyvi arba mirę, išskyrus du: Aristodemą, anksčiau tarnavusį pasiuntiniu Atėnuose ir Rodo saloje, ir Euritą, imtynių čempioną. Dėl akių uždegimo, gauto mūšio lauke, jie abu beveik prarado regėjimą ir buvo išsiųsti į Alpenojų.