Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Persai palapinėje kovėsi taip pat kaip ir jų bendražygiai perėjoje. Jie paprastai kaunasi svaidomaisiais ginklais — lengvomis ietimis, kirviais — tad dabar jiems buvo reikalinga erdvė, kad galėtų užsimoti. O spartiečiai buvo įgudę kautis artimoje kovoje. Po akies mirksnio bronzinis mūsų skydų paviršius trenkėsi į chaotiškai bandančių susitelkti priešų būrį. Kurį laiką atrodė, kad persai bus paprasčiausiai sumindžioti. Mačiau, kaip Polineikas smarkiai smeigė ietį vienam didikui į veidą, tada ištraukė ją ir dar varvančią krauju suvarė į krūtinę kitam. Jam iš kairės Dienekas su Aleksandru susidorojo su trimis persais taip greitai, kad akys nespėjo sužiūrėti. O iš dešinės kaip pamišėlis kirviu švaistėsi Sferijus — jis kapojo susigūžusius ant žemės klykiančius šventikus ir raštininkus.

Jo Didenybės tarnai narsiai aukojosi. Du jaunuoliai, kuriems dar nė barzda nebuvo pradėjusi želti, kartu nutraukė nuo grindų kilimą, storą kaip žieminis aviganio apsiaustas, ir atkišę jį kaip skydą puolė Gaidį ir Doreoną. Jeigu būtume turėję laiko juoktis, tai įpykusio Gaidžio vaizdas, kai jis įnirtęs bandė prakirsti tą kilimą kardu, būtų sukėlęs tikrą juoko audrą. Galiausiai jis vienam perplėšė gerklę plikomis rankomis, o kitam praskėlė kaukolę su degančiu žibintu.

Aš pats paleidau visas keturias rankoje laikytas strėles taip greitai, kad nespėjęs nė mirktelėti jau vėl siekiau strėlinės. Nebuvo laiko net pasižiūrėti, ar mano strėlės pasiekia taikinį. Kyštelėjau dešinę ranką į ant peties kabančią strėlinę ir sugriebiau kelias strėles, bet staiga pakėlęs akis pamačiau tiesiai man į kaktą lekiantį kovos kirvį. Instinktas liepė kristi ant žemės, tačiau atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol kūnas paklausė. Kirvis buvo taip arti, kad girdėjau, kaip jis švilpia oru, mačiau stručio plunksnomis puoštą jo kotą ir ant plieninių ašmenų įspaustą dvigalvį grifą. Mirtį nešančiam ginklui, kai iki mano tarpuakio buvo likęs gal pusės rankos atstumas, kelią pastojo kedrinis stulpas. Kirvis įsmigo giliai į medį. Aš spėjau tik trumpam mesti akį į žmogų, kuris paleido jį į mane, nes tuo metu nugriuvo visa salės siena.

Į vidų pasipylė egiptiečių kariai, vieną dvidešimtį sekė kita. Ta palapinės pusė dabar buvo atvira iš lauko pučiančiam stipriam vėjui. Visur blaškėsi tie pamišę paukščiai. Šuo krito. Dvipusis kirvis prakirto jam pilvą. Strėlė persmeigė Doreonui gerklę ir jis susverdėjo, spjaudydamasis kraujais. Sužeidė Dieneką ir šis sulinkęs pasitraukė atgal prie Savižudžio. Priekyje liko tiktai Aleksandras, Polineikas, Lachidas, Sferijus ir Gaidys. Mačiau, kaip plėšikas susvyravo. Polineiką ir Gaidį apsupo vidun suplūdę egiptiečiai.

Aleksandras liko vienas. Jis pastebėjo būryje žmonių Jo Didenybę, o gal kokį kitą didiką, kurį palaikė valdovu, ir pakėlė savo ietį prie dešinės ausies, pasiruošęs permesti ją per aplink taikinį susispietusių gynėjų sieną. Mačiau, kaip jis įsiremia dešine koja į žemę, stengdamasis sudėti į metimą visą savo jėgą. Kai tik jo ranka pajudėjo į priekį, vienas persų didikas, kaip vėliau sužinojau, karvedys Mardonijus, taip stipriai ir taikliai smogė trumpu lenktu kardu, kad nukirto Aleksandrui visą riešą.

Kartais didžiulės įtampos akimirkomis atrodo, kad laikas sulėtėja ir akys aiškiai mato, kaip vieną vaizdą keičia kitas. Mačiau, kaip Aleksandro kumštis, vis dar spaudžiantis ietį, sustingo ore ir staigiai krito žemyn. Tačiau ranka ir petys toliau su visa jėga judėjo į priekį, o iš riešo veržėsi kraujas. Aleksandras ne iš karto suvokė, kas atsitiko. Jis buvo sutrikęs ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ietis nenuskrido į priekį. Kovinio kirvio smūgis į jo skydą privertė Aleksandrą suklupti. Buvau per arti, kad būčiau galėjęs iššauti iš lanko ir jį apginti, todėl puoliau prie jo nukritusios ieties, tikėdamasis persmeigti persų didiką, kol jo kardas dar nerado Aleksandro kaklo.

Tačiau man nespėjus prisiartinti Aleksandrą užstojo didžiulis Dieneko skydas.

— Traukiamės! — perrėkė jis visą triukšmą ir vienu truktelėjimu pastatė Aleksandrą ant kojų.

Mes vėl atsidūrėme lauke, audroje.

Dienekas man kažką šūktelėjo, tačiau nors jis buvo visai netoli, neišgirdau nė žodžio. Jis prilaikė Aleksandrą ir rodė į kalno šlaitą už miesto sienos. Bėgti palei upę jau nebegalėjome.

— Pridenk juos! — suriko Savižudis tiesiai man į ausį.

Mačiau, kaip pro mane lėkė figūros su raudonais apsiaustais, bet negalėjau pasakyti, kuris yra kuris. Du buvo nešami. Iš paviljono išsvirduliavo Doreonas, mirtinai sužeistas, apsuptas egiptiečių. Savižudis taip greitai vieną po kitos paleido tris ietis, kad atrodė, jog jos stebuklingu būdu išdygo kariams iš pilvų. Aš leidau savo strėles. Vienas egiptietis nukirto Doreonui galvą, beveik tuo pačiu metu pirmajam į nugarą įsmigo Sferijaus kirvis, pats Sferijus netrukus irgi krito nuo iečių ir kardų smūgių. Mano strėlės baigėsi, Savižudžio ginklai — taip pat. Jis jau norėjo pulti priešus plikomis rankomis, bet aš griebiau jį už diržo ir nusitempiau su savimi į priekį. Doreonas, Šuo ir Sferijus jau buvo negyvi, gyviesiems mes būsim reikalingi labiau.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Į rytus nuo paviljono buvo tiktai Jo Didenybės žirgų aptvaras ir arklininkų palapinės. Mūsų būrys spruko per aptvarą. Drobinės pertvaros dalino jį į kvadratus ir atrodė, lyg būtume bėgę tarp išdžiaustytų skalbinių kokioje nors vargingoje miesto dalyje. Kai mes su Savižudžiu, vos atgaudami kvapą nuo greito lėkimo, tarp apdujusių nuo vėjo žirgų pasivijome bendražygius, Gaidys, bėgantis grupės gale, mostu parodė mums sulėtinti greitį. Mes sustojome ir pradėjome eiti.

Išėję į atvirą lauką pamatėme šimtus ginkluotų vyrų, artėjančių į mus. Laimei, jie nebuvo sukelti ant kojų dėl Jo Didenybės užpuolimo – jie net nežinojo apie tai. Tiesiog ką tik nuskambėjo rytinis trimitas ir kariai, dar apsimiegoję, burbėdami ir skųsdamiesi audra bei tamsa, ginklavosi ateinančios dienos mūšiui. Kaukiantis vėjas nustelbė pavojų skelbiančius egiptiečių šūksnius, o mūsų persekiotojai tamsoje tarp galybės kylančių karių pametė pėdsakus.

Mūsų pabėgimas iš persų stovyklos, kaip ir daugybė kitų įvykių, dažnai pasitaikančių per karą, buvo visiškai neįtikėtinas, keistas ir absurdiškas. Mes pasitraukėme iš stovyklos ne lėkdami kiek kojos neša, bet iš lėto kėblindami ir šlubuodami. Ėjome tiesiai per stovyklą ir nė nemanėme slėptis nuo priešo karių — priešingai, patys prieidavome prie jų ir užkalbindavome. Kokia ironija — mes patys paskleidėme žinią apie užpuolimą. Visi buvome be šalmų, kruvini, turėjome savo skydus, bet Lakedaimono simbolis lambda buvo nuo jų nutrintas, ant pečių nešėme sunkiai sužeistą Aleksandrą ir jau mirusį Lachidą. Visiems mes atrodėme kaip sargybiniai, kurie buvo netikėtai užpulti. Dienekas stengėsi kalbėti Bojotijos60 dialektu ar bent jau panašiai, Savižudis kalbėjo savuoju skitų dialektu; jie kalbino besiginkluojančių karių vadus, vis minėjo žodį „maištas“ ir rodė į Jo Didenybės palapinę.

Tačiau ši žinia niekam nerūpėjo. Paaiškėjo, kad didesnę armijos dalį sudarė šauktiniai iš užkariautų tautų, atvykę čia ne savo noru. Šį drėgną ir šaltą rytą jie norėjo tiktai sušilti, prikimšti pilvą ir išgyventi ateinančią dieną su galva vis dar ant pečių.

Trachidės raitininkai, bandantys kaip nors užkurti pusryčių laužą, netgi suteikė Aleksandrui pagalbą. Jie palaikė mus tėbiečiais — tais, kurie stojo tarnauti persams ir šią naktį buvo atsakingi už saugumą stovyklos viduje. Raitininkai davė mums ugnies, vandens ir tvarsčių, o Savižudis savo patyrusiomis rankomis geriau nei bet kuris karo gydytojas užspaudė kraujuojančią Aleksandro arteriją variniu gnybtu.