Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Mes nuslinkome toliau, iki kaklo panirę į stingdančią ledinę srovę. Vienoje vietoje Dieneko koja taip įsipainiojo į susiraizgiusias nendres, kad jis turėjo panerti ir išsilaisvinti su kardu. Išniro prunkšdamas.

Paklausiau, kodėl jis juokiasi.

— Susimąsčiau, ar įmanoma atsidurti dar labiau apgailėtinoje situacijoje, — jis vėl niūriai nusijuokė. — Tikriausiai jeigu man į subinę įšliaužtų vandens gyvatė ir atsivestų ten gyvačiukų...

Staiga Gaidys kumštelėjo mano šeimininkui į petį. Priekyje, už kokių šimto žingsnių, buvo dar viena užtvanka. Netoli gražios smėlėtos pakrantės stovėjo trys drobinės palapinės, iki jų šlaitu aukštyn vingiavo žibintais apšviestas takelis, vedantis pro užtvarus, kuriuose stovėjo gal tuzinas apklotais pridengtų karo žirgų, tokių nuostabių, kad vieno jų vertė tikriausiai prilygo kokio nors nedidelio miesto pajamoms.

Tiesiai virš mūsų buvo tanki ąžuolų giraitė, apšviesta vėjyje siūbuojančių geležinių žibintų, o už jos buvo išsirikiavusi egiptiečių jūrininkų sargybos grandinė. Per sargybinius galima buvo įžiūrėti karaliaus vėliavas, iškeltas prie vienos iš palapinių, kuri buvo tokia didžiulė, jog atrodė, kad ten apsistojo keli šimtai karių.

— Štai ten, — mostelėjo Gaidys. — Ten Kserkso palapinė.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Mano šeimininkas, mėgdavęs vadinti save baimės tyrinėtoju, dažnai sakydavo, kad kario mintys prieš pat mūšį neišvengiamai sukasi vis apie tuos pačius dalykus. Visuomet būna minutė, dažnai trumpa, kaip akies mirksnis, kai mintyse iškyla šios trys vizijos:

Pirmiausia prieš akis išnyra veidai tų, kuriuos karys myli ir kurie dabar yra toli nuo jo — tai žmona ir motina, vaikai, ypač jeigu tai dukros ir ypač jeigu jos dar visai jaunos. Šiuos žmones, kurie liks gyventi ir saugos savo širdyse jo atminimą, karys prisimena su švelnumu ir gailesčiu. Jiems jis siunčia savo meilę ir su jais atsisveikina.

Tada prieš akis iškyla tie, kurie jau persikėlė per gyvenimo ir mirties upę ir laukia jo ant tolimojo mirties kranto. Mano šeimininko ten laukė jo brolis Jatroklis, jo tėvas ir motina, taip pat Aretės brolis Idotichidas. Su jais karys pasisveikina tylioje vizijoje ir paprašo jų pagalbos.

Galiausiai prieš jį iškyla dievai, tie, kurie jam buvo palankiausi, į kuriuos jis pats dažniausiai kreipdavosi. Jų globon jis atiduoda savo sielą, jeigu gali.

Tiktai atlikęs šią savo trigubą prievolę, karys grįžta į dabartį ir lyg pabudęs iš sapno pažvelgia į tuos, kurie stovi šalia jo, į tuos, kurie po akimirkos kartu su juo žengs į mirtiną išmėginimą. Būtent čia, kaip dažnai sakydavo Dienekas, spartiečiai turi didžiausią pranašumą prieš savo priešininkus. Po kokia svetimšalių vėliava šalia savęs galima išvysti tokius vyrus kaip Leonidas, Alfėjus, Maronas arba dabar šalia per purvą brendančius Doreoną, Polineiką ir mano šeimininką Dieneką? Tuos, kurie kartu su juo kelsis per upę, karys savo širdyje apkabina su didžiausia meile, pranokstančia visas kitas, dievų dovanotas mirtingiesiems, išskyrus galbūt tik motinos meilę kūdikiui. Jiems karys patiki visą save, kaip ir jie patiki save jam.

Mano akys dabar nukrypo į Dieneką pritūpusį ant upės kranto, be šalmo, susisukusį į raudoną apsiaustą, kuris tamsoje atrodė visiškai juodas. Dešine ranka jis trynė savo nejudrią kulkšnį, siekdamas sugrąžinti jai nors truputį lankstumo, tada glaustais sakiniais išdėstė vyrams puolimo planą. Šalia jo priklaupęs Aleksandras, paėmęs saują smėlio, trynė savo ieties kotą kad jį tvirčiau būtų galima suimti. Polineikas, tyliai keikdamasis, bandė įkišti ranką į odinę skydo rankeną visą permirkusią nuo vandens. Šuo ir Lachidas, Sferijus, Gaidys ir Doreonas taip pat ruošėsi puolimui. Aš pažvelgiau į Savižudį. Kaip gydytojas renkasi instrumentus, taip atidžiai Savižudis dabar rūšiavo savo mažąsias metimo ietis. Išsirinko tris, kurių svoris ir balansas žadėjo tiksliausią metimą. Šiame antpuolyje jis buvo mano porininkas. Susilenkęs prisiartinau prie jo.

— Susitiksime ant kelto per mirusiųjų upę, — pasakė jis ir nusitempė mane į tą pusę, iš kurio mes turėjome pulti.

Ar tai bus paskutinis mano matytas veidas? Šis skitas buvo mano globėjas ir mokytojas nuo to laiko, kai man suėjo keturiolika metų. Jis išmokė mane, kaip reikia pridengti puolančiuosius ir laikytis atstumo, rikiuotis ir slapta ką nors sekti, sustabdyti iš žaizdos plūstantį kraują ir atstatyti sulaužytą raktikaulį, pagauti per lauką lekiantį žirgą ir ant apsiausto ištempti iš mūšio lauko sužeistą karį. Šį vyrą jei žinotų jo įgūdžius ir bebaimiškumą mielai nusamdytų kiekviena pasaulio armija. Jei jis panorėtų, galėtų stoti samdiniu kad ir pas persus. Jis būtų paskirtas šimto karių būrio vadu, užsitarnautų garbę ir šlovę, gautų moterų ir turto. Tačiau jis pasiliko griežtoje Lakedaimono armijoje ir tarnavo už dyką.

Prisiminiau prekiautoją Elefantiną. Savižudis labiau už visus mėgo šį linksmuolį ir jie abu greitai tapo draugais. Vakarą prieš pirmąjį mūšį, kai mano šeimininko būrys susirinko vakarieniauti, prie mūsų laužo netrukus pasirodė Elefantinas. Jis jau buvo išpardavęs visas savo prekes, išmainęs vežimą ir asilą pardavęs net savo apsiaustą ir batus, o dabar vaikščiojo nuo laužo prie laužo su krepšiu kriaušių ir saldumynų, dalindamas juos vakarieniaujantiems kariams. Mano šeimininkas vakarais dažnai atlikdavo aukojimo ritualą — nieko didingo, tiesiog paaukodavo miežinės duonos plutą ir vyno, garsiai netardamas jokių žodžių, tiktai širdimi tyliai kreipdamasis į dievus. Jis niekada neatskleisdavo, kam skirtos jo maldos, tačiau aš skaitydavau iš jo lūpų ir kartais nugirsdavau jo tylaus murmėjimo nuotrupas. Jis melsdavosi už Aretę ir savo dukteris.

— Šie jauni vaikinai turėtų rodyti tokį pamaldumą, — tarstelėjo prekiautojas, — o ne pradilę kovų senbuviai!

Dienekas šiltai pasveikino Elefantiną.

— Tu turbūt norėjai pasakyti „pražilę“, mano drauge.

— Aš norėjau pasakyti „pradilę“!

Jis buvo pakviestas prisėsti. Bijąs, kuris tada dar buvo gyvas, pajuokavo apie prekiautojo neapdairumą. Kaip šis ketina dabar išvykti neturėdamas nei vežimo, nei asilo?

Elefantinas nieko neatsakė.

— Mūsų draugas neketina išvykti, — tyliai pasakė Dienekas, žiūrėdamas į žemę.

Grįžo Aleksandras su Aristonu, nešini kiškiu, kurį mainais gavo iš vietinių berniukų. Senyvas prekiautojas nusišypsojo, klausydamas, kaip bičiuliai juos draugiškai erzina dėl tokio laimikio. Tai buvo „žieminis kiškis“ — toks liesas, kad juo nebūtų pasisotinę ir du vyrai, o ką jau kalbėti apie šešiolika. Tada Elefantinas vėl kreipėsi į mano šeimininką:

— Kai žiūriu į jus, žilabarzdžius senbuvius, man atrodo, kad buvo tikrai teisinga išrinkti jus ginti Karštųjų Vartų. Tačiau šie berniukai... — jis parodė į Aleksandrą su Aristonu, taip pat į mane ir į dar kelis ginklanešius, kuriems visai neseniai suėjo tik dvidešimt metų... — kaip aš galiu iš čia iškeliauti, kai šitie kūdikiai pasilieka? Aš pavydžiu jums, bičiuliai, — tęsė prekiautojas, kai nuslūgo gerklę užgniaužusios emocijos. — Visą savo gyvenimą ieškojau to, ką jūs turite nuo pat gimimo — didingo miesto, kuriam galėčiau priklausyti, — jo nuo darbo kalvėje randuota ranka mostelėjo į stovykloje liepsnojančius laužus ir prie jų dabar besirenkančius karius, senus ir jaunus. — Tai bus mano miestas. Aš būsiu jo teisėjas ir gydytojas, jo našlaičių tėvas ir juokdarys.

Jis išdalino mums kriaušes ir nuėjo tolyn. Iki mūsų atsklido juokas, kurį jis atnešė prie kito laužo, o paskui — dar prie kito.