Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Pasakiau, kad menu.

— Aš radau atsakymą į mano klausimą. Jį padiktavo mūsų draugai Elefantinas ir Savižudis.

Jis nužvelgė stovyklą prie laužų susibūrusius sąjungininkų būrius, jų vadus, kurie, kaip ir mes dabar, ėjo link karaliaus laužavietės, pasiruošę išklausyti jo įsakymų ir vykdyti jo skirtų užduočių.

— Baimės priešingybė, — tarė Dienekas, — yra meilė.

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Jo Didenybės palapinės užpakalinę dalį saugojo du sargybiniai. Dienekas nusprendė pulti iš šios pusės, nes ji buvo mažiausiai matoma, panirusi į tamsą, be to, šia kryptimi pūtė labai stiprus vėjas. Iš visų šio labai trumpo antpuolio vaizdų, kurie kaip atskiros nuotrupos liko mano atmintyje, labiausiai man įstrigo pirmasis sargybinis — šešių pėdų ūgio egiptietis su aukso spalvos šalmu, papuoštu sidabriniais grifo sparnais. Jo Didenybė žino, kad Egipto jūrų pėstininkai kaip garbės ženklą nešioja ryškių spalvų juostas iš vilnos. Stovėdami sargyboje, jie paprastai sukryžiuoja juostas ant krūtinės ir suriša ant juosmens. Šią naktį sargybinis, norėdamas apsisaugoti nuo stipraus vėjo ir jo nešamo aštraus smėlio, buvo apvyniojęs juostomis savo nosį ir burną, taip pat ausis ir kaktą, palikęs tiktai siaurus plyšelius akims. Aukštą, sulig kaklu, pintą skydą jis laikė priešais save, iš visų jėgų stengdamasis atsilaikyti priešais stiprų vėją. Nereikia labai lakios vaizduotės, kad suprastum, kaip apgailėtinai jis turėjo jaustis, stovėdamas visiškai vienas šaltyje šalia tokio paties vienišo vėjyje kaukiančio žibinto.

Savižudis ant pilvo prašliaužė pro užsegtas Jo Didenybės arklininkų palapines ir garsiai pliaukšinčias vėjyje drobines pertvaras, saugančias žirgus nuo audros, paskui nepastebėtas prisiartino prie sargybinio per trisdešimt pėdų. Aš šliaužiau iš paskos ir išgirdau jo trumpą maldą savo žiauriems dievams: „Patiek jį man“, — sumurmėjo jis, turėdamas, žinoma, galvoje priešą.

Sargybinis pakėlė pavargusias akis ir pamatė iš tamsos išnyrantį Savižudį su dviem ietimis kairėje rankoje ir iškelta ietimi dešinėje. Šis vaizdas tikriausiai buvo toks keistas ir netikėtas, kad sargybinis net nesureagavo. Dešine ranka jis atsainiai, beveik susierzinęs, pataisė ant akių smunkančią juostą, tarsi būtų labai nustebęs, kad čia įvyko šis tas netikėta.

Savižudis su tokia jėga paleido ietį į egiptiečio gerklę, kad ši perskrodė kiaurai kaklą ir jos nuo kraujo paraudęs kotas per pusę rankos išlindo kitoje pusėje. Vyras griuvo ant žemės kaip akmuo. Tą pačią akimirką Savižudis užšoko ant jo ir vienu stipriu trūktelėjimu ištraukė ietį jam iš gerklės, kartu išplėšė ir pusę gerklų. Už dešimties pėdų stovintis antrasis sargybinis, kai Polineikas puolė jį, sutrikęs ir akivaizdžiai negalėdamas patikėti savo akimis spėjo tiktai suktelėti galvą. Polineikas trenkė skydu tokį galingą smūgį, kad sargybinis nuskriejo į šoną ir žnektelėjo ant žemės praradęs kvapą. Tada Polineiko ietis pervėrė sargybinio krūtinę ir net per kaukiantį vėją girdėjosi, kaip sutraškėjo kaulai.

Mes puolėme prie palapinės. Aleksandras kardu įstrižai perrėžė tvirtą drobę. Dienekas, Doreonas, Polineikas, Lachidas, po jų Aleksandras, Šuo, Gaidys ir Sferijus įsiveržė į vidų. Mus pamatė. Iš abiejų pusių sargybiniai pradėjo skelbti pavojų. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad sargybiniai, kaip ir pirmieji du, iš pradžių negalėjo patikėti savo akimis. Be abejo, jiems buvo įsakyta nepalikti postų, nes beveik visi liko savo vietose, išskyrus du arčiausiai stovėjusius, kurie nedrąsiai ir aiškiai sutrikę ėmė iš lėto artintis prie Savižudžio ir manęs (mes vieninteliai dar nebuvom sulindę į palapinę). Aš įdėjau strėlę į lanką, dar tris strėles laikiau paruoštas kairėje rankoje, ir jau ruošiausi šauti, bet Savižudis mane sulaikė ir šūktelėjo man tiesiai į ausį:

— Palauk! Nusišypsok jiems.

Pamaniau, kad jam pasimaišė protas. Tačiau jis nejuokavo. Skitas pradėjo kaip pamišėlis mojuoti rankomis, šaukti sargybiniams kažką savo kalba, lyg visa tai būtų vaidinimas ar kokios nors pratybos, apie kurias sargybiniams nebuvo pranešta. Tai kelioms akimirkoms juos sulaikė. Tada priekyje iš palapinės išlėkė dar tuzinas karių. Mes apsisukom ir nėrėm pro prarėžtą vietą į vidų.

Palapinės viduje buvo tamsu, klykė moterys. Mūsų bendražygių niekur nesimatė. Kitame gale sumirgėjo šviesa. Pamatėme Šunį ir prie jo kojų besiraitančią nuogą moterį, suleidusią dantis jam į blauzdą. Paskui pamatėme, kaip skirito kardo ašmenys perkirto moters kaklo slankstelius. Tada jis mostelėjo į pilną moterų patalpą:

— Padekit! — riktelėjo.

Pasirodo, mes netyčia pataikėme į haremą. Didžiulėje palapinėje iš viso buvo gal dvidešimt atskirų patalpų. Kas, po galais, galėjo žinoti, kuri iš jų yra karaliaus? Aš puoliau prie vienintelio degančio žibinto ir mečiau jį į tą pusę, kur buvo sukrauti moterų rūbai; netrukus visas tas viešnamis liepsnojo.

Prie mūsų pro klykiančias paleistuves artinosi kariai ir mes nulėkėme paskui Šunį palapinės koridoriumi į priekį. Kita patalpa tikriausiai buvo skirta eunuchams. Pamačiau, kaip Dienekas su Aleksandru suglaudę skydus prasiveržė pro du plikai nusiskutusius titanus ir nulėkė tolyn net nesustodami jų pribaigti, tiesiog parbloškę juos ant žemės. Gaidys kardu tuojau vienam perskrodė pilvą, o antrąjį kirviu pribaigė Sferijus. Priekyje staiga išniro Polineikas, Doreonas ir Lachidas, nuo jų iečių varvėjo kraujas.

— Prakeikti šventikai! — suirzęs riktelėjo Doreonas.

Paskui jį perpjautu pilvu išsvirduliavo žynys ir čia pat susmuko.

Kai mūsų būrys pagaliau įsiveržė į Jo Didenybės salę, visų priešakyje buvo Polineikas su Doreonu. Salė buvo nepaprastai erdvi ir didelė kaip daržinė; visur stovėjo tiek daug atraminių stulpų iš juodmedžio ir kedro, kad atrodė, jog atsidūrėme miške. Palubėje kabantys žibintai ryškiai nušvietė visą patalpą. Persų ministrai buvo susirinkę į pasitarimą Galbūt jie buvo anksti atsikėlę, o gal visai nebuvo nuėję miegoti. Aš įėjau tą akimirką kai Dienekas, Aleksandras, Šuo ir Lachidas pasivijo Polineiką su Doreonu ir visi išsirikiavo į gretą skydas prie skydo, pasiruošę pulti. Priešais save matėme Jo Didenybės armijų vadus ir ministrus, sėdinčius už kokių trisdešimties pėdų ant žemės — ne ant plikos žemės, o ant medinių lentų, storų ir lygių kaip šventykloje, padengtų storais kilimais, sugeriančiais visus artėjančių žingsnių garsus.

Buvo neįmanoma nustatyti, kuris iš visų persų yra Valdovas — visi buvo apsirengę nuostabiais rūbais, aukšti ir gražūs. Iš viso jų buvo gal tuzinas, neskaičiuojant raštininkų, sargybinių ir tarnų. Ir visi buvo ginkluoti. Buvo aišku, kad apie užpuolimą jie sužinojo vos prieš akimirką: rankose vieni spaudė savo trumpus kardus, kiti — lanką ar kirvį, tačiau jų nustebę veidai kalbėjo apie tai, kad jie vis dar netiki savo akimis. Netarę nė žodžio, mes puolėme.

Staiga aplinkui atsirado daugybė egzotiškų paukščių. Tikriausiai jie buvo atvežti iš Persijos Jo Didenybės pramogai ir dabar būriai jų tarškėdami kilo į viršų spartiečiams iš po kojų. Gal kas iš mūsų per neatsargumą nuvertė narvus ir šie sulūžo, o gal narvus atidarė kuris nors sumanus ir greitas Jo Didenybės tarnas — nežinau, kas tiksliai atsitiko, tačiau visą patalpą užpildė šimtai klykiančių ir ulbančių įvairiaspalvių paukščių, kurie kaip pamišę plasnojo sparnais ir blaškėsi į visas puses.

Tie paukščiai ir išgelbėjo Jo Didenybę. Paukščiai ir atraminiai stulpai, tarytum šventyklos kolonos laikantys palapinės skliautą. Šios dvi netikėtos kliūtys tiktai truputį sulėtino mūsų puolimą, bet to pakako, kad Jo Didenybės sargybiniai ir keli stovykloje likę Nemirtingieji supultų į tarpą tarp savo Valdovo ir mūsų.