Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Būna, kad nuo kalnų netinkamu metų laiku ateina audra su kruša ir viską naikindama pasipila ant neseniai prasikalusių ūkininko javų. Taip tūkstančiai persų strėlių pasipylė ant spartiečių ir tespijiečių. Ūkininkas nerimdamas stovi tarpduryje, klausydamasis, kaip liūtis daužo stogą matydamas, kaip ledo gabaliukai krinta ir atšoka nuo tako akmenų. Ar gyvi dar pavasarinių miežių daigai? Lyg per stebuklą šen ir ten dar matosi keli išgyvenę želmenys, besistiebiantys į dangų. Tačiau ūkininkas žino, kad ši malonė ilgai netruks. Jis nusisuka, paklūsta dievų įstatymams, o lauke po nesulaikomai siautėjančios audros kirčiais lūžta ir miršta paskutinis daigas.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Toks buvo Leonido ir Termopilų perėjos gynėjų galas, pagal graiko Kseono pasakojimą užrašytas Jo Didenybės istoriko Gobarto, Artabazo sūnaus. Pasakojimas buvo užbaigtas ketvirtą arahsamnu mėnesio dieną, penktaisiais Jo Didenybės valdymo metais.

Karti buvo Dievo Ahuros Mazdos ironija: tą pačią dieną Persijos imperijos laivynas patyrė baisų pralaimėjimą prieš helenų laivyną Salamino sąsiauryje netoli Atėnų. Ši katastrofa atėmė gyvybes daugybei drąsių Rytų sūnų, dėl sutrikusio išteklių tiekimo armija buvo pasmerkta, visas žygis žlugo.

Apolono orakulo pranašystė skelbė:

„...vien tik medinės sienos jus apsaugos.“

Pasirodo, tai buvo tikra tiesa. Tik ta medinė siena buvo ne Atėnų Akropolio tvora, taip greitai nugriauta Jo Didenybės karių, o mediniai laivų korpusai ir puikūs Heladės jūreiviai — jie sudavė mirtiną smūgi Jo Didenybės siekiams.

Nelaimės mastas privertė visus pamiršti kalini Kseoną ir jo pasakojimą. Buvo nustota rūpintis ir jo sveikata, kadangi visi gydytojai išskubėjo į pakrantes, kad suteiktų pagalbą gausybei imperijos armados sužeistųjų, išmestų į krantą kartu su jų laivų nuolaužomis.

Kai tamsa pagaliau sustabdė skerdynes jūroje, imperijos stovyklą apėmė dar didesnė baimė. Jo Didenybės rūstybės baimė. Pagal mano užrašus buvo nukirsdinta tiek daug rūmų tarnautojų, kad raštininkai maldavo nebereikalauti surašyti visų pasmerktųjų vardų.

Baimė pasklido po visą Jo Didenybės stovyklą. Ją dar labiau sustiprino galingas požeminis smūgis, sudrebinąs miestą besileidžiant saulei, ir siaubingi vis dar rūkstančių Atėnų vaizdai.

Įpusėjus antrai sargybai, karvedys Mardonijus užsidarė Jo Didenybės salėje, uždraudęs ten Įeiti visiems kitiems vadams. Jo Didenybės istorikas sužinojo tik Įvykusio pokalbio nuotrupas. Jau išeidamas aš prisiminiau graiką Kseoną ir jo pasakojimą ir paklausiau, ar nebus kokių nurodymų.

— Nužudyk ji — atsakė karvedys Mardonijus nė nesudvejojęs, — ir sudegink visus to melo lapus. Nuo pat pradžių tie užrašai buvo kvailystė, o šią valandą vien tik jų paminėjimas sukeltų dar vieną Jo Didenybės Įsiūčio priepuolį.

Kelias valandas buvau užsiėmęs kitų pareigų vykdymu. Viską atlikęs, leidausi ieškoti Oronto, Nemirtingųjų vyresniojo, kurio prievolė buvo Įvykdyti ŠĮ Mardonijaus Įsakymą. Radau Orontą ant jūros kranto. Jis buvo išsekęs ir apimtas sielvarto tiek dėl patirto pralaimėjimo, tiek dėl savo karių, kuriems, kad ir kaip norėjo, jau negalėjo niekuo padėti, tik ištraukti jų kūnus iš vandens. Tačiau jis atidžiai mane išklausė.

— Jeigu nori rytoj rasti savo galvą vis dar ant pečių, — tarė Orontas, išgirdęs Mardonijaus Įsakymą, — apsimesk, kad Mardonijaus nematei ir nieko iš jo negirdėjai.

Aš paprieštaravau, kad Įsakymas buvo duotas Jo Didenybės vardu, todėl negalima nekreipti į jį dėmesio.

— Negalima, ar ne? O ką pasakys karvedys rytoj arpo mėnesio, kai jo Įsakymas jau bus Įvykdytas, o Jo Didenybė pasišauks tave ir pareikš norintis matyti graiką ir jo užrašus? Aš tau pasakysiu, kas tada atsitiks, — tęsė Orontas. — Šiuo metu Jo Didenybės patarėjai bando Įtikinti jį pasitraukti laivu į Aziją, kaip jau anksčiau ragino Mardonijus. Ir šį kartą, manau, Jo Didenybė paklausys jų patarimo.

Orontas pareiškė esąs įsitikinęs, kad Jo Didenybė lieps pagrindinėms pajėgoms pasilikti Heladėje ir paskirs joms vadovauti Mardonijų, kuris užbaigs Graikijos užkariavimą. Kai ši užduotis bus įvykdyta, Jo Didenybė paskelbs apie savo pergalę ir šios dienos pralaimėjimas bus užmirštas skaisčiame triumfo spindesyje.

— Tada mėgaudamasis pergale, — tęsė Orontas, — Didysis Valdovas pareikalaus atnešti graiko Kseono pasakojimo užrašus kaip saldėsi, vainikuojanti pergalės puotą. Kai mes abu stovėsime priešais Jį tuščiomis rankomis, katras iš mūsų parodys pirštu į Mardonijų ir kas patikės mūsų nekaltumu?

Aš paklausiau jo, ką gi mums daryti.

Buvo akivaizdu, kad Oronto širdis plyšta į dvi dalis. Atmintis kuždėjo, kad jis, kaip Nemirtingųjų karo lauko vadas, kartu su karvedžiu Hidarnu vedė dešimt tūkstančių būrį į spartiečių bei tespijiečių užnugarį prie Termopilų ir parodė neregėtą drąsą rytinio puolimo metu, kai susidūrė su spartiečiais akis į akį. Oronto paleistos strėlės buvo tarp tų, kurios pervėrė paskutinis gynėjus ir galbūt tuos pačius vyrus, apie kuriuos taip daug pasakojo belaisvis Kseonas.

Šis žinojimas, lengvai perskaitomas Oronto veide, tik padidino jo nenorą žudyti graiką, į kurį jis dabar žiūrėjo kaip į lygiavertį karį ir netgi, turėčiau pasakyti, kaip į draugą.

Vis dėlto Orontas prisivertė vykdyti savo pareigą. Jis pasiuntė du Nemirtinguosius, kad šie paimtų graiką iš gydytojo palapinės ir atneštų jį pas Nemirtinguosius. Po kelių valandų, kurias praleidome vykdydami skubesnes užduotis, mes kartu nuėjome pas jį. Kseonas buvo sąmoningas ir sėdėjo ant savo neštuvų, nors jo veidas buvo persikreipęs nuo skausmo, jis atrodė nusilpęs.

Jis, aišku, numanė, koks yra mūsų apsilankymo tikslas. Jo nuotaika buvo puiki.

— Prieikite, ponai, — prakalbo jis, Orontui dar nespėjus pranešti apie mums duotą pavedimą. — Kuo galiu jums padėti?

Tada jis pareiškė, kad jam pribaigti neprireiks ašmenų.

— Manau, kad užteks plunksnos prisilietimo, ir jūsų darbas bus atliktas.

Orontas paklausė graiko Kseono, ar šis supranta, kokią svarią pergalę jūroje šiandien iškovojo Helenai. Vyras patvirtino, kad supranta, ir išsakė savo nuomonę, kad iki karo pabaigos dar toli. Ir jo baigtis dar labai neaiški.

Orontas atvirai prisipažino, kad labai nenori vykdyti graikui paskirto mirties nuosprendžio. Imperijos stovykloje dabar viešpatauja tokia suirutė, pareiškė jis, kad būtų visiškai nesudėtinga niekieno nepastebėtiems išnešti sužeistąjį. Jis paklausė, ar Kseonas dar turi Atikoje draugą ar tėvynainiu, pas kuriuos būtų galima jį nugabenti. Belaisvis nusišypsojo.

— Jūsų kariai puikiai pasidarbavo, kad tokių nebeliktų, — atsakė jis. — Be to, Jo Didenybei reikės visų jo vyrų, kad išneštų daug svarbesnį krovinį.

Ir vis dėlto Orontas ieškojo bet kokios dingsties atidėti egzekuciją.

— Jeigu jau tu nieko nenori iš mūsų, — kreipėsi jis į belaisvi — gal galiu aš tavęs kai ko paprašyti?

Vyras atsakė, kad mielai įvykdys viską, kam dar užteks jėgų.

— Tu apgavai mus, mano drauge, — su šypsena pareiškė Orontas. — Neleidai mums išgirsti istorijos, kurią tavo šeimininkas spartietis Dienekas, kaip pats sakei, žadėjo papasakoti per paskutinę jūsų medžioklę prie laužo, kai jis su Aleksandru ir Aristonu svarstė baimės prigimtį. Ar atsimeni? Tavo šeimininkas nutraukė jaunuolių pokalbį pažadėjęs, kad jiems atvykus prie Karštųjų Vartų papasakos apie Leonidą ir Paralėją, apie drąsą ir apie tai, kuo remdamasis Spartos karalius atrinko karius į Trijų Šimtų būrį. Ar Dienekas taip ir nespėjo apie tai papasakoti?