Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Tačiau graikai taip bijojo milžiniško rytiečių, net sutrikusių ir nugalėtų, skaičiaus, kad niekas manęs nesiklausė ir nesustojo. Aš taip pat pajutau jų rankas ant savęs ir ašmenis prie pat gerklės. Galbūt įkvėptas dievo Ahuros Mazdos, o gal vedamas vien siaubo, aš staiga pradėjau šaukti iš atminties tų spartiečių vardus, apie kuriuos pasakojo Kseonas. Leonido. Dieneko. Aleksandro. Polineiko. Gaidžio. Helotai iš karto nuleido savo kardus.

Pjautynės pasibaigė.

Pasirodė spartiečių kariai ir grąžino tvarką tarp įsisiautėjusių vergų. Aš surištomis rankomis buvau išvilktas į priekį ir nutrenktas ant žemės priešais vieną kraujais aptaškytą spartietį. Helotai pranešė jam, kokius vardus šaukiau. Karys stovėjo virš mano suklupusio kūno ir rūsčiai žiūrėjo į mane.

— Ar žinai, kas aš? — paklausė jis.

Atsakiau, kad ne.

— Aš Dektonas, Idotichido sūnus. Tai mano pravardę tu ištarei, kai sušukai „Gaidys“.

Šioje vietoje sąžinė verčia mane pasakyti, kad kalinio Kseono duotas kuklus Gaidžio apibūdinimas visiškai neatitiko tikros šio žmogaus išvaizdos. Virš manęs stovintis karys puikiai atrodė, tai buvo vyras pačiame jaunystės ir jėgų žydėjime, daugiau nei šešių pėdų ūgio, gražaus veido ir kilnios laikysenos, kalbančios apie aukštą jo kilmę ir visiškai nesuderinamos su ta žema padėtimi, kuria jis vienu metu turėjo tenkintis.

Dabar aš buvau jo valdžioje ir maldavau pasigailėjimo. Papasakojau jam, kad jo bendražygis Kseonas išliko gyvas po paskutinio mūšio prie Termopilų, Jo Didenybės gydytojų dėka atsigavo ir papasakojo savo istoriją, iš kurios aš, ją užrašinėjęs, ir sužinojau visus tuos spartiečių vardus, kuriuos šaukiau, prašydamas pasigailėjimo. Aplink mane jau buvo susirinkę tuzinas Spartos karių. Jie visi paniekino rankraštį, kurio net nebuvo matę, ir išvadino mane melagiu.

— Kokių prasimanymų apie persų didvyriškumą pats sukurpei? — paklausė vienas iš jų. — Nupynei kilimą iš melo, kad įsiteiktum savo karaliui?

Kiti pareiškė, kad gerai pažinojo Kseoną Dieneko ginklanešį. Kaip drįstąs aš minėti jo ir jo kilnaus šeimininko vardą — matyt, vien siekiu išgelbėti savo kailį?

Visą šį laiką Dektonas, pravarde Gaidys, tylėjo. Kai kitų įsiūtis nuslopo, jis spartietiškai trumpai uždavė man vienintelį klausimą: kur paskutinį kartą buvo matytas Kseonas?

— Jo kūną persų karys Orontas su pagarba išsiuntė į Atėnų šventyklą helenų vadinamą Persefonės Šyduotosios vardu.

Čia spartietis Dektonas gailestingai iškėlė ranką.

— Šis atvykėlis sako tiesą.

Jis patvirtino, kad jo bendražygio Kseono pelenus prieš kelis mėnesius į Spartą atvežė tos šventyklos žynė.

Kai išgirdau šiuos žodžius, mano kūną paliko paskutiniai stiprybės likučiai. Susmukau ant žemės, persigandęs dėl mūsų armijos ir savo paties likimo. Kokia ironija: dabar aš klūpojau prieš spartiečius lygiai taip pat pat, kaip Kseonas priešais Azijos karius — įveikto ir pavergto žmogaus poza.

Karvedys Mardonijus žuvo Platajų mūšyje. Orontas žuvo irgi.

Tačiau manimi spartiečiai patikėjo.

Jie pasigailėjo manęs.

Beveik visą mėnesį buvau laikomas prie Platajų, mane saugojo sąjungininkai. Su manimi jie elgėsi dėmesingai ir mandagiai. Vėliau mane paskyrė tarnauti vertėju.

Taigi lemiamu momentu šis rankraštis išgelbėjo man gyvybę.

Dar noriu pridurti kelis žodžius apie mūšį. Jo Didenybė turbūt prisimena Aristodemą spartietį, kurį keletą kartų minėjo Kseonas, iš pradžių — kaip pasiuntinį, vėliau — kaip vieną iš Trijų Šimtų. Šis vyras vienintelis iš lygiųjų išgyveno Termopilų mūšį. Paskutinį rytą jis buvo išvežtas į užnugarį, kadangi beveik nieko nematė.

Kai Aristodemas grįžo į Spartą jam teko iškęsti daug pašaipų. Miestiečiai vadino jį bailiu, arba tresante — „drebančiuoju“. Platajų mūšis Aristodemui buvo galimybė susigrąžinti gerą vardą ir jis parodė išskirtinį didvyriškumą pranoko visus kitus mūšio lauke, nes troško visiems laikams ištrinti savo gėdą.

Tačiau spartiečiai nesuteikė jam apdovanojimo už drąsą paniekinę jo didvyriškumą. Apdovanoti buvo kiti trys kariai — Posidonijus, Filokionas ir Amomfaretas. Vadai nusprendė, kad Aristodemo didvyriškumas buvo beatodairiškas ir melagingas. Apimtas aklo įsiūčio, jis akivaizdžiai ieškojo mirties, norėdamas bendražygių akyse nusiplauti prie Termopilų užsitrauktą gėdą. O Posidonijaus, Filokiono ir Amomfareto drąsa buvo pati gryniausia, nes jie troško likti gyvi, bet vis tiek kovėsi didvyriškai.

Na, o apie savo likimą galiu pasakyti, kad Atėnuose buvau laikomas dvi vasaras. Aš tarnavau vertėju ir raštininku. Tai leido man iš arti stebėti visus neįprastus ir iki šiol dar nematytus pokyčius.

Sugriautas miestas vėl iškilo. Nepaprastai greitai buvo atstatytos sienos bei uostas, susirinkimų ir prekybos namai, teismai ir valdžios pastatai, gyvenamieji namai, prekyvietės ir amatų dirbtuvės. Kitoks gaisras dabar buvo apėmęs visą Heladę, o ypač Atėnų miestą — drąsumo ir savikliovos liepsna. Regėjos, dievų rankos laimindamos nusileido ant žmonių pečių, išlaisvino juos nuo baimės ir neryžtingumo. Per vieną naktį graikai pasuko likimą. Jie nugalėjo pačią galingiausią istorijoje armiją ir laivyną. Nejau dabar juos būtų galėjusios išgąsdinti lengvesnės užduotys? Ar buvo toks dalykas, kurio jie dabar nebūtų drįsę imtis?

Atėnų laivynas išstūmė Jo Didenybės karo laivus atgal į Aziją. Egėjo jūrą tapo laisva. Suklestėjo prekyba. Į Atėnus plūstelėjo lobiai ir prekės iš viso pasaulio.

Šis nepaprastas ūkio atsigavimas užgožė kitą labai svarbią permainą — tai, kokią įtaką pergalė padarė paprastiems žmonėms. Jie visi užsidegė optimizmu ir noru veikti, patikėjo savo jėgomis ir savo dievais. Kiekvienas pilietis ir karys, kuris kovėsi falangoje arba traukė irklą jūroje, dabar buvo įsitikinęs, kad nusipelnė dalyvauti visuose miesto reikaluose.

Ta ypatinga helenų valdymo forma, pavadinta žodžiu democratia — žmonių valdžia — sutvirtinta kare pralietu krauju įleido gilias šaknis, o dabar, po pergalės, jos ūgliai išsikerojo ir sužydėjo. Susirinkime ir teismuose, turguose ir valdžios rūmuose paprasti žmonės energingai ir su pasitikėjimu veržėsi į priekį.

Pergalė graikams buvo jų dievų galybės ir didingumo įrodymas. Tos dievybės, kurios mūsų civilizuotiems protams atrodo tokios pasipūtusios ir apsėstos aistrų, kaprizingos ir kupinos žmogiškų ydų bei silpnybių, kad yra net nevertos vadintis dievybėmis, graikams įkūnija jų tikėjimą didingesniais dalykais už žmogų, kita vertus, jų tikėjimo esmė yra pats žmogus. Graikų skulptūra ir sportas aukštino žmogaus kūną, jų literatūra ir muzika — žmogaus aistrą, jų mokslai ir filosofija — žmogaus protą.

Suklestėjo menai. Nebuvo nė vieno namo, net ir paties kukliausio, kuris būtų prikeltas iš griuvėsių be ištapytų sienų, statulų ar paminklų, šlovinančių dievus ir žmonių drąsą Suklestėjo teatras ir chorai. Aischilo ir Frinicho tragedijos sutraukė į teatrą minias žmonių, kilmingų ir paprastų, miestiečių ir atvykėlių, — visi jie susižavėję ir pilni pagarbos stebėjo nemirtingus, kaip tvirtino graikai, kūrinius.

Antrų mano nelaisvės metų rudenį, Jo Didenybei sumokėjus išpirką aš kartu su kitais imperijos tarnautojais buvau išsiųstas atgal į Aziją.

Grąžintas į Jo Didenybės tarnybą vėl ėmiausi imperijos raštininko pareigų. Atsitiktinumas, o gal dievo Ahuros Mazdos ranka, kitų metų vasarą nuvedė mane į Sidono uostamiestį. Ten man buvo pavesta dalyvauti apklausiant vieno laivo kapitoną graiką. Jo laivas plaukė iš Graikijai priklausančios Aigino salos, audra nubloškė laivą prie Egipto krantų, o ten jį užgrobė finikiečių jūreiviai, tarnaujantys Jo Didenybės laivynui. Gilindamasis į kapitono užrašus, aš atkreipiau dėmesį į vieną įrašą kuriame buvo minima kelionė iš Epidauro uosto šiaurės rytų Peloponese į Termopilus. Tai įvyko praeitą vasarą.