Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Miunchene apsigyvenęs paskutinis Fiurerio muziejaus direktorius Hermanas Fosas grįžo prie meno istoriko pareigų ir parašė esė apie Fransua Bušė.

Turint omenyje, kad tokie asmenys kaip Buchneris, Lozė, Hofmanas ir Haberštokas toliau aktyviai dalyvavo meno pasaulio gyvenime, nesunku suprasti, kodėl restitucija po karo strigo.

Iš tiesų restitucijos procesas dažnai būdavo antra vagystė, kai muziejai, institucijos ir buvę nacistai gviešėsi meno kūrinių bauginamai panašiais būdais į naudotus nacistų eros laikais. Atrodė, kad plėšikavimo biurokratija liko beveik nepaveikta. Kai septinto dešimtmečio pabaigoje valdžia nutarė dalį Hitlerio kolekcijos parduoti, tai padaryta per meno prekeivį, kuris anksčiau pardavinėjo kūrinius diktatoriui. Tai, kad dauguma šių kūrinių buvo pavogti ir ieškomi savininkų nebuvo rasti, labai svarbu.

Pasitaikė ir meno plovimo atvejų. 1966–1967 m. Bavarija pardavė Martinui Bormanui ir Hermanui Geringui priklausančius 106 darbus. Ši informacija pirkėjams nebuvo skelbiama. Aukcione gauti pinigai vėliau panaudoti naujiems, skaidresnės praeities meno kūriniams pirkti. Dar gražiau – pardavimą organizavo buvęs nacistas ir partijos narys Haldoras Zoeneris (Halldor Soehner).

Žinia apie Merkel kilimą greitai apskriejo pasaulį. Nemaloni situacija kanclerei, kuri, pasak vokiečių žiniasklaidos, greitai pasirūpino pakeisti kilimą kitu.

Vis dėlto įvykis buvo labai simboliškas. Jis priminė, kad net tai šaliai, kuri labiausiai stengiasi „išsiplauti“ savo praeitį, pavyko ne per geriausiai. Meno klausimas daugiau nei 70 metų šluotas po kilimu, todėl prisikaupė nemažai purvo. Bet kuri kėdė, rašomasis stalas, kilimas ir paveikslas galėjo būti tiksinti politinė praeities bomba.

Vokietijoje meno kūrinių restitucijos procesas veikia, tačiau Merkel kilimas parodė, kokie nearti dirvonai dar laukia. Nors Vokietijoje meno kūrinių kilmę tiria keli valstybės finansuojami projektai ir institucijos, akivaizdu, kad šiai užduočiai to maža. „Der Spiegel“ apskaičiavo, kad pasitelkiant šiandienius išteklius šalyje esančių kolekcijų eksponatų kilmei patikrinti reikėtų kelių dešimtmečių. Su tuo susijusios organizacijos teigia, kad tyrimams reikia daugiau išteklių, o debatuose vis dažniau siūlomas priešingas variantas – suvynioti kilimą ir padėti kur toliau.

2006 m. vykstant debatams dėl Kirchnerio paveikslo „Berlyno gatvės scena“ grąžinimo žymūs Vokietijos meno pasaulio žmonės reikalavo sustabdyti arba bent jau pasunkinti pagrobtų meno kūrinių restituciją. Įvairiose šalyse svarstytas klausimas dėl restitucijos termino nustatymo. Kalbėta, kad metas tą klausimą palikti dulkėti istorijos lentynose. Nieko naujo, šių nusikaltimų senaties prašyta nuo pat nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 m. Jei taip būtų nutikę, restitucijos klausimo ir šiandien niekas nesvarstytų.

Tokie laiko terminai būtų palankūs plėšikams ir tiems, kas daugiau ar mažiau nesąmoningai turi naudos iš šių nusikaltimų.

Dar problemiškesnis dalykas kalbant apie senaties terminą yra tai, kad nusikaltimo laikas negali būti ribojamas tik nacizmo eros įvykiais. Po karo daug aukų patyrė naujų antpuolių ir nusikaltimų. Likę gyvi, jų šeimos ir palikuonys buvo užgauliojami, ignoruojami, apgaudinėjami ir reketuojami tarnybų, muziejų bei institucijų ir prarado teisę į nuosavybę. Šiuose nusikaltimuose dalyvaujantys asmenys galėjo tęsti savo veiklą. Absurdas, bet kartais jie buvo atsakingi už meno kūrinių grąžinimą, nors patys dalyvavo juos vagiant.

Dar dažniau nusikaltimai daryti tyliai, ignoruojant, pamirštant ir leidžiant pagrobtoms kolekcijoms ir kūriniams pamažu patekti į muziejus, galerijas ir institucijas. Nusikaltimui reikėjo tik vieno: kad niekas nesistengtų rasti savininkų. Meno kūriniai ėjo per rankas ir niekas neklausė, iš kur jie atsirado. Šiaip meno pasaulyje labai rūpestingai domimasi kūrinių kilme, tačiau nacių erai būdingas kolektyvinis atminties praradimas. Nusikaltimas buvo daromas neklausiant ir nenorint žinoti.

Ši kaltė slegia toli gražu ne tik Vokietijos pečius. Tokia pati amnezija kamavo tarnybas, muziejus ir kultūros įstaigas visoje Europoje. Su ja susiduriama ir šiandien, kai likę gyvi arba jų palikuonys bando atgauti nuosavybę. Tik 2013 m. Luvras grąžino iš žydo kolekcininko pavogtus septynis paveikslus, kurie turėjo atsidurti Fiurerio muziejuje. Kai po karo Prancūzija nutarė, kad restitucija baigta, valstybės žinioje liko daugiau nei 2 000 meno kūrinių. Kaip ir Vokietijoje, jie paskirstyti šalies muziejams.

Norint šiandien suvokti restitucijos klausimus ir jų teisėtumą, reikia žinoti apie „dvigubą nusavinimą“.

Per 15 metų po Vašingtono konferencijos Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Austrijoje sukurta geriau ar blogiau veikianti restitucijos klausimų sprendimo sistema. Daugiau informacijos institucijoms ir visuomenei suteikė plataus atgarsio sulaukę atvejai, tokie kaip Bloch-Baueriams priklausančių Klimto paveikslų klausimas. Vis dėlto šios šalys yra išimtis. Jas minėjo „Claims Conference“ ir „World Jewish Restitution Organisation“ prieš 2009 m. Prahos konferenciją parengtoje ataskaitoje, kokios šalys padarė pažangą po Vašingtono konferencijos. Ataskaitoje konstatuota, kad 23 šalys nesiėmė jokių priemonių ir nė kiek nepasistūmėjo į priekį. Tarp jų buvo Lenkija, Vengrija ir Švedija. Pasak rašytojos Lyn H. Nikolas, iš pradžių restitucijos klausimams būdingos geros valios šiandien neliko nė kvapo: „Buvau amerikiečių delegacijoje Prahos konferencijoje, taip pat dalyvavau ir Vašingtono konferencijoje 1998 m. Tada žmonės buvo kupini idealizmo, tačiau Prahoje daug kas pasikeitė. Atsirado daugiau cinizmo. Manau, klausimui pakenkė visas tas komercializmas ir kad advokatai lupo už tai pinigą.“

Prahoje dalyvavusią „Commission for Looted Art in Europe“ atstovę Anę Veber taip pat liūdina raida: „Tai šokiruoja. Po Vašingtono konferencijos praėjo 15 metų, o daugelis iš 44 dalyvavusių šalių neatliko ir nepublikavo jokio meno kūrinių praeities tyrimo. Restitucijos procesas veikia tik keturiose šalyse. Vadinasi, palikuonių galimybė į teisybę priklauso nuo to, kur pavogta nuosavybė. Jei kūrinys pasirodys Austrijoje, yra šansas atgauti, tačiau tik ne Lenkijoje ar Vengrijoje.“

Rytų Europoje ir Rusijoje šis klausimas yra patekęs į kitokios istorinės patirties gniaužtus, tačiau tie gniaužtai gali brangiai atsieiti. Paveikslo „Berlyno gatvės scena“ byloje toliaregiškas vokiečių prokuroras rašė, kad menas nedingsta, jis visada lieka kaip priminimas. Kūrinių istorija yra ir tai, ko jie gali mus išmokyti. Taigi Hercogų šeimos paveikslai Budapešto meno muziejuje irgi yra pasakojimas apie šalį, kuri nesugebėjo susitvarkyti su savo istorija.

Vis dėlto dažnai tylėjo ir tie, kas laikė save pačiais nekalčiausiais. Vaizduodama save auka, Stokholmo moderniojo meno muziejaus vadovybė parodė bauginantį istorinį naivumą. Kažkas panašaus dabar kartojasi Norvegijoje, kur meno kolekcininko Paulio Rozenbergo palikuonys reikalauja grąžinti dailiojo čiuožimo žvaigždės Sonjos Heni (Sonja Henie) ir jos vyro, laivybos magnato Nilso Onstado (Niels Onstad) įkurtame muziejuje ( Henie-Onstad Kunstsenter ) kabantį Matiso paveikslą.

Nors Paryžiaus žydo ir galerijų savininko Paulio Rozenbergo nuosavybės išgrobstymas yra vienas geriausiai dokumentuotų atvejų, muziejus teigia sąžiningai įsigijęs kūrinį, kai pagal Norvegijos įstatymus po 10 metų naujiesiems savininkams suteikiama nuosavybės teisė. Pasak „New York Times“, palikuonims pasiūlyta šalia paveikslo pakabinti lentelę su informacija, kad šis kūrinys yra iš Rozenbergo kolekcijos. Rozenbergo palikuonys nesutinka su pasiūlymu. Ši šeima yra viena sėkmingiausiai atgaunančių prarastas kolekcijas. Iki šiol jiems pavyko susigrąžinti 340 iš 400 kūrinių. Tai įmanoma dėl Noišvanštaino pilyje rasto ERR archyvo, kuriame saugomi plėšimo dokumentai. Taip pat todėl, kad Rozenbergų šeima pavertė restitucijos klausimą asmeniniu kryžiaus keliu. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio nenuleisdama rankų ji kovoja, mėgindama identifikuoti ir atgauti meno kūrinius. Vis dėlto jų sėkmė yra išimtis.