Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Dėžės su bombomis buvo išneštos iš kasyklos. Tada Pechmuleris ėmėsi užversti įėjimą į kasyklą labiau kontroliuojamomis priemonėmis. Kitą dieną, gegužės 5-ąją, virš kalnų nugriaudėjo galingas sprogimas. Šešios tonos sprogmenų užvertė įėjimą į 137 Altauszės tunelius. Hitlerio muziejus buvo paliktas likimo valiai tūkstantmetės druskos kasyklos pilve.

2013 M. SAUSĮ Vokietijos kanclerę Angelą Merkel pasiekė informacija, kad kitados ji stovėjusi ant Hermano Geringo kilimo. Kadaise Karinhalės grindis puošęs aštuonių metrų ilgio ir keturių metrų pločio persiškas kilimas iš Arako praėjus 70 metų atsidūrė įtakingiausiems Europos politikams po kojomis. Problema tai, kad jis ne vienintelis toks buvo. Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ atskleidė, kad tūkstančiai Vokietijos institucijų ir žinybų turimų daiktų kadaise priklausė nacistinės Vokietijos vadovams.

Dar vienas penkiolikos metrų ilgio raudonas kilimas kelis dešimtmečius buvo patiestas reprezentaciniame valstybės pastate Miunchene, kur Bavarijos žemės atstovai paprastai priima aukšto rango svečius. Nuotraukose užfiksuota, kaip devinto dešimtmečio pabaigoje VDR vadovas komunistas Erichas Honekeris (Erich Honecker) stovi ant kilimo, kuris 1945 m. aptiktas suvyniotas Hermano Geringo traukinyje Berchtesgadene.

Valstybei priklausančiuose svečių namuose netoli Bonos kabojo vienas Geringo paveikslų, o iš vyšnios pagamintas sekreteras prezidento biure, pasirodo, priklausė Hansui Posei.

Šis atradimas prislėgė ne todėl, kad būtų buvę visiškai nežinoma, jog Vokietijos įstaigose pasitaikydavo nacistams priklausančių daiktų, o todėl, kad niekas nesidomėjo šių kilimų, baldų ir meno kūrinių kilme.

1948 m. Vokietija įgijo teisę pati administruoti meno kūrinių iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžinimą. Nors teigta, kad darbas baigtas septintame dešimtmetyje, įvairiose šalyse ir sandėliuose vis dar gulėjo tūkstančiai daiktų. Jie laikyti bešeimininkiais, kitaip tariant, buvę savininkai, jų šeimos ir giminaičiai žuvo per karą. 1966 m. Vokietijos valdžia nusprendė tai, kas liko, išdalyti valstybės įstaigoms. Apsirūpinti į Miuncheną traukė daugiau nei šimto Vokietijos muziejų atstovų. Jokia paslaptis, kad tai vyko ir daugelyje kitų šalių. Vis dėlto „Der Spiegel“ atskleidė, kad grąžinimo procesas po karo buvo korumpuotas ir kupinas paslapčių.

Nenuostabu, kad labiausiai korumpuota pasirodė nacistų gimtoji Bavarija, ji tapo tam tikra prieglobsčio vieta meno grobstytojams iš Trečiojo reicho.

Bavarijos federalinė valdžia po karo slapta vėl pardavė nacistams sąjungininkų konfiskuotą nuosavybę. Pavyzdžiui, už nusikaltimus žmonijai mirties bausme nubausto hitlerjugendo vadovo Balduro fon Širacho (Baldur von Schirach) šeimai 1955 m. leista išsipirkti konfiskuotą žemę daug mažesne nei rinkos kaina.

Dar įdomesnis Heinricho Hofmano atvejis. Adolfo Hitlerio fotografas ir draugas buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo už tai, kad per nacistų partiją susikrovė turtus. Grobstant meno kūrinius dalyvavęs Hofmanas sukaupė beveik 300 paveikslų kolekciją. Bausmę atlikusiam Hofmanui pavyko atgauti beveik visą kolekciją, nors Vakarų sąjungininkai teigė jį praturtėjus iš nacizmo ir dėl to konfiskavo visą nuosavybę. Iš pradžių Hofmanui pavyko atgauti kai kuriuos kūrinius tvirtinant, kad jis nebuvo jų savininkas, tik esą dovanojo juos per karą draugams. Taip pat ir savo kineziterapeutui, kuris prisistatė į tarnybas atsiimti Karlo Špicvego (Carl Spitzweg) paveikslo lydimas meno eksperto, turinčio identifikuoti kūrinį. Grąžinimo dokumentuose meno ekspertas pasirašė „Dr. Kai Mühlmann“. Tai buvo ne kas kitas, o Lenkijoje ir Nyderlanduose plėšikavęs buvęs esesininkas Kajetanas Miūlmanas, kuris padėjo senam kolegai pasiglemžti meno kūrinį. Heinrichui Hofmanui nereikėjo labai ilgai kurti machinacijų. 1955 m. Bavarijos finansų ministras nusprendė grąžinti Hofmanui visą kolekciją, kurią šis teigė įsigijęs legaliai. Tai buvo melas.

Po karo Kajetanas Miūlmanas Austrijoje buvo sučiuptas amerikiečių kareivių, bet 1948 m. pabėgo. 1951-aisiais jis už akių nuteistas už tėvynės išdavimą, tačiau slapstėsi pietų Vokietijoje iki pat mirties 1958 m. Pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas pagrobtus meno kūrinius, kuriuos buvo paslėpęs per karą.

Ne mažiau kompromituojantis yra faktas, kad kai kada dalis bešeimininkių meno kūrinių atiteko tiems, kas per karą padėjo juos grobstyti. Pavyzdžiui, Ernstui Buchneriui, valstybinių Bavarijos kolekcijų vadovui po karo. Reikalas tas, kad nacistinėje Vokietijoje Buchneris užėmė tas pačias pozicijas ir per karą dalyvavo grobstant paveikslus. Jis padėdavo įvertinti iš žydų konfiskuotas kolekcijas, asmeniškai parduodavo kūrinius Hitleriui ir teikė meno patarėjo paslaugas kitiems nacistų vadams, taip pat Heinrichui Himleriui.

Vis dėlto labiausiai kompromitavo tai, kad Ernstas Buchneris Hitlerio pavedimu pavogė Prancūzijoje Gento altorių ir Leveno Šv. Petro bažnyčios paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Tai visai netrukdė Ernstui Buchneriui po karo tęsti karjerą meno pasaulyje.

Jis buvo ne vienintelis, netrukus į tą pačią sritį grįžęs meno plėšikas. Tą patį padarė Hermano Geringo agentas Brunas Lozė, viena pagrindinių figūrų „Jeu de Paume“ ir plėšikaujant Prancūzijoje. Po karo jis buvo sulaikytas, bet penkto dešimtmečio pabaigoje paleistas su sąlyga, kad daugiau niekada nedirbs meno prekeiviu. Draudimas, regis, negaliojo Miunchene, kur Lozė atgavo savo meno kūrinių parduotuves, vietos valdžiai žiūrint į tai pro pirštus. Lozė, kaip ir Hofmanas, pareikalavo grąžinti meno kūrinius, kuriuos teigė legaliai įsigijęs per karą. Taip jam pavyko atgauti olandų meistrų ir ekspresionistų darbus. Tai, kad Lozė prekiavo pagrobtais meno kūriniais, tik patvirtino po jo mirties 2007 m. jam priklausančioje banko saugykloje Šveicarijoje rastas 1940-aisiais gestapo pavogtas Kamilio Pisaro paveikslas „Malakė prieplauka, pavasaris“ ( Quai Malaquais, Printemps ).

Taip pat ir pagrindinis Geringo agentas Valteris Hoferis po karo dar ilgai prekiavo meno kūriniais. Jis buvo paleistas 1947 m. ir padėjo amerikiečiams identifikuoti dalį Geringo kolekcijos kūrinių. Atlikę tyrimą sąjungininkai nustatė, kad Hoferis neturėjo jokio didesnio turto ar nuosavybės. Iš tiesų dažnos Hoferio kelionės į Šveicariją suteikė galimybę paslėpti dalį Geringo jam patikėtų sumų. Vėlesni tyrimai parodė, kad jis reguliariai mulkino buvusį viršininką ir parduodamas kūrinius dalį gautos sumos susidėjo į kišenę. Šešto dešimtmečio pradžioje prancūzų karo teismas už akių nuteisė Hoferį 10 metų kalėjimo, tačiau šis taip niekada ir neatliko bausmės. Jis įsikūrė Königin gatvėje Miunchene ir tapo savo buvusio konkurento Karlo Haberštoko kaimynu.

Net ir garsusis Karlas Haberštokas po karo lyg niekur nieko ėmėsi to paties verslo. Haberštokas paleistas dar 1946 m., kai apgavo apklausos vadovą kalbomis, neva aktyviai dirbęs prieš nacių režimą ir keisdamas meno kūrinius į vizas gelbėjęs gyvybes.

Kaip ir dauguma kitų nacistų, jis apsigyveno Miunchene ir netoli nuo „Haus der Deutschen Kunst“ atidarė meno kūrinių parduotuvę. Taip pat atgavo savo galeriją Berlyne ir išsireikalavo kūrinius iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto.

Haberštokas prekiavo meno kūriniais iki pat mirties 1956 m. ir buvo palaidotas nacistų skulptoriaus Jozefo Torako sukurtoje kriptoje. Vykdant testatoriaus valią, Haberštoko meno kūrinių kolekcija ir didžioji biblioteka padovanota Augsburgo miesto meno muziejui. Taip pat buvo įkurtas jo žmonos vadovaujamas fondas Karl und Magdalene Haberstock Stiftung . Šiandien Augsburgo muziejaus pasididžiavimas yra fondo kolekcija, o lankytojus pasitinka plėšiko biustas. Kai kurie kolekcijos eksponatai yra susiję su Haberštoko sandoriais nacistinėje Vokietijoje.