Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Hitlerio silpnybė kičiniams, pitoreskiškiems peizažams, vagneriškai didybei ir romantinei ekstravagancijai buvo ir daugelį vokiečių pavergusi estetika.

Vis dėlto nacionalsocialistinis judėjimas buvo dvilypis. Nacistai Albertas Špėras ir Robertas Lėjus (Robert Ley) buvo modernesnės mąstysenos ir nevengė naujų idėjų, o Alfredas Rozenbergas ir Heinrichas Himleris liko prisirišę prie XIX a. mitų apie kraują ir žemę bei puoselėjo svajones apie agrarinės visuomenės atkūrimą. Abi šie poliai drauge egzistavo nacistinėje Vokietijoje. Viena vertus – mašinų visuomenės rėmimas, antra vertus – atsiribojimas nuo jos. Tam tikra prasme šį dvilypumą rodė ir Hitlerio pragmatizmas, kai jis žavėjosi savo mėgstamų XIX a. menininkų tapytais ikiindustrinio pasaulio vaizdais ir inžinerijos meno pasiekimu – Eifelio bokštu.

Nacionalsocialistinės idėjos išsikovojo pripažinimą taip pat ir per romantines idėjas apie kultūrą kaip tautos sielą. Langbeno mintys, kad vokiečiai buvo dvasiškai pranašesni ir jiems lemta tapti Europos valdovais, buvo populiarios įvairiose visuomenės grupėse dar likus daug laiko iki tol, kol Hitleris atėjo į valdžią. Argi iš tiesų Adolfas Hitleris nebuvo menininko ir politiko hibridas, kurį Julius Langbenas pranašavo vieną dieną iškilsiantį ir tapsiantį „visatos valdovu“?

Hitleris siekė sujungti visus „vokiečius“ į pangermanišką reichą, o šios tautos kultūrinis paveldas turėjo būti suvienytas Fiurerio muziejuje. Vis dėlto kolekcija nesitenkino tik vokiečių ar šiaurės menininkų darbais. Fiurerio muziejus siekė ir kito tikslo – ateityje atspindėti Hitlerio Vokietijos dominavimą Europoje, todėl kai Hitleris rinko religiniais simboliais alsuojančius italų baroko kūrinius arba aristokratiškus XVIII a. prancūzų paveikslus, tai buvo ne ideologinio veidmainiavimo, o veikiau sąmoninga galios išraiška. Nacionalsocializmas jautė antipatiją ir vienam, ir kitam, tačiau, turėdama didžiųjų Europos meistrų darbus, Vokietija būtų galėjusi pateikti save kaip Vakarų civilizacijos galių galią. Šiuo požiūriu Linco projektas nebuvo originalus. Tai toks pat politinės ir kultūrinės galios manifestas kaip Luvre, Britų ar Metropoliteno muziejuose.

Nacistai taip pat planavo paskleisti germanų meną į „kolonijas“, pavyzdžiui, įsteigdami Vildenšteino galerijoje Paryžiuje arijų meno muziejų. Okupacijos metais nacistai rengė laikinas parodas Paryžiuje, Krokuvoje ir Briuselyje. Paryžiaus muziejuje „Musée de l’Orangerie“ buvo surengta personalinė Arno Brekerio paroda. Nacistai naudojo ir veidrodžio efektą, pavyzdžiui, parodose „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ ir „Entartete Kunst“. 1941 m. Palais Berlitz Paryžiuje atidaryta groteskiška paroda „Prancūzija ir žydai“ ( Le Juif et la France ). Ja siekta paskatinti prancūzų antisemitizmą, parodant, kaip žydai korumpavo prancūzų kultūrą, visuomenę ir vertybes. Paroda rėmėsi šveicarų ir prancūzų antropologo ir kolaboranto Žoržo Montandono (George Montandon) knyga „Kaip atpažinti žydą?“ Parodoje apsilankė apie 200 000 lankytojų.

Per Fiurerio muziejų Hitleris siekė perrašyti meno istoriją, šiaurės meistrus iškeldamas virš prancūzų ir romanų, ką jau kalbėti apie tuos, kuriems istorijoje neturėjo likti vietos: slavus, žydus ir išsigimusius menininkus.

Vokiečių tapyba privalėjo tapti kolekcijos širdimi. Tikrą meną gali sukurti tik nacijos siela ir menininkų kraujo ryšys su žeme. Žydai ir romai neturėjo šių sąsajų su vokiečių žeme, todėl jų menas niekada negali būti tikras arba nuoširdus. Tik priešiškas. Modernizmui pasidavę arijų dailininkai buvo užsikrėtę, degeneravę ir praradę ryšį su tikrąja savo raiška.

Meno politikai suteikta išskirtinė svarba dėl nacistų menamo žydų dominavimo meno pasaulyje. Jie infiltravo svarbiausias vokiečių dvasios raiškos formas. Kaltė už modernizmo išaukštinimą suversta žydų spaudai, o žydai meno prekeiviai kaltinti apgaule įkišę vokiečių tautai šį meno išsigimimą. Nacistų karas su žydais laikytas globalia kova su „tarptautine žydija“. Šis karas buvo svarbesnis už nacionalinį suverenumą. Taip tokios organizacijos kaip ERR galėjo pateisinti grobstymą Prancūzijoje ir kitose šalyse. Nacistai žydų padėtį kultūroje ir jų mecenatų bei kolekcininkų veiklą laikė bandymu integruotis į visuomenę. Jų plėšimas ir atkirtimas nuo kultūrinio gyvenimo buvo simbolinis veiksmas šioms sąsajoms nutraukti.

Tai, kad paskutiniais mėnesiais bunkeryje Hitleris daug dėmesio skyrė Linco modeliui, buvo menininko, o ne politiko bruožai. Kuo akivaizdžiau darėsi, kad Trečiasis reichas žlugs, tuo stipresnės buvo Hitlerio svajonės apie būsimąjį reichą. Kas liks?

Adolfas Hitleris manė, kad Fiurerio muziejų labiau vertins ne ši, o ateinanti karta. Jis žvelgė į Trečiąjį reichą iš tūkstantmečio perspektyvos. Hitleriui priklausė jo istorinio idealo Frydricho Didžiojo paveikslas. Net keliose kalbose jis kartojo, kad gali praeiti šimtmečiai, kol bus visiškai suvokta nacijos didybė. Galbūt žydų, romų, lenkų ir slavų naikinimo karas yra nemalonus šiandien, bet ateities kartos padėkos už šį sunkų, bet būtiną darbą. Fiurerio muziejus turėjo tapti gražesniu palikimu kartai, kuri, reikia tikėtis, išmoks vertinti XIX a. vokiečių tapybą ir naująjį germanų meną, kurį nacistai bandė brukti per „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. 1938 m. Hitleris penkis kartus vyko į Miuncheną ir asmeniškai atrinko iš parodos 202 darbus. Neaišku, kiek jų turėjo atsirasti Fiurerio muziejuje, nes daug supirktų kūrinių patekdavo į žinybų ir kitus oficialius pastatus, pavyzdžiui, Fiurerio rūmus Miunchene. Tuometinio germanų meno perspektyva siekė „kelis šimtmečius į ateitį“, kaip jis pasakė per „Haus der Deutschen Kunst“ atidarymą 1937 m.

Albertas Špėras liudijo: „Net ir paskutinėmis dienomis 1945 m. balandį kartais sėdėdavome su Hitleriu bunkeryje palinkę virš Linco statybos planų ir tylėdami žiūrėdavome į buvusias svajones.“

Nors Hermanas Geringas tikrai nekūrė amžinybės planų, reichsmaršalo pasaulio suvokimas buvo toks pat iškreiptas kaip ir Hitlerio – Geringas manė galėsiąs gauti rimtą politinį postą žlugus hitlerinei Vokietijai. Jis buvo įsitikinęs, kad Vakarų sąjungininkams reikės politinės jo įtakos Stalino žygiui per Europą sustabdyti ir vieningai Vokietijai išlaikyti. Geringas kaip ir dar keli nacistų vadai vylėsi, kad gana ilgai išsilaikę Vakarų sąjungininkai sudarys su nacistine Vokietija separatinę taiką ir tada bendromis jėgomis pradės karą su Tarybų Sąjunga.

1945 m. pradžioje, kai Geringas suprato, kad Raudonoji armija netrukus pasieks Karinhalę, pradėta evakuoti kolekcijas. Galerijos buvo ištuštintos, o meno kūriniai išsiųsti į traukinių stotį už Juterborgo, kur laukė du asmeniniai Geringo traukiniai. Reichsmaršalo lobiui sudėti užsakyta vienuolika papildomų vagonų. Geringo kolekcija buvo mažesnė už Hitlerio, bet vis tiek galėjo varžytis su geriausiomis pasaulyje. Joje buvo 1 375 paveikslai, 250 skulptūrų, 108 gobelenai, 200 antikvarinių baldų, 60 persiškų ir prancūziškų kilimų bei 75 vitražai, tarp jų būta nemažai menančių viduramžius. Didžiąją kolekcijos dalį sudarė senųjų meistrų darbai. Geringui priklausė ne mažiau nei 60 tėvo ir sūnaus Kranachų kūrinių.

Geringas žinojo, kad dėl kai kurių kolekcijos kūrinių jis turės bėdų žlugus nacistinei Vokietijai.

Geringas norėjo palikti per ERR Nyderlanduose ir Prancūzijoje įgytus darbus, bet jo agentas Valteris Hoferis įtikino neatiduoti meno Raudonajai armijai. Tais pačiais sumetimais jis išsiuntė kūrinius iš Monte Kasino į Altauszę.